Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  A. Lukašenkos straipsnis laikraštyje „Izvestija“ – užsienio politikos kurso rodiklis (1)

Vadimas Koševojus, Baltarusijos valstybinio universiteto Geografijos fakulteto studentas
2012 01 23

Aktyvus diskursas apie ekonominę posovietinės erdvės integraciją Muitų sąjungos, Vieningosios ekonominės erdvės, o dabar jau ir Eurazijos sąjungos sukūrimo rėmuose tik didėja. Baltarusijos Respubliką šie procesai liečia betarpiškai. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti pagrindinius prioritetus ir oficialiojo Minsko integracijos priežastis, analizuojant Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos straipsnį „Apie mūsų integracijos likimą“ laikraštyje „Izvestija“.

Politinių sprendimų priėmimas Baltarusijos Respublikoje palyginti uždaras. Todėl žymių politinių veikėjų, juo labiau A. Lukašenkos, oficialiosios kalbos yra svarbus informacijos šaltinis. Prezidento straipsnis laikraštyje „Izvestija“ yra ganėtinai informatyvus, nes tokie dokumentai parodo oficialią valstybės poziciją labai svarbios problemos – integracijos posovietinėje erdvėje – atžvilgiu. Straipsnyje yra įvairiausių užuominų ir tezių, kurias prezidentas bando pateikti plačiajai auditorijai: nuo elektorato ir politinių jėgų šalies viduje iki Rusijos politinio elito ir net kitiems jėgos centrams, nuo kurių priklauso Baltarusijos Respublikos likimas.

Straipsnio pobūdį nulemia tai, kad jis parašytas atsakant į dabartinio Rusijos Federacijos vyriausybės vadovo ir kandidato į prezidentus V. Putino straipsnį. Neigdamas priešrinkiminį V. Putino straipsnio konjuktūriškumą ir vadindamas jį „priešrinkimine užsienio politikos programa“, kartu A. Lukašenka kalba apie „strategijos teisingumą“. Kam Baltarusijos prezidentui viso to reikia? Paremdamas V. Putino idėją, A. Lukašenka parodo Baltarusijos susidomėjimą šia integracija, be to, Baltarusijos prezidentas bando apibrėžti savo integracinio projekto ribas, nustatyti savo sąlygas, iškeldamas „abiem pusėms naudingą ir lygiateisišką“ santykių koncepciją. Vėliau straipsnyje jis atskleidžia šią poziciją.

Vienas svarbiausių A. Lukašenkos uždavinių šiuo metu – integravimosi būtinumo, tikslingumo ir savanoriškumo motyvavimas. Ne kas kitas, o prezidentas tapo pagrindiniu integracijos lobistu žiniasklaidos erdvėje. Užuot paprastai argumentavęs būtinumą integruotis, A. Lukašenka bando išsaugoti savo įvaizdį, pateikdamas integravimąsi ne tik kaip dėsningą ir seniai prasidėjusį procesą, bet ir priskirdamas atsakomybę už jo vėlavimą Rusijai. „Aš visada sakiau: kol Rusija neapsispręs ir nepradės judėti, telkti mus visus apie integravimąsi ir t. t. – nieko nebus. Ne tik aš – ir Nazarbajevas, ir kiti palaikė [šią idėją] – Rusija, pirmyn!“ – sakė jis vienoje kalboje. „Rusija pirmą kartą per daugelį metų aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė teiksianti pirmumą santykiams su tomis valstybėmis, su kuriomis, perfrazavus klasiką, išaugo bendroje sovietinėje milinėje“, – rašoma straipsnyje.

Atskirai straipsnyje grindžiamas sąjunginės valstybės konstruktas. Iš tiesų per visą egzistavimo laiką buvo įgyvendinta nedaug priemonių jai sukurti,– taip ir neįvyko daug kartų atidėtas vieningos valiutos įvedimas, nebuvo pasirašytas Konstitucinis aktas, – ir pagaliau šios struktūros funkcionavimas palengva virto humanitariniu bendradarbiavimu. Tokia įšaldyta integracijos proceso būsena pirmiausia paaiškinama Baltarusijos pozicija, kuri buvo išsakyta 2002 metų pabaigoje, kai buvo atmesti Rusijos integravimosi variantai. Dažnai tai aiškinama tuo, kad A. Lukašenkos dominavimas sąjunginiame politiniame lauke neįmanomas, Rusijos Federacijoje atėjus į valdžią V. Putinui. Dabar laikai pasikeitė ir būtinybę integruotis kelia neišspręsta energijos išteklių priklausomybė nuo Rusijos Federacijos, taip pat faktiška alternatyvių ekonominių partnerių paieškos aklavietė. Baltarusijos vadovybė ilgai naudojosi sąjungine valstybe kaip instrumentu ir pretekstu, kad gautų „integracinę rentą“: pigius energijos išteklių šaltinius, patogią prieigą baltarusiškoms prekėms Rusijos rinkoje, o kai kada ir kredito linijas. O straipsnyje sąjunginė valstybė pateikiama kaip ypatingas laimėjimas, kaip „ypatingo pasididžiavimo dalykas“. Kaip didžiausias sąjunginės valstybės laimėjimas nurodomas įvairaus greičio ir lygio integracijos principo suformulavimas ir aprobacija. Taigi Baltarusijos prezidentas bando įtraukti faktiškai nerealizuotą projektą į naujos integracijos idėją.

Aiškindamas būtinumą integruotis, A. Lukašenka pateikia savo ypatingą chaoso modelį daugiapoliame pasaulyje, kuris verčia „jaunas valstybes“ integruotis į „rimtas susivienijimo sąjungas“. Kaip dar vienas argumentas chaotiškai dabartinei pasaulinei struktūrai paremti straipsnyje pasitelkiama pasaulinė finansinė krizė. Tačiau vargu ar chaosas pasaulyje yra Baltarusijos dalyvavimo šiame projekte priežastis. Ši straipsnio dalis – viso labo tik įžanga, aptarianti temos aktualumą, po jos Baltarusijos lyderis apibrėžia savo būsimos integracinės struktūros kontūrus.

Toliau A. Lukašenka pateikia savo reikalavimus ir sąlygas Baltarusijos Respublikos dalyvavimui Eurazijos sąjungos projekte. Šių reikalavimų pagrindas – partnerių lygiateisiškumas: „Būtina aiškiai įsisąmoninti – bet kokie jų teisių suvaržymai, šiandien galbūt atrodantys menki, rytoj sukurs plyšius, kurie sugriaus pirmiausia pasitikėjimą, o paskui ir nepaprastomis bendromis pastangomis sukurtą naują struktūrą. Tai svarbiausia.“ Šią savo „abiem pusėms naudingos ir lygiateisės integracijos“ koncepciją Baltarusijos prezidentas siūlo už savo kainą. Kokia gi ši kaina ir kodėl iš tikrųjų Baltarusijai reikia eurazijinės integracijos, kokia jos nauda?

Atsakymo ilgai laukti nereikia: „Lygiateisio ūkininkavimo sąlygos su lygiateise prieiga prie vieningos energetikos ir transporto sistemos leis sukurti mūsų sąjungos pagrindą.“ Energijos išteklių tiekimas į Baltarusiją Rusijos vidaus kainomis – pats „svarbiausias“ šios integracijos stimulas. Kol Baltarusija šiuos išteklius gaudavo pigiai, nebuvo jokio reikalo atsisakyti dalies savo suvereniteto, todėl sąjunginės valstybės institutas ir neveikė taip, kaip buvo deklaruojama. O dabar, po kelių energetinių karų, Baltarusijos faktiškai pralaimėtų, tokio integravimosi būtinumas išaugo, ypač šaliai atsidūrus dabartinėje ekonominėje krizėje, kai neįmanoma ne tik seniai reikalinga ekonomikos modernizacija, bet ir gyventojų mokumo užtikrinimas. A. Lukašenka prisipažįsta: „Vieningosios ekonominės erdvės (VEE) sukūrimas mums tapo nelengvu kompromisu, už VEE Baltarusija brangiai sumokėjo.“ Iš tiesų VEE susitarimų paketas taip greitai buvo pasirašytas tik dėl vienos priežasties: dėl siekio gauti energetinius išteklius vienodomis kainomis. Tačiau tai iš tikrųjų iki šiol neįvyko. Ir todėl svarbiausias dalykas, kurio laukia Baltarusija iš dalyvavimo šiame integraciniame projekte – Rusijos energetikos išteklių piginimas, nes nuo jų kainų priklauso Baltarusijos prekių konkurencingumas. Toliau Baltarusijos prezidentas rašo: „Bet yra pagrindas būti tikriems, kad ši „rizika atsipirks“, – tai savotiškas klausimas Rusijos premjerui. O klausimas gana konkretus: „Ar bus sumažintos energetinių išteklių kainos?“ Šis klausimas – svarbiausias straipsnyje, apie jį nekalbama atvirai, bet, kai kalbama apie „partnerių lygiateisiškumą“, pirmiausia turimas galvoje šis aspektas.

Jau spalio 19 d. spaudos konferencijoje apie Eurazijos ekonominės bendrijos Tarpvalstybinės tarybos posėdžio rezultatus V. Putinas, atsakydamas į klausimą apie A. Lukašenkos straipsnį „Izvestijose“, pasakė: „Sutinku taip pat ir su ta straipsnio dalimi, kur kalbama apie tai, kad tik valstybių susivienijimas lygiomis teisėmis gali sudaryti tokias sąlygas, kad visos šalys dirbs visu pajėgumu… faktiškai baigėsi derybos dėl „Beltransgaz“. Mes su Baltarusija iš tikrųjų pereiname prie naujų energetinio bendradarbiavimo susitarimų. Ir kainos nuo kitų metų bus kitos, kainos bus netgi mažesnės nei vienodo pajamingumo kainos Muitų erdvėje, muitų šalyse. Turima galvoje vadinamųjų integracinių nuolaidų taikymas. Mes laipsniškai judėsime prie vienodo pajamingumo kainų, paskui jos po truputį pradės kilti.“

Tačiau energetikos ištekliai – ne vienintelė sąlyga, kurią kelia Baltarusijos prezidentas, palaikydamas Eurazijos integracijos idėją. Kitos straipsnio temos paliečia ne mažiau probleminius tarpusavio santykius su Rusijos Federacija. Tai prekybos karai ir dubliuojančios gamybos sukūrimo Rusijoje klausimas. Šios temos formuluojamos aštriai, A. Lukašenka rašo apie transnacionalinių korporacijų sukūrimą mūsų erdvėje. Ar tik čia nekalbama apie Baltarusijos įmonių pardavimą? – klausimas, į kurį kol kas nėra atsakymo.

Dar viena bendradarbiavimo pusė, apie kurią kalba prezidentas – Baltarusijos AE statyba. Tai yra vienas iš strateginių projektų, vykdomas pagal Baltarusijos Respublikos energetinio pajėgumo plėtros strategiją. Respublika neturi lėšų savarankiškai šio objekto statybai, todėl prezidentas primena Rusijos pusei apie tuos susitarimus, kurie jau buvo pasiekti, kalba apie lėtą projekto eigą. A. Lukašenka ir čia bando susieti integraciją su ekonominiais šalies interesais, ir vėl kalbama apie energetikos saugumą, kuriam šalies biudžete pinigų tiesiog nėra.

Taigi, Baltarusijos dalyvavimas integravimosi projekte, kuriant faktiškai naują geopolitinį darinį posovietinėje erdvėje, susiejamas su konkrečiais ekonominiais Rusijos Federacijos žingsniais tenkinant respublikos poreikius. Tokį požiūrį galima būtų laikyti gana apgalvotu ir pragmatišku, tačiau dabartinėmis aplinkybėmis, kai integravimosi procesas faktiškai apleistas, o ekonominė padėtis Baltarusijoje labai sudėtinga, Rusija pati nustatys ekonominių nuolaidų jai ribas. Vienas iš galimų variantų gali būti kelių stambių valstybinių įmonių, tokių kaip „Beltransgaz“ (tai jau įvyko), „Belaruskalij“, MAZ arba kurios nors kitos, pardavimas. O atsižvelgiant į modernizacijos būtinumą šie žingsniai gali subręsti savaime ir nepriklausomai nuo integravimosi procesų.

Toliau valstybės galva pereina prie užsienio politikos pastabų, siekia išsaugoti deklaruojamą daugelio vektorių užsienio politikos modelį. Pradeda nuo paprasčiausio: suverenitetas – kertinis integravimosi akmuo, sąjunga kuriama ne prieš ką nors. O toliau Baltarusijos lyderis bando suręsti tokią konstrukciją, kuri leistų Baltarusijai ir jos vadovui kaip ir anksčiau manevruoti užsienio politikoje, tūpčiojant tai prieš vienus, tai prieš kitus jėgos centrus. A. Lukašenka rašo apie „integracijų integracijas“, bandydamas į jas įterpti ES, VEE ir Kinija. Kinija, beje, vadinama „strategine partnere“. Tokių pasisakymų logika paprasta: Baltarusijos prezidentas nori parodyti, kad šie žingsniai nėra šalies perėjimas prie prorusiško kurso. O tai ir netenkina Baltarusijos kaip valstybės, esančios tarp ES ir Rusijos, interesų. Apie tai A. Lukašenka rašo, kartu pabrėždamas santykių svarbą su šiais jėgų centrais, kurie, be kita ko, dar yra ir stambūs Baltarusijos kreditoriai. Iš akiračio neprapuola ir svarbi Baltarusijos partnerė – Ukraina. A. Lukašenka tiesiai kalba apie jos galimybes dalyvauti integravimosi procese, pataikaudamas Rusijos siekiams. Įdomu, kad neliečiama JAV tema, skirtingai nei N. Nazarbajevo ir V. Putino straipsniuose.

P. Usovo darbe „Baltarusijos vieta geopolitinėje erdvėje: žvilgsnis iš vidaus“ išskiriami trys nepriklausomos Baltarusijos geopolitinės orientacijos etapai nuo 1991 iki 2005 metų. Pratęsiant tą pačią mintį galima kalbėti apie tai, kad šiuo metu galbūt prasideda naujas geopolitinės orientacijos etapas, išsaugantis ankstesniojo bruožus. Be to, buvęs etapas, ketvirtasis – geoekonominių (pirmiausia energetinių) karų su Rusija ir užsienio politikos alternatyvų paieškos etapas. Ketvirto etapo pradžia – A. Lukašenkos išrinkimas prezidentu trečiai kadencijai 2006 metais, o jo pabaiga gali būti 2011 metų pabaiga. Penkto etapo pradžia – 2011 metų lapkričio 25 d. – dujų kontrakto pasirašymo ir „Beltransgaz“ pardavimo data.

Per ketvirtą etapą tarp Rusijos ir Baltarusijos įvyko keli dujų konfliktai, buvo parduota 50 proc. „Beltransgaz“ akcijų, kilo konfliktas dėl muitų už eksportinę naftą ir jos produktus dalybų, vyko prekybos karai. Buvo mėginama aktyviai ieškoti tarptautinio bendradarbiavimo alternatyvų, net energijos išteklių srityje. Kas gi buvo padaryta per ketvirtą etapą? Pirmiausia buvo bandymų užmegzti konstruktyvius santykius su tokiais tarptautiniais subjektais kaip Venesuela, Kinija ir Europos Sąjunga. Be to, pastaroji ir pati pagelbėjo, pasiūlydama dalyvauti Rytų partnerystės projekte. Buvo sureguliuota Azerbaidžano (vietoj Venesuelos) naftos tiekimo „svop-schema“ Ukrainos vamzdynu Odesa–Brodai, kuris pirmą kartą pradėjo veikti atgaline kryptimi. Kinija suteikė Baltarusijai kelis susietus kreditus. Tačiau nė viena alternatyvi Rusijai bendradarbiavimo kryptis nedavė Baltarusijai didesnių ekonominių dividendų ir svarbiausia – nesuteikė energetinio saugumo. Baltarusijai pavyko užimti kai kurias nišas naujoje savo galutinės produkcijos realizavimo rinkoje, pavyzdžiui, Venesueloje ir Kinijoje. Bet realizacijos kiekis ir tiekiamų prekių bei paslaugų įvairovė gana nedidelė. Tokie šio etapo rezultatai ir pastūmėjo prie greitesnės ekonominės integracijos su Rusijos Federacija, kurios pasekmė gali būti ekonominė absorbcija (didžiausių įmonių pardavimas Rusijos savininkams). Todėl logiška, kad dabartinėmis ekonominės krizės sąlygomis šalyje svarbiausias valdžios uždavinys – maksimaliai pelningas valstybinės nuosavybės privatizavimas rengiant konkursus (pavyzdžiui, Rusijos ir Kinijos kompanijų konkurencija dėl Baltarusijos aktyvų). Tačiau galbūt dabartinė šalies valdžia tikisi, kad integracinis procesas ir pirmiausia vienodų kainų energijos ištekliams nustatymas padidins Baltarusijos prekių konkurencingumą, o tai padės išspręsti susikaupusias ekonomines problemas ne tokiu radikaliu keliu. Tačiau Rusijos įstojimas į Pasaulinę prekybos organizaciją šiek tiek pakoreguos situaciją Vieningojoje ekonominėje erdvėje.

Apibendrinant išvada galėtų būti ta, kad integracijos gilinimas yra taip pat ir priverstinis susikaupusių ekonominių problemų sprendimo kelias, o be to, būdas esamo politinio elito valdžiai išsaugoti. Neatsitiktinai pagrindiniu integracijos tarpininku iš Baltarusijos pusės yra A. Lukašenka.

Literatūra

Лукашенко А. Г. O судьбах нашейинтеграции. Москва, «Известия»,  2011.

Усов П. Место Беларуси в геополитическом пространстве: взгляд изнутри. Минск, «Палітычная сфера», 2005.

Фадеев А. Политическая судьбаСоюзного государства. http://www.km.ru/news/politicheskaya_sudba_soyuznogo_g

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras