Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kirgizija – geopolitinių interesų kryžkelėje (1)

Viktoras Denisenko
2012 01 27

Apie Kirgiziją neretai kalbama kaip apie šalį, kurioje susikerta skirtingų valstybių interesai. Dėl įvairių priežasčių ši Vidurinės Azijos respublika pastaraisiais metais neretai atsidurdavo dėmesio centre. Pavyzdžiui, šioje šalyje per paskutinius septynerius metus net du kartus valdžia keitėsi revoliucinio perversmo keliu. 2005 metais įvyko vadinamoji „Tulpių revoliucija“, buvo nuverstas ilgametis šalies vadovas Askaras Akajevas. Po pirmojo perversmo valdžia atiteko Kurmanbekui Bakijevui, kuris per penkerius metus sugebėjo faktiškai pakartoti visas A. Akajevo klaidas (autoritarinės tendencijos, korupcija, valdžios sutelkimas savo „šeimos“ rankose), tačiau 2010 m. pavasarį neramumų, iš dalies peraugusių į pilietinį konfliktą, banga parbloškė ir jį.

Po antrojo perversmo laikinoji valdžia įvykdė konstitucinę šalies reformą, paversdama Kirgiziją vienintele parlamentine respublika regione. Po prezidento rinkimų 2011 metų pabaigoje šalies vadovu buvo išrinktas Almazbekas Atambajevas. Nors buvo daug abejonių, kol kas naujoji Kirgizijos valdžia atrodo stabilesnė, nei buvo prognozuojama.

Interesų ir įtakų zonoje

Kirgizija kartu su visu regionu patenka į tiesioginį Rusijos interesų lauką. Šis laukas yra gana platus, jį galima suskirstyti į teorinių ir praktinių interesų zonas.

Teoriniai interesai yra susiję su istorine Maskvos atmintimi. Pagrindinis šių interesų siekis – išlaikyti įtaką regione, neleisti nė vienai posovietinei Vidurinės Azijos šaliai ištrūkti iš Rusijos įtakos. Maskvai daugmaž pavyksta susitvarkyti su šia užduotimi, tačiau Kirgizijos teritorijoje iki šiol egzistuoja stiprus dirgiklis – JAV karinė bazė Kante, esanti šalia sostinės Biškeko civilinio Manaso oro uosto ir naudojama Amerikos bei jos sąjungininkių kariniam tranzitui į Afganistaną. Maskva yra dariusi spaudimą K. Bakijevui, kad šios karinės bazės neliktų, ir net buvo sulaukusi atitinkamų pažadų iš tuomečio Kirgizijos vadovo, tačiau šie pažadai nebuvo vykdomi.

Pažadą uždaryti JAV karinę bazę Kante iš karto po savo išrinkimo pakartojo ir naujasis Kirgizijos vadovas A. Atambajevas. Pasak jo, Kirgizija vykdys savo tarptautinius įsipareigojimus, tačiau 2014 metais, kai sueis susitarimo su JAV pabaigos terminas, amerikiečiai turės pasitraukti iš šalies. Kitaip sakant, A. Atambajevas pažadėjo, kad susitarimas su JAV nebus pratęsiamas, ir nėra abejonių, kad Maskvai tai buvo itin malonu išgirsti. Toks pareiškimas dar kartą patvirtino, kad naujoji Kirgizijos valdžia yra lojali Rusijai.

Praktiniai Rusijos interesai yra susiję su siekiu užkirsti kelią iš šio regiono per Kirgiziją einančiam narkotinių medžiagų srautui. Todėl Maskva bent jau turėtų būti suinteresuota stabilumu – taip pat ir politiniu – regiono šalyse. Nors Kirgizija tiesiogiai nesiriboja su Afganistanu (kuris buvo ir tebėra didžiausias narkotikų „eksportuotojas“ regione), ji yra svarbi kaip potenciali tranzitinė tokių siuntų teritorija.

Taip pat, būdama pragmatiška, Rusija turėtų būti suinteresuota, kad JAV pajėgos kuo ilgiau liktų Afganistane. Šis interesas labiau susijęs ne su narkotikų problema, o su bendru regiono stabilumu. Taigi, teorinis Rusijos interesas išstumti JAV karinę bazę iš Kirgizijos kertasi su praktiniu noru turėti savo pašonėje daugmaž stabilų regioną. Tačiau kova dėl amerikiečių Karinio tranzito centro Kante, kaip dabar vadinama karinė bazė, ko gero, yra labiau principinio pobūdžio. Toks centras yra reikalingas JAV ir jų sąjungininkėms, todėl, išstumtas iš Kirgizijos, jis greičiausiai atsirastų kurioje nors kitoje regiono šalyje (pavyzdžiui, Uzbekistane). Juolab kad JAV moka už karinės bazės objektų nuomą neblogus pinigus (JAV už bazės nuomą Kirgizijai sumoka po 63 mln. dolerių per metus, be to, skiria ir kitą finansinę paramą šaliai).

Tačiau Kirgizija yra ne vien Rusijos interesų zonoje. Tai lemia geografinė šalies padėtis. Kirgizija ribojasi su Kinija, be to, tarp jos kaimynų yra ir Kazachstanas. Praėjusių metų pabaigoje apie skirtingų geopolitinių interesų konkurenciją Kirgizijoje rašė italų laikraštis „La Repubblica“. Žurnalistui Eugenio Novario pavyko apibrėžti šią situaciją vienu sakiniu: „Kirgizijai tenka laviruoti tarp tokių didžiųjų valstybių kaip Kinija, Rusija ir JAV, taip pat ir kaimynų – Kazachstano ir Uzbekistano, kurie yra reikšmingesni pagal savo demografinio išsivystymo ir gamtos išteklių lygį, interesų.“ E. Novario pabrėžia, kad Rusija galimą įtakos praradimą regione vertintų kaip katastrofą, nes tai žeistų jos ambicijas, o atsiradusį geopolitinį vakuumą akimirksnių užpildytų Kinija. O štai JAV nėra rimtas konkurentas šiame regione, nes tiesioginis Vašingtono interesas yra susijęs iš esmės tik su tranzitu į Afganistaną, bet tai nėra prielaida rimtiems geopolitiniams mūšiams.

Nors kol kas atrodo, kad pastaruoju metu Rusijos pozicijos Kirgizijoje sustiprėjo (naujoji respublikos valdžia, regis, visiškai lojali Maskvai), bet tai nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Daug ką dėl neatsargumo gali sugadinti ir pati Rusija, kuri santykiuose su savo buvusiais satelitais neretai elgiasi kaip dramblys porceliano parduotuvėje. Per „Tulpių revoliuciją“ ir 2010 m. neramumus Rusijos viešojoje erdvėje apie Kirgiziją buvo aktyviai kalbama kaip apie „nevykusią ir savęs nerealizavusią valstybę“, buvo net kvestionuojamas jos valstybingumas ir suverenumas.

Kitas svarbus aspektas yra susijęs su tuo, kad nors Kirgizija oficialiai ir tapo parlamentine respublika, vargu ar ji akimirksniu atsikratė regione vyraujančių politinių tradicijų. Visose buvusiose SSRS Vidurinės Azijos respublikose valdžios struktūros yra paremtos klanų sąveika (arba atvirkščiai – priešprieša ir konkurencija), todėl galima numanyti, kad nei 2010 metų perversmas, nei vėlesnė konstitucinė reforma iš esmės nesunaikino neoficialios sistemos, kurioje klanai ir „šeimos“ atlieka svarbų vaidmenį. Paaštrėjus politinėms kovoms ir nesutarimams, esamos valdžios – lojalios Rusijai – priešininkai gali ieškoti sąjungininkų tarp kitų stiprių geopolitinio lauko žaidėjų.

Be ambicijų

Įtakų ir interesų konkurencijos Kirgizijoje klausimas ilgai bus svarbus, nes ši valstybė, ko gero, taip ir liks skirtingų šalių interesų kryžkelėje. Pati Kirgizija bent jau kol kas nerodo net minimalių lyderystės ambicijų. Šiuo metu jų ir nevertėtų tikėtis – šaliai pirmiausia reikia įgyti stabilumo pojūtį, kuris buvo prarastas po visų negandų ir perversmų. Be to, lyderystės regione siekis reikštų aršią konkurencinę kovą – pirmiausia su kaimyniniu Kazachstanu.

Prieš beveik ketverius metus politologas Muratas Sujunbajevas taip apibrėžė Kirgizijos strategiją: „Kirgizija bando elgtis pragmatiškai. Jeigu yra koks nors projektas, ji bando dalyvauti, vadovaudamasi principu: gal kas nors išeis. Galbūt tai ne pats geriausias variantas, tačiau lyginant sąnaudas ir galimą naudą – optimaliausias“ [http://ia-centr.ru/expert/800/]. Gali būti, kad ir dabartinė Kirgizijos valdžia galiausiai pasirinks tokį laviravimo tarp skirtingų interesų variantą, o ne tarnavimą kokios nors vienos geopolitinės jėgos interesams, nes tai iš tikrųjų gali būti optimaliausias variantas šaliai, esančiai kitų valstybių interesų kryžkelėje ir susitaikančiai su tokiu vaidmeniu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras