Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Kam naudingas karas su Iranu? (22)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 02 13

Pasaulio krizė – efektyviausia investicija į pasaulinį karą...

Artimuosiuose Rytuose bręsta karas. Šį kartą su Iranu. Įdomiausia yra tai, kad pasaulis šiandien išgyvena vis sunkesnę ekonominę krizę, o Vakarai (JAV ir Europa), ir taip turintys rimtų problemų, dar labiau komplikuoja situaciją savo veiksmais prieš Teheraną. Šis sparčiai ginkluojasi ir grasina uždaryti Ormūzo sąsiaurį, tai neišvengiamai atsilieps pasaulinei naftos prekybai (naftos kainų augimu) ir todėl gali turėti neprognozuojamų pasekmių.

Tačiau jeigu didžiojoje politikoje kas nors vyksta, kažkam tai yra naudinga, nors tendencija prieštarauja elementariai paviršutiniškai logikai. Todėl verta pabandyti surasti gilesnes situacijos aplink Iraną raidos priežastis.

Oficialiai Teheranas yra spaudžiamas dėl savo branduolinės programos. Dar daugiau įtampos įnešė praėjusių metų lapkritį paskelbta TATENA ataskaita, kurioje teigiama, kad Iranas nuo 2003 m. užsiima branduolinio ginklo kūrimu, tą jis, žinoma, griežtai neigia. Apskritai mulos su atomine bomba yra kur kas blogiau negu mulos be jos, net nepaisant to, jog ją turi Izraelis (jau seniai norintis subombarduoti Irano branduolinius objektus). Nekontroliuojama karinių branduolinių technologijų sklaida pasaulio bendruomenei yra nepriimtina. Kita vertus, karas yra kraštutinė priemonė – ypač globalios krizės aplinkybėmis. Tačiau jis vis tiek artėja, ir artina jį Vakarai. Vadinasi, jie turi savų priežasčių taip elgtis.

Amerikoje artėja prezidento rinkimai. Todėl B. Obamai reikia sėkmės užsienio politikoje, ir ryžtingas įsisenėjusios Irano problemos išsprendimas (su Iraku ir Afganistanu kažkaip nesiseka) atrodo kaip perspektyvus variantas. Tačiau bėda ta, kad sėkmė šiuo atveju negarantuota, o kruvina nesėkmė (vėl Amerikos karių aukos nežinia vardan ko) tikrai sugriaus B. Obamos prezidentinę kampaniją. Taigi karui reikia svaresnės priežasties. Ja galėtų tapti arba įtakinga ideologinė vizija, arba dideli pinigai, kurie krizės aplinkybėmis labai praverstų.

Jeigu kalbėtume apie idėją, tai pirmiausia į galvą ateina dar G. Busho sugalvota „blogio ašis“, kurioje Iranas kartu su Šiaurės Korėja liko neišspręstais klausimais. Kita vertus, Afganistano ir Irako patirtis turėtų įtikinti amerikiečius, kad Artimųjų ir Vidurio Rytų demokratizacija yra sunkiai įgyvendinama užduotis. Tačiau gal esmė yra ne demokratizacija ir tvarka, o ekstremizmas ir chaosas kaip Arabų pavasario tąsa, apie tai kalba valdomo geopolitinio chaoso teorija. Islamistų pergalė Egipto rinkimuose, kurią Amerika sutiko visai ramiai, Libijos bombardavimas (destabilizavimas) be JT mandato ir kietas Sirijos spaudimas šiuo atveju verčia dar labiau susimąstyti.

Dar vienas taikinys – Kinija. Pekinas su savo nepaliaujamu ekonominiu augimu ir silpnu kontroliuojamu juaniu jau seniai nervina Jungtines Valstijas. Pirmą pasaulio ekonominės krizės bangą Kinija sugebėjo atlaikyti, panaudodama savo turimas finansines atsargas begaliniam vidiniam vartojimui skatinti (gerai dar, kad kinai nežino, jog ryžiai tėra antras patiekalas). Tačiau, reaguodamas į situacijos aplink Iraną raidą, Pekinas rimtai nervinasi, ir tai suprantama. Juk didelę importuojamos naftos dalį Kinija gauna iš Irano ir tiekimo nutraukimas dėl karo gali skaudžiai atsiliepti jos ekonomikai. Šiame kontekste grėsmingai nuskambėjo Hu Jintao žodžiai, skirti šalies karinėms jūrų pajėgoms. 2011 m. gruodžio 6 d. jis liepė joms ruoštis karui (kariniam susirėmimui). Gali būti, kad Kinijos prezidentas buvo klaidingai interpretuojamas, bet Pekino nerimas dėl galimos Vakarų atakos prieš Iraną bet kuriuo atveju yra labai didelis. Kinai nujaučia rimtas problemas.

Taigi geopolitinis chaosas Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, kuris sukuria geras sąlygas žuviai gaudyti drumstame vandenyje, ir apčiuopiami nuostoliai Kinijai (ką jau kalbėti apie galimą pelną Amerikos naftos ir karinėms kompanijoms bei Vakarų virtualiosios biržų ekonomikos funkcionierių praturtėjimo perspektyvas), galimas dalykas, stumia JAV prie karo opcijos – nepriklausomai nuo neaiškių jo rezultatų – pasirinkimo. Tačiau kodėl Vašingtoną remia Europa, kuriai šiuo metu reikia galvoti ne apie karinius konfliktus, o apie euro zonos išsaugojimą?

Čia galima prisiminti garsią frazę iš vienos sovietinės komedijos: „Kas mums trukdo, tas mums padės.“ Šiandien Vokietija kartu su Prancūzija bando įtikinti kitus europiečius dar stipriau integruotis (federalizuotis su Europos Komisija priešakyje), nes tik tai padėsią įveikti kilusias problemas. Tačiau didesnio supratimo Berlynas ir Paryžius kol kas nesulaukia. Tikriausiai dėl to, jog ne viskas dar yra taip blogai, kad kitoms ES valstybėms (tegul ir neturtingoms) reikėtų aukoti savo brangų suverenitetą. Tačiau jeigu kils karas Irane, situacija gali gerokai pablogėti, ir štai tada – arba vienijimasis, arba pražūtis (euro zonos ar net ES žlugimas).

Be to, galima prisiminti, kad Europa ilgai ir nuobodžiai ieško dujų šaltinio „Nabucco“ dujotiekiui. Azerbaidžano pajėgumų neužtenka, Turkmėnijos dujas gauti sunku, nes reikia nutiesti Transkaspijos dujotiekį (ką jau kalbėti apie tai, kad didesnę pagrindinio šios šalies resurso dalį paima Rusija ir Kinija). Iranas ligi šiol irgi buvo probleminis partneris – bet perspektyvus. Jeigu ten pavyktų „prasukti“ Libijos scenarijų ir pasodinti į valdžią provakarietišką opoziciją, jo vaidmuo „Nabucco“ projekte galėtų pasikeisti.

O kaip su Rusija? Jos pasirinkimas iš esmės yra sunkiausias. Vakarai juda karo link, o Kinija jo bando išvengti. Iranas tikisi Maskvos ir Pekino pagalbos. Kaip elgtis Kremliui? Viena vertus, Teheranas yra šioks ar toks, bet Rusijos sąjungininkas regione. Be to, nors trumpalaikėje perspektyvoje karas galėtų gerokai pakelti naftos kainas (t. y. Rusijos pajamas), ilguoju laikotarpiu gali pagilinti pasaulio ekonominę krizę, prie kurios slenksčio jis stovi, o tai reiškia – sumažinti paklausą energetiniams resursams. Kita vertus, labai jau vilioja perspektyva pamatyti, kaip Vakarai įsivels į dar vieną avantiūrą ir susirems su Kinija. Šaltojo karo metais jai pavyko pasinaudoti Rytų ir Vakarų konfliktu ir ramiai sustiprėti. Bet dabar jai artėja laikas „kariauti“, o Rusija gali užimti „parazito“, siekiančio pasipelnyti iš JAV/Europos ir Kinijos priešpriešos, vietą. Maskva greičiausiai iki galo bandys užkirsti kelią JAV ir Europos karui su Iranu, bet jeigu jis vis dėlto prasidės, tikriausiai aktyviai nesikiš: tegul Pekinas stengiasi, o jeigu prireiks naftos ar dujų – štai ji, Rusija.

Pagaliau – arabų pasaulis. Jis nieko nesakė, kai buvo užpultas Afganistanas. Jis tylėjo, kai buvo „patvarkytas“ Irakas. Jis priėmė Arabų pavasarį. Tai reiškia, kad arabų šalių vadovybė yra pasyvi – nori ramiai pardavinėti naftą ir nekonfliktuoti su Vakarais. Be to, bent jau laikinas šiitiško Irano pašalinimas iš politinės Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono arenos būtų tikra palaima tai pačiai Saudo Arabijai ir kitoms sunitiškoms regiono šalims.

Gal nieko dar ir nebus – tik eilinis konjunktūrinis įtampos aplink Iraną padidėjimas. Štai ir „Geopolitika.lt“ skaitytojų nuomonės šiuo atžvilgiu išsiskyrė (žr. tinklalapio apklausą). Tačiau šiandieninė situacija yra kaip niekad aštri ir belieka tikėtis, kad ją pavyks išspręsti konstruktyviai, pasikliaujant visų jos dalyvių išmintimi.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 22)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras