Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Visuomenės sutarties Afganistane kūrimo perspektyvos (7)

Andrius Bivainis, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantas
2012 02 17

Dabartinį Afganistaną galima apibūdinti kaip šalį, kuri kuria savo valstybingumą eidama labai netvirtu ir uolėtu keliu. Be to, tame kelyje į klestinčio Afganistano ateitį tiek daug iššūkių, kad naujieji vairininkai gali lengvai iš jo išsukti. Tokios mintys atėjo į galvą tam tikrą laiko tarpą praleidus viename iš kalnuotų šalies rajonų.

Šiandieną matyti, kad šiuo keliu Afganistanas juda lėtai, bet tvirtais žingsniais. Tokį įspūdį galima susidaryti perskaičius žiniasklaidoje pateikiamą informaciją apie Afganistano valdžios institucijas, kurios prisiima atsakomybę už saugumą ir stabilumą tam tikrose šalies provincijose ir miestuose. Čia derėtų prisiminti didžiąją misiją, 2001 m. rudenį paskelbtą prezidento G. W. Busho. Šios misijos esmė – „demokratija Afganistanui, Marshalo planas Afganistanui ir pergalė Afganistane“ [1]. Visa tai su didžiausiu entuziazmu buvo deklaruota po pirmosios sėkmingos karinės kampanijos prieš Talibaną. Nors nuo tų dienų praėjo dešimt metų, G. W. Busho deklaruotos pergalės perspektyva šiandieniniame konfliktų draskomame Afganistane tebėra gana miglota.

Dabartiniame Afganistane šūkiai ir kalbos apie ekonomikos atsigavimą ar pergalę turėtų būti skelbiami labai atsargiai. Ieškant taikių sprendimų šalyje, kuri jau ilgiau kaip 30 metų yra draskoma konfliktų, būtinas gilesnis Afganistano visuomenės bei jos socialinių, kultūrinių ir politinių elgsenos sąsajų suvokimas.

Šiame straipsnyje didžiausias dėmesys skiriamas vidaus veiksniams, sukeliantiems konfrontaciją tarp įvairių Afganistano grupuočių. Taip pat siekiama bent glaustai atskleisti situacijos Afganistano visuomenėje kompleksiškumą ir vidinius konfrontacijos padarinius, kurie apsunkina galimybes pasiekti visuomenės sutartį, galinčią ilgainiui atvesti afganus į vieningos tautos kūrimą. Straipsnio pabaigoje išryškinami galimi socialinės sutarties dilemos sprendimo būdai ir tikėtini Afganistano centrinės valdžios instituciniai pokyčiai.

Socialinė ir politinė Afganistano orientacija

Afganistano žemėse įsitvirtinusios gentys dėl išlikimo kovojo nuo pat šalies istorijos ištakų. Jos ne tik stengėsi išgyventi sudėtingomis geografinėmis sąlygomis, bet ir, siekdamos išlaikyti dominuojančias geografines ar agrarines pozicijas, būrėsi į įvairias grupuotes, kovojusias tarpusavyje. Afganai yra pripratę prie karo žiaurumų ir pragmatiškų tarpgentinių sąjungų [2]. Šiandien Afganistane galima išskirti septynias dominuojančias etnines grupes: puštūnus, beludžius, turkmėnus, tadžikus, uzbekus, aimakus ir chazarus. Yra ir mažesnių etninių grupių, bet jos neturi didesnės įtakos kuriame nors šalies regione.

Kalbant apie dabartinę politinę Afganistano padėtį, būtina paminėti, kad Afganistano Islamo Respublika yra unitarinė, valdoma pagal prezidentinės demokratijos modelį [3]. Šis politinis modelis buvo diegiamas remiantis 2004 m. ratifikuota Afganistano Konstituciją. Tiesą sakant, šios valdymo sistemos įgyvendinimas prasidėjo 2001 m., kai buvo pasirašytas Bonos susitarimas. Šį procesą inicijavo Jungtinių Valstijų administracija ir tarptautinės organizacijos. Proceso esmę sudarė tai, kad tik karinės intervencijos laimėtojams buvo suteiktas de jure statusas dalyvauti naujos Afganistano politinės sistemos formavime. Šiuo atveju laimėtojai buvo Šiaurės Aljanso nariai ir Afganistano išeivijos aktyvistai. Bet kokia Talibano atstovų dalyvavimo galimybė buvo atmesta. Pagal klasikinį derybų scenarijų prie derybų stalo būtina sukviesti visus pagrindinius kiekvienos konflikto pusės atstovus. Vis dėlto ši diplomatinė praktika Bonos susitarimo buvo ignoruojama.

Kita vertus, Afganistane po dvidešimties metų karo prasidėjo demokratinės tvarkos kūrimas. Šis ypač svarbus procesas aiškiai parodė, kad vis dar tebėra galimos konfrontacijos tarp įvairių grupuočių problema, kuri apsunkina tradicinei demokratinei vienybei būdingos politinės visuomenės vystymąsi.

Dabartinė politinė sistema

Taigi, šiandieninė oficiali Afganistano politinė sistema yra prezidentinė demokratija. Prezidentas laisvais visuotiniais rinkimais renkamas ne ilgesniam kaip dviejų kadencijų laikotarpiui. Viena prezidento kadencija trunka penkerius metus [4]. Prezidentas turi didelę įtaką kitoms politinėms institucijoms. Prezidentas taip pat turi teisę skirti Ministrų kabineto narius, Aukščiausiojo Teismo teisėjus, provincijų ir rajonų gubernatorius. Jis skiria ir provincijų saugumo institucijų vadovus.

Prezidento įtaka įstatymų leidžiamajai valdžiai taip pat didelė. Afganistano parlamentą – Nacionalinę Asamblėją sudaro dveji rūmai: aukštieji rūmai Meshrano Jirga (arba Vyresniųjų Taryba) ir žemieji rūmai Walesi Jirga (Žmonių (Tautos) Taryba) [5]. Trečdalį iš 102 Meshrano Jirga narių tiesiogiai penkeriems metams skiria prezidentas [6]. Kitus Vyresniųjų Tarybos narius skiria provincijų tarybos. Tik Walesi Jirga nariai renkami tiesiogiai per laisvus visuotinius rinkimus. Prezidentas daro įtaką Nacionalinei Ąsamblėjai asmeniškai skirdamas nemažą Vyresniųjų Tarybos narių skaičių. Visi teisiniai sprendimai priimami abejų rūmų susitarimu [7]. Todėl paskirtieji nariai vaidina labai svarbų vaidmenį, t. y. palaiko prezidento poziciją, kai reikia priimti bet kokius politinius sprendimus.

Tokiam politiniam modeliui prieštaravo Šiaurės Aljanso nariai. Šiaurinių Afganistano regionų etninės grupės palaikė griežtesnę ministro pirmininko poziciją. Politinės įtakos pasidalijimas susiskaldžiusioje dabartinio Irako visuomenėje – puikiausias tokios politikos pavyzdys. Be to, suvereni provincijų ir rajonų tarybų teisė savarankiškai rinkti gubernatorius taip pat buvo panaikinta [8]. Štai kodėl suabejota centrinės valdžios galimybe atstovauti rajonų interesams. Prezidento paskirtieji gubernatoriai gali būti negerbiami vietos bendruomenių. Gana silpnas ir politinių partijų vaidmuo. Partijos traktuojamos kaip politinių lyderių rėmėjų klubai. Jos šiuo metu neįgalios sudaryti reikšmingos opozicinės jėgos. Partijų vaidmuo politiniame procese turėtų būti grindžiamas atstovavimo principu, veikimu atsižvelgiant į skirtingas politines ideologijas ir atstovaujamųjų grupių interesus. Tačiau šis tradicinis partijų veiklos modelis bus įgyvendintas Afganistane tikrai negreit.

Apibendrinant galima pasakyti, kad dabartinė Afganistano politinė sistema turi esminių trūkumų. Viena didžiausių problemų yra tai, kad parlamentas praktiškai neturi kontrolės ir įtakos svertų vykdomosios valdžios atžvilgiu. Šią demokratinės sistemos tradiciją užgožia prezidento įtaka teisinėms Nacionalinės Asamblėjos iniciatyvoms. Kita vertus, centrinė valdžia negali taip efektyviai tenkinti provincijų ir rajonų interesų, kaip tai galėtų padaryti suverenios savivaldos lygmens tarybos ir jų tiesiogiai renkami gubernatoriai. Tai svarbus veiksnys, ypač turint galvoje tradicinį įvairių Afganistano genčių troškimą sprendimus priimti laisvai. Taigi, funkcinė dabartinio Afganistano politinės sistemos struktūra gali būti traktuojama kaip dar vienas socialinis politinis eksperimentas. Dvidešimtame amžiuje Afganistane buvo vykdyti mažiausiai du tokie eksperimentai.

Kolonializmo palikimas

Afganistano atveju kolonializmas neturėtų būti suvokiamas taip kaip kitose Vidurio Rytų šalyse. Priežastis labai paprasta: Afganistanas niekada nebuvo visiškai okupuotas ar kontroliuojamas kokios nors hegemonistinės jėgos. Kai kurie gali su tuo nesutikti sakydami, kad įvairios užjūrio imperijos nuolatos kontroliavo stambiausių šalies miestų teritorijas ir pagrindines prekybos linijas [9]. Tiesą pasakius, šios kontrolės gyventojų atžvilgiu taip niekada ir nepavyko įtvirtinti iki galo. Tai rodo ir XIX amžiuje vykę du anglų ir afganų karai. Be to, Diurand linija, skirianti Britanijai lojalių puštūnų genties sritis nuo karo ištroškusių ir kartkartėmis susivienijančių „kaimo valstiečių“, tik patvirtina, kaip sunku gauti tautos palaikymą kolonijinei politikai vykdyti [10].

Trečiasis anglų ir afganų karas vyko 1919 metais. Po šio karo Britanija prarado bet kokią politinę Kabulo sprendimų kontrolę. Naujasis karalius Ammanulah Khanas inicijavo radikalų socialinį eksperimentą ir pasiūlė sukurti Afganistane šiuolaikinę pasaulietinę vakarietiško stiliaus visuomenę. Šis radikalus žingsnis sulaukė atitinkamos reakcijos – nemažai opozicinių grupių naujojoje tvarkoje įžvelgė dar vieną britų politinę valią [11]. Be to, siekdamos apginti tradicines islamo normas, daugelis genčių susivienijo. Greitai Afganistane prasidėjo pilietinis karas ir radikalusis valdovas buvo nuverstas.

Dar vienas panašus socialinis politinis eksperimentas Afganistane buvo inicijuotas 1978 metais, t. y. greitai po to, kai valdžią Kabule užgrobė Komunistų partija. Mobilizuojant visuomenę ir vėl svarbų vaidmenį suvaidino tradicinių islamo taisyklių gynimas. Gentys dar kartą sukilo prieš pasaulietines idėjas ir kolektyvizaciją. Tradicinio gyvenimo būdo gynimas Afganistane greitai peraugo į tarptautinį džihadą (jihad). Taigi, agresyvų kolonijinį užsienio (šiuo atveju Sovietų Sąjungos) įsikišimą daugelis Afganistano genčių sutiko daug kraujo pareikalavusia rezistencine kova.

Šie du XX a. Afganistane vykdyti socialiniai politiniai eksperimentai sukūrė prielaidas įvairioms šiandieninėms potalibinėms iniciatyvoms. Ankstesni bandymai buvo glaudžiai susiję su neigiama užsienio šalių įtaka. Šios politinės pastangos sulaužė tradicines normas, religinių grupių dominavimą ir tradicinius įstatymus. Reikia pripažinti, kad šiandieninio Afganistane vykdomo socialinio politinio eksperimento sėkmė priklausys nuo tradicinių religijų tolerancijos, kultūrinių normų ir įvairių genčių interesų paisymo.

Religijos ir teisės evoliucija

Kovos su sovietų invazija metais Afganistano visuomenėje išplito įvairios radikalios religinės normos. Apskritai džihado paskelbimas ir vadovavimas jam turėtų būti traktuojamas kaip greitas religinės radikalizacijos procesas. Šį procesą lėmė radikali salafizmo (Salafism) doktrina, kuri pirmiausia atsirado Saudo Arabijoje ir suvaidino svarbų vaidmenį Afganistano džihade [12]. Vėlesnis „Al Qaeda“ ir Talibano režimo bendradarbiavimas gali būti laikomas šios radikalizacijos tąsa.

Šiandien Afganistane tebėra stipri vietos religinių vadų įtaka. Ji reiškiasi keliais aspektais. Visų pirma, religiniai lyderiai yra įgalūs skleisti religinio protekcionizmo normas, formuodami atitinkamą viešąją nuomonę. Antra, prieštaringai vertinamo svetimšalių elgesio viešinimas ar tradicinių islamo normų nesilaikymo smerkimas tampa svariu įrankiu, galinčiu nuteikti žmonių mases prieš tam tikras Afganistane veikiančias grupes. Šių eilučių autorius turėjo galimybę pajusti musulmonų dvasininkų vaidmens stiprumą 2011 m. balandžio mėnesį, kai žinia apie sudegintą Koraną sukėlė protesto bangas daugelyje Afganistano provincijų.

Vietinės gentys turi savitą požiūrį į religines tradicijas. Būtina pabrėžti svarbų religinės tradicijos bruožą, išskiriantį Afganistano visuomenę iš kitų musulmoniškų visuomenių: tai kompleksiškas šariato teisės ir Pashtunwali normų susipynimas. Pashtunwali yra tradicinis etninis kodeksas, juo daugiausia remiamasi puštūnų gyvenamuose regionuose, tačiau jis būdingas ir kitoms provincijoms. Etninis kodeksas grindžiamas trimis pagrindiniais principais: garbe (nang), svetingumu (melmastya) ir kerštu (badal). Gilus garbės ir keršto, kuris dažnai siejamas su tokiais posakiais kaip „akis už akį“, suvokimas būdingas visoms Afganistano gentims [13]. Šias dvi etnines normas reikėtų sieti su istorine Afganistano tradicija vienytis, kai tik išorės veikėjai pabando kontroliuoti genčių provincijas. Be to, išorinė kontrolė dažniausiai traktuojama kaip pasikėsinimas į genčių laisvę ir garbę.

Talibano judėjimui, susikūrusiam Kandaharo provincijoje, kur dominuoja pietų puštūnai, stiprią įtaką darė Pashtunwali normos. Be to, talibai įtraukė šias normas į savąją šariato sampratą. Atviros Korano interpretacijos ir siekis propaguoti grynai islamišką elgesio kodeksą yra svarbiausi islamiško fundamentalizmo aspektai. Šiuo požiūriu talibų režimas pažengė dar toliau ir įgavo „išprotėjusio fundamentalizmo“ apibūdinimą [14]. Keletas tokio fundamentalizmo bruožų: absoliutus moterų vaidmens visuomenėje ignoravimas, muzikos ir kitokių pasilinksminimo formų draudimas, viešos egzekucijos už islamo taisyklių nesilaikymą ir tokios prevencinės priemonės kaip „barzdų patruliai“ (vyrų be barzdų arba su „netinkamomis“ barzdomis gaudymas).

Dar vienas Talibano tvarkos ypatumas – režimo sutelkimas žemesniuose visuomenės sluoksniuose. Svarbiausias šios grupės tikslas buvo laimėti visuomenės palaikymą. Talibanas palaikymo siekė gindamas vietinių genčių interesus ir įgyvendindamas šariato teisingumą anarchinėje pilietinio karo santvarkoje. Toks elgesys (kai tenkinami paprastų visuomenės narių poreikiai) labai skiriasi nuo dabartinės Afganistano centrinės valdžios režimo. Yra ne vienas pavyzdys, iliustruojantis nesėkmingas centrinės valdžios pastangas spręsti svarbiausias vietos problemas rajonų lygmeniu. Kai kurių rytinių ir pietinių Afganistano provincijų žmonės siekia kreiptis dėl ginčų sprendimo į neoficialius teismus, kuriuos įsteigė religiniai ir karo lyderiai [15]. Tai atskleidžia, kaip stipriai papročių teisė ir religinės normos yra įsišaknijusios tautos sąmonėje. Kita vertus, neoficialių gentinių teismų buvimas rodo, kad net po dešimties administracijos kūrimo metų centrinės valdžios pastangos tebėra neefektyvios.

Visuomenės sutarties link

Daugelį dabartinės krizės priežasčių galima nustatyti įvertinus Afganistano visuomenės etninę ir genčių įvairovę. Religinė radikalizacija, didėjanti religinių lyderių įtaka, kreipimasis į genčių ar karo vadus siekiant užtikrinti svarbiausius poreikius – visa tai rodo, kad centrinė valdžia nepajėgi įdiegti savo tvarkos susiskaldžiusioje visuomenėje. Be to, tarptautinių organizacijų palaikomas plėtros stabilumas ir pažanga negali būti vienodai vertinami visoje šalyje. Genčių įvairovė paprastai vertinama kaip dabartinės politinės sistemos pažangos ir reintegracijos skiriamoji linija [16]. Šiuo atveju būtina įvardyti pagrindinę besitęsiančio konflikto problemą: visų pirma ji susijusi su socialinės sutarties tarp dabartinio Afganistano etninių grupių nebuvimu.

Socialinės sutarties nebuvimas reiškia, kad šios didžiulės bendruomenės istorijoje nebuvo pastangų kurti valstybingumą. Be abejo, buvo bandymų tai daryti konstitucinės monarchijos laikotarpiu, t. y. nuo XX a. ketvirto dešimtmečio iki aštunto dešimtmečio pradžios. Bet tas tarpsnis buvo labai trumpas, po jo sekė destrukcinis karų laikotarpis, tebesitęsiantis ir šiandien. Kad nėra socialinės sutarties, įtakos galėjo turėti trys pagrindinės priežastys. Pirmiausia tai, kad nesusiformavęs psichologinis identitetas, bendras visai afganų tautai.Stephenas Tanneris labai teisingai pasakė: „...Afganai – tai žmonės, kilę iš Afganistano. Šiandien ši sąvoka apima etninius puštūnus, turkus, mongolų kilmės chazarus, redheaded (raudonplaukius) Nuristanis (nuristanius), brown-skinned Brahui ir daugybę kitų grupių“ [17]. Antra, etninės įvairovės nesumažino jokia ilgalaikė politinė valia. Politinės vienybės nebuvimą galėjo lemti atšiaurios vietovės sąlygos ir šių žemių kontrolės problemos senovėje. Trečiasis vienybės nesusiformavimo aspektas susijęs su genčių laisvos valios supratimu. Atskiros genčių grupės išsiugdė stiprų garbės jausmą ir džiaugėsi laisve bei pragmatine bendradarbiavimo praktika, kurios esmė – keršyti, kai į tavo laisvę kėsinasi kitos grupuotės ar užsienio jėgos. Esant tokioms aplinkybėms, suvienyti šalį ir plėtoti valstybingumą praktiškai nebuvo jokių galimybių.

Šiandieninis Afganistano socialinis politinis eksperimentas gali būti sėkmingas, tačiau būtina atsižvelgti į tam tikrus svarbius veiksnius. Visų pirma į valstybingumo kūrimą būtina įtraukti tradicines kultūrines normas ir paprotinę teisę. Tada šis procesas visiškai neprimintų to, ką komunistai bandė padaryti XX a. aštunto dešimtmečio pabaigoje. Be to, siekiant geresnių rezultatų, būtina atsižvelgti į žemesnio visuomenės sluoksnio interesus. Rajonų interesai tokioje visuomenėje galėtų būti tenkinami suteikiant sprendimų laisvę rajonų taryboms. Tada vietinės grupuotės būtų motyvuotos dalyvauti politinėje veikloje, be to, nebūtų pažeista jų garbė (kaip tuo atveju, jei sprendimai būtų priimami neįtraukiant šios visuomenės dalies). Sėkmingi rinkimai į pirmąsias istorijoje rajonų tarybas reikštų ne ką kita, kaip vyriausybės norą ir galimybę įgyvendinti šiuos pozityvius valdymo pokyčius.

Kitas politinės sistemos sėkmę sąlygojantis veiksnys – racionalus centrinės valdžios pasikeitimas, laikantis šalies Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų. Per visą Afganistano istoriją nebuvo taikaus valdžios pasikeitimo. Antroji prezidento H. Karzajaus kadencija baigiasi 2014 metais. Afganai jau dabar turi pradėti ruošti dirvą taikiai politinei šalies raidai pasibaigus šiai kadencijai. Šiuo atveju labai padėtų politinių partijų vaidmens stiprinimo skatinimas. Partijos turėtų veikti kaip aktyvios politinės institucijos ir skleisti rajonų etnines, socialines ir vienybės idėjas. Tik aktyvus politinių partijų dalyvavimas gali laiduoti sėkmingą politinės visuomenės plėtrą. Šis procesas gali būti įgyvendinamas ilgalaikėje perspektyvoje, bet tik tuo atveju, jei prieš rinkimus bus imtasi efektyvių žingsnių skatinti rajonų politinį įsitraukimą, didinti politinę valią ir įtraukti į procesą visas partijas. Kadangi tarptautinė bendruomenė jau dabar rengia aktyvaus dalyvavimo Afganistane planus, jų strateginė sėkmė labai priklausys nuo centrinės valdžios pažangos siekiant naujo visuomeninio susitarimo tarp įvairių Afganistano grupių. Jei šios pastangos bus bevaisės, nėra jokių garantijų, kad tarptautinės oro pajėgos vėl nepradės antskrydžių virš Kandaharo ar Kabulo.

Literatūros sąrašas

1. David E. Sanger, The Inheritance. A New President Confronts the World, Black Swan, Great Britain (2009).

2. Tanner S., Afghanistan: A Military History of Afghanistan from Alexander The Great to the War Against the Taliban, Da Capo Press, Philadelphia 2009.

3. The Constitution of Afghanistan, obtained at: http://www.cmi.no/afghanistan/background/docs/DraftConstitution.pdf (2011 10 23).

4. The Insurgency in Afghanistan‘s Heartland, International Crisis Group, Asia Report No 207, June 2011.

5. Katzman K., „Afghanistan: Politics, Elections and Government Performance“, CRS Report for Congress, March 2011.

6. Guest K., „Dynamic Interplay Between Religion and Armed Conflicts in Afghanistan“, http://www.icrc.org/eng/assets/files/review/2010/irrc-880-guest.pdf (2011 10 23).

7. Barfield T., „Afghanistan‘s Ethnic Puzzle“, Foreign Affairs, September/October 2011, volume 90, p. 54–65.

8. Denoeux G., „The Forgotten Swamp: Navigating Political Islam“, Middle East Policy, vol. IX, No 2, June 2002.

__________________________________

[1] David E. Sanger, The Inheritance. A New President Confronts the World, Black Swan, Great Britain (2009), p. 450.

[2] Guest K., „Dynamic Interplay Between Religion and Armed Conflicts in Afghanistan“, http://www.icrc.org/eng/assets/files/review/2010/irrc-880-guest.pdf, žr. 2011 10 23.

[3] The Constitution of Afghanistan, Articles 1, 2, 60, obtained at: http://www.cmi.no/afghanistan/background/docs/DraftConstitution.pdf (2011 10 23).

[4] The Constitution of Afghanistan, Article 62 (see note 2).

[5] The Constitution of Afghanistan, Article 82.

[6] Katzman K., „Afghanistan: Politics, Elections and Government Performance“, CRS Report for Congress, March 2011, p. 5.

[7] The Constitution of Afghanistan, Article 93.

[8] Katzman K., „Afghanistan: Politics, Elections and Government Performance“, CRS Report for Congress, March 2011, p. 3–4.

[9] Barfield T., „Afghanistan‘s Ethnic Puzzle“, Foreign Affairs, September/October 2011, volume 90, p. 54–65.

[10] Guest K., „Dynamic Interplay Between Religion and Armed Conflicts in Afghanistan“, http://www.icrc.org/eng/assets/files/review/2010/irrc-880-guest.pdf, žr. 2011 10 23.

[11] Tanner S., Afghanistan: A Military History of Afghanistan From Alexander The Great to the War Against the Taliban, Da Capo Press, Philadelphia 2009, p. 218.

[12] Denoeux G., „The Forgotten Swamp: Navigating Political Islam“, Middle East Policy, vol. IX, No 2, June 2002, p. 61.

[13] Guest K., „Dynamic Interplay Between Religion and Armed Conflicts in Afghanistan“, http://www.icrc.org/eng/assets/files/review/2010/irrc-880-guest.pdf, žr. 2011 10 23.

[14] Denoeux G., „The Forgotten Swamp: Navigating Political Islam“, Middle East Policy, vol. IX, No 2, June 2002, p. 67.

[15] The Insurgency in Afghanistan‘s Heartland, International Crisis Group, Asia Report No 207, June 2011, p. 16–17.

[16] More on that important feature: Barfield T., „Afghanistan‘s Ethnic Puzzle“, Foreign Affairs, September/October 2011, volume 90, p. 54–65; and The Insurgency in Afghanistan‘s Heartland, International Crisis Group, Asia Report No 207, June 2011.

[17] Tanner S., Afghanistan: A Military History of Afghanistan from Alexander the Great to the War Against the Taliban, Da Capo Press, Philadelphia 2009, p. 8.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 7)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras