Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Didžioji kaita – nestabilumo amžius (9)

Giedrius Česnakas, politologas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojas
2012 02 28

„Linkiu gyventi įdomiais laikais“, – linki kinai savo priešams. Dabar šis palinkėjimas tampa pasaulio politikos realybe. Pasaulis yra ant didžiojo virsmo – tarptautinės sistemos kaitos slenksčio. Valdomas chaosas buvo kontroliuojamas Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios atliko tam tikrą pasaulio policininkės vaidmenį: nustatydavo vertybes, jas įgyvendindavo, kontroliuodavo daugelį konfliktų, o prieštaravimas JAV buvo suvokiamas kaip prieštaravimas sveikam protui. Šiandien pereiname į jau nevaldomo chaoso sistemą, kurioje nebebus pasaulio policininkų ar teisuolių, o bet kokie sprendimai bus didžiųjų pasaulio valstybių susitarimo rezultatas. Kartu stiprės kova dėl didžiųjų valstybių statuso ir įtakos. Toks nevaldomas chaosas bus tikras iššūkis valstybių lyderiams ir užsienio politikos formuotojams, vis sunkiau bus nuspręsti, kas tokie esame, ko norime, kas draugai ir kas priešai.

2008 m. JAV prasidėjusi ekonominė krizė pakeitė pasaulio veidą. Krizės priežastys: nekilnojamojo turto kainų burbulas, ekonomika, besiremianti vien vartojimu ir paskolomis, o ne gamyba ir konkurencingumu. Krizė parodė, kad visa Amerika iki šiol gyveno skolon. Be to, JAV kompanijos ir korporacijos perkeldavo gamybą į besivystančius regionus, kartu išsireikalaudamos mokesčių nuolaidų pelnui, neva siekdamos skatinti darbo vietų kūrimą šalyje. Deja, darbo vietos buvo ir toliau perkeliamos į besivystančias valstybes. Krizė įrodė: paslaugų, projektavimo ir žinių sektorių plėtra bei gamybos perkėlimas į užsienį neprisideda prie valstybės tvarios ekonominės raidos ir didina atotrūkį tarp socialinių grupių.

Prie JAV skolų augimo prisidėjo ir karinės kampanijos prieš terorizmą, karinės misijos Afganistane, Irake ir Pakistane. Šios misijos JAV biudžetui kainavo apie 3,4 trilijono JAV dolerių, arba beveik 23 proc. visos 15 trilijonų JAV dolerių skolos. Kariniai veiksmai Afganistane, Irake ir kitose Vidurinių Rytų šalyse parodė, kad galingiausia pasaulio valstybė, turinti didžiausias karines pajėgas (karinėms reikmėms išleidžianti daugiau kaip 17 po jos einančių daugiausia karinėms reikmėms išleidžiančių valstybių kartu sudėjus), nesugeba laimėti dviejų konfliktų valstybėse, kurios net negali būti lyginamos su JAV dėl mažumo, ką jau kalbėti apie karinius ir ekonominius pajėgumus. Pasikeitė pats karas: nebėra frontų, nebėra aiškių priešų, teroristiniame ir partizaniniame kare tankų ir naikintuvų veiksmai yra labai apriboti, todėl konfliktuojančių pusių pajėgumai darosi ne tokie skirtingi. JAV nutraukus daugkartinių kosmoso erdvėlaivių programą, Rusija tapo vienintele valstybe pasaulyje, galinčia saugiai nusiųsti žmogų į kosmosą ir grąžinti į Žemę. Laikinas skrydžių į kosmosą programos sustabdymas itin neigiamai veikia JAV prestižą.

JAV prestižas tarptautinėje bendruomenėje ypač sumenko po invazijos į Iraką, mat Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nesuteikė tam mandato. JAV pernelyg dažnai pamiršta prestižo svarbą šiandieninėje tarptautinėje politikoje. Tarptautinei bendruomenei priimant sprendimus, ji vis dažniau atsiduria išsišokėlės pozicijoje. Puikiausias to pavyzdys – balsavimas dėl Palestinos prisijungimo prie UNESCO: JAV ir dar 13 valstybių balsavo prieš Palestinos prisijungimą, o 107 valstybės balsavo už. JAV vis dažniau teks susitaikyti su tokia pozicija, nes augančios pasaulio galybės jai oponuos vis dažniau.

Ekonominė krizė parodė, kad Europos Sąjunga buvo tam tikras mitas, neišsipildžiusi svajonė, jog vokiečiai ir lietuviai, graikai ir švedai, portugalai ir Jungtinės Karalystės gyventojai yra lygūs ir geba drauge kurti savo ateitį. Deja. Pasiūlymai dėl „dviejų greičių“ Europos Sąjungos ar galimo neatsakingų valstybių pašalinimo iš euro zonos rodo, kad yra „lygios ir dar lygesnės“ valstybės, kad yra vadovaujančios ir paklūstančios. Vis dar gyva platesnės ir gilesnės federacijos idėja liks utopija, jeigu į jos narius bus žvelgiama skirtingai.

Europos Sąjungos krizė yra daug gilesnė nei jos atspindys ekonominė krizė. Pati ES struktūra iš esmės lemia jos žlugimą. Pirmiausia dėl to, kad nėra bendro Europos ar Europos Sąjungos identiteto, valstybės susivienijusios tik dėl individualių pragmatinių interesų – nesvarbu, ar tai fondų išmokos, ar pigi darbo jėga iš ES rytinių šalių. ES istorija rodo, kad, iškilus didesniems konfliktams tarp valstybių narių interesų, ES patekdavo į aklavietę, iš jos vienintelė išeitis būdavo Briuselio biurokratinių institucijų stiprinimas, kuris bent laikinai padidindavo ES funkcionalumą, tačiau kartu sustiprindavo ES biurokratinį aparatą ir jo įtaką. Taip palengva ES tapo biurokratiniu bloku, kuriame skatinamas biurokratijos vešėjimas, o ne politinė atsakomybė ir atskaitingumas. Esmines problemas sprendžia ne ES piliečių tiesiogiai rinkti pareigūnai, o komisarai ir kiti pareigūnai, paskiriami valstybių vadovų slaptais susitarimais. Atrodo, kad Oskaro Vaildo išsakyta mintis, jog „biurokratija plečiasi tam, kad patenkintų besiplečiančios biurokratijos poreikius“, pačioje ES ir ES valstybėse tinka kaip niekur kitur. Vien ES institucijose Briuselyje, Britanijos dienraščio „The Telegraph“ teigimu, dirba apie 170 tūkst. darbuotojų.

Viena iš Europos valstybių smukimo priežasčių yra ir Antrojo pasaulinio karo trauma, kuri jas padarė priklausomas nuo JAV ir Rusijos užtikrinamo saugumo, nes buvo bijoma plėtoti savo karinius pajėgumus ir kelti ambicingesnius užsienio politikos tikslus. Galima teigti, kad Europos valstybės bijo, jog jos vėl gali tapti konflikto priežastimi, todėl rinkosi balansavimo pozicijas.

Po Antrojo pasaulinio karo plėtotas gerovės valstybės modelis ir baby boom sukūrė „auksinę kartą“ – neambicingą visuomenę, orientuotą tik į savo gerovę ir vartojimą. Tai rodė tam tikrą Vakarų Europos visuomenės nuovargį ir gyvybingumo stoką. Buvusios sąlygos: dviejų blokų (demokratinio ir socialistinio) koegzistavimas, jų uždarumas, konkurencijos tarp pasaulio regionų darbuotojų (darbo pasidalijimas ar pramonės gamybos perkėlimas apsiribojo tik JAV ir Vakarų Europa) nebuvimas sukūrė šiltnamio sąlygas. Vakarų Europos vidurinis sluoksnis per rinkimų procesą užsitikrindavo vis didesnes socialines garantijas, nes dauguma partijų ir politikų orientuodavosi į socialinę gerovę, o gavę valdžią būdavo priversti įgyvendinti bent dalį pažadų. Vis didėjančios išlaidos socialinei sferai didino valstybių skolas, tačiau sistema veikė tol, kol buvo izoliuota. Sovietų Sąjungos subyrėjimas ir didėjanti Kinijos bei kitų besivystančių valstybių konkurencija iš pradžių dėl pigios darbo jėgos, o vėliau ir dėl finansų ir technologijų lėmė, kad Vakarų Europa tapo nekonkurencinga. Ji nesugebėjo konkuruoti prekių ir paslaugų rinkoje, nes gerovės sąlygos (ankstyvas pensinis amžius, kai kuriose Europos šalyse ilgos atostogos, trumpa darbo diena) kėlė prekių ir paslaugų savikainą. Politikų įsipareigojimai visuomenei tik dar labiau didino įsiskolinimus. Pietų Europos valstybės naudojosi euro zona ir pigiomis paskolomis plėsdamos perteklinės socialinės gerovės bazę, didindamos biurokratinį sektorių, nors jo augimas neužtikrino valdymo efektyvumo. Kartu Europos valstybėse nebuvo sukuriama pakankamai darbo vietų, o jaunimo nedarbas maskuojamas socialinėmis išmokomis ir taip bandoma sumažinti socialines įtampas. Krizė atskleidė Europos socialines, ekonomines ir valdymo problemas.

Šių problemų sprendimai veda link didesnio taupymo, socialinių išlaidų mažinimo ir valdymo efektyvumo didinimo. Visa tai sukelia gausybę masinių protestų, nes europiečiai siekia išlaikyti esamą socialinę gerovę, nors ji tapo ekonomiškai nepakeliama. Protestų ir riaušių beprasmiškumo nesuvokimas ir jų tęstinumas stebina. Be abejo, tai galima paaiškinti tuo, kad visuomenė, įpratusi prie gerovės kilimo, nebėra lanksti, nesugeba prisitaikyti prie pokyčių.

Ekonominių krizių metu sustiprėja politinis ir ekonominis nacionalizmas, nusiteikimas prieš imigrantus ir kitataučius. Tai skaldo ES iš vidaus. Už „dviejų greičių“ Europą blogesnis scenarijus yra tik ES žlugimas.

Europos valstybės ilgainiui pasiges ir JAV dėmesio, nes JAV siekia vis daugiau bendradarbiauti su Ramiojo vandenyno valstybėmis ir kylančiomis ekonominėmis galybėmis. Ramiojo vandenyno regionas ir Artimieji Rytai sparčiai ekonomiškai vystysis, kartu išlaikys ir kurs naujus iššūkius saugumui, prie jų sprendimo turės prisidėti JAV. Europos reliatyvioji galia pasaulyje mažėja dėl ekonomikos sąstingio, vieningos užsienio politikos trūkumo, demografinių veiksnių ir besivystančių regionų galios augimo.

2008 m. Pekino olimpinės žaidynės pasauliui tapo simboliu, rodančiu, kad Kinija yra antroji valstybė pasaulyje. Spartus ekonomikos augimas, didžiausi pasaulyje valiutos rezervai, kylanti karinė galia ir kosminės programos rodo Kinijos ateities ambicijas. Ši šalis siekia plėsti savo politinę ir ekonominę įtaką pasaulio regionuose. Kinija aktyviai bendradarbiauja su Afrikos valstybėmis, investuoja į jas ir eksploatuoja jų išteklius. Kinijai nėra svarbu, kur investuoti, jeigu tik patenkinami jos ekonominiai poreikiai ir išplečiama politinė įtaka. Kinija bendradarbiauja su nedemokratiškais, žmogaus teises pažeidžiančiais ir nusikaltimais žmonijai kaltinamais režimais. Dėl tokios pozicijos ji turi pranašumą prieš demokratines valstybes, kurios prieš plėtodamos didesnius investicinius projektus ir aktyviau bendradarbiaudamos reikalauja demokratinių reformų ir bent minimalios pagarbos žmogaus teisėms. Deja, tokia Kinijos užsienio ir ekonominė politika tampa vis patrauklesnė toms valstybėms, kurios pragmatinius interesus iškelia virš demokratijos vertybių ir žmogaus teisių. Tai daro pasaulį nestabilesnį, mažiau saugų ir su mažiau akcentuojamomis vertybėmis.

Kinija aktyviai plėtoja karinius pajėgumus, kuria lėktuvnešius ir raketas jiems naikinti, povandeninius laivus, galinčius veikti bet kurioje planetos vietoje. Ši valstybė sparčiai vysto kibernetinio karo galimybes ir lenkia visas kitas valstybes kibernetinio šnipinėjimo srityje. Jos kosminė programa ilgainiui leis užimti deramą vietą greta JAV, Rusijos, Japonijos ir Europos kosmoso agentūros.

Anksčiau Kinija garsėjo kaip pigios ir dažnai nekokybiškos produkcijos gamintoja, o šiandien ji gamina aukštos kokybės įrangą, sparčiai investuoja į nanotechnologijas ir kitų technologijų vystymą. Jos metropoliai iš pirmo žvilgsnio nesiskiria nuo JAV ir Japonijos stiklinių miestų. Pasaulinė krizė atskleidė pokyčius, kurie prieš dvidešimt ar penkiolika metų būtų skambėję kaip neįtikėtinas pokštas – kad Europai prireiks finansinės paramos iš Kinijos. Kartu susiklosto gana įdomi situacija: už 1000 JAV dolerių per metus dirbantis kinas finansiškai remia graikų, airių, portugalų ar ispanų pensininkus, kurių pensijos toli gražu ne mažiausios pasaulyje.

Nors Kinijos galia auga, jos viduje yra begalė problemų. Kinijoje nėra demokratijos, veikia griežta cenzūra, pažeidžiamos žmogaus teisės, oponuojantieji komunistų partijos vykdomai politikai sodinami į kalėjimus. Kinija pirmauja pasaulyje pagal įgyvendintų mirties bausmių skaičių. Didžiulė atskirtis tarp Kinijos pakrantės ir vakarinių žemyninių regionų, kuriuose gyvenimas per pastaruosius penkiasdešimt metų mažai pasikeitė. Spindintys miestai slepia tamsias paslaptis. Dėl didžiulės būsto kainos į juos atvykę gyventojai negali sau leisti jo įsigyti ar nuomotis, todėl daug kas gyvena „masiniuose butuose“, kur asmuo naudojasi bendrais patogumais, o gyvena tik dviejų metrų ilgio, dviejų metrų pločio ir metro aukščio dėžėje su prie lubų pritvirtintu televizoriumi. Aukštos butų kainos ir sparti jų statyba, kuri finansuojama iš paskolų, lemia, kad Kinijoje egzistuoja didžiulis nekilnojamojo turto kainų burbulas, didesnis nei JAV. Jam sprogus sukelta krizė neprilygs JAV krizei, nes daugelis paskolų paimta per pastaruosius dešimt–penkiolika metų.

Auganti Kinijos politinė ir karinė galia verčia nerimauti jos kaimynes: Pietų Korėją, Japoniją, Vietnamą ir Taivaną. Šios valstybės vis labiau pasisako už JAV karinio laivyno bazių išlaikymą ir bendradarbiavimo su JAV plėtrą. Kinijos galios augimas ypač grėsmingas Rusijai dėl Sibiro klausimo, vis dėlto Rusija Kiniją vadina strategine partnere ir siekia Kinijos ir JAV galios balanso regione sau prisiskirdama arbitro vaidmenį.

Rusija dėl didžiulių energijos išteklių kainų siekia atgauti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką pasaulyje. Suvokdama, kad ji negalės būti antroji didžioji valstybė, bando prisidėti bent prie daugiapolio pasaulio, kuris leistų padidinti jos svarbą tarptautinėje arenoje ir išnaudoti tarpininkės tarp kitų didžiųjų valstybių vaidmenį, kūrimo. Rusija bando susigrąžinti įtaką posovietinėje erdvėje įgyvendindama Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, sąjunginės valstybės su Baltarusija, Muitų sąjungos, vieningosios ekonominės erdvės, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ir Eurazijos sąjungos projektus. Rusija taip pat siekia palaikyti artimus dvišalius santykius su Vokietija, Prancūzija ir kitomis didžiosiomis ES valstybėmis. Mažėjantis JAV dėmesys Europai leis Rusijai plačiau bendradarbiauti su Europa, o šalies ekonominė galia leidžia finansuoti kai kurias Europos skolas. Telieka tik spėlioti, ką Europos valstybės siūlo Rusijai už šią paramą. Akivaizdu, kad į Rusijos interesus bus labiau atsižvelgiama. Kartu Rusija siekia asimetrinės įtakos – mažinti savo ekonominę priklausomybę nuo Europos, orientuodamasi į bendradarbiavimo plėtrą su Rytų Azijos valstybėmis, į kurias orientuojasi ir JAV.

Kartu Rusijoje egzistuoja didžiulė ekonominė diferenciacija tarp socialinių sluoksnių, negatyvios demografinės tendencijos, didžiulis spaudimas rytiniame pasienyje iš tankiai apgyventos Kinijos. Rusijos ekonominę raidą ir toliau lemia energetikos sektorius, o kitos sritys vaidina tik antraeilį vaidmenį. Didžiausios problemos yra demokratijos trūkumas, rinkimų fiktyvumas, vyriausybėje ir parlamente vyraujančios Vladimiro Putino konsoliduotos valdymo grupės. Visa žiniasklaida, išskyrus atskirus interneto portalus, yra valdoma V. Putino konsoliduotų ekonominių elito grupių, todėl joje iš esmės neegzistuoja kritiškas požiūris į valdžią. Rusijos regionuose įtvirtinti korupciniai mafijos grupuočių režimai ištikimi Maskvai. Politinė opozicija plačiau žinoma užsienyje nei Rusijoje. Akivaizdu, kad tokia Rusija turėtų kelti nerimą JAV ir Europos valstybėms, tačiau tikėtina, kad augantis pragmatizmas didins toleranciją šioms problemoms.

Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos besivystančios valstybės: Indija, Brazilija, Pietų Afrika, Turkija, Iranas, Venesuela, Saudo Arabija. Šių valstybių reliatyvi ekonominė ir karinė galia didėja, jos siekia užimti deramą padėtį tarptautinėje sistemoje. Augančios galybės vis garsiau reikalaus dalyvavimo priimant sprendimus JT Saugumo Taryboje ir pačios Saugumo Tarybos reformose. Deja, šie siekiai nėra suderinami su jų vidine raida. Vidinės problemos (korupcija, daugelyje jų – autoritarinio tipo valdymas, žmogaus teisių pažeidimai, didelis skurdas) šias valstybes daro nestabilias ir mažai prognozuojamas. Siekiant plėtoti bendradarbiavimą su jomis, bus linkstama šias problemas ignoruoti.

Didėjantis pasaulio polių skaičius ir vienodėjanti aptartų valstybių reliatyvi galia viena kitos atžvilgiu rodo, kad pasaulis tampa mažiau stabilus. Ateityje valstybės konkuruos ir bendradarbiaus vienu metu, tačiau skirtingais klausimais. Pasaulis labiau primins XIX a. Europą, valdomą kelių didžiųjų valstybių, tuo pat metu ir konkuruojančių, ir bendradarbiaujančių tarpusavyje. Reikia tikėtis, kad istorija yra išmokta ir kruvinų karų atmintis neleis šiems procesams pasikartoti, nes naikinanti ginklų galia išaugo kelis tūkstančius kartų. Tenka viltis, kad demokratijos ir žmogaus teisių idealai neišnyks iš JAV ir Europos valstybių darbotvarkės bendradarbiaujant su augančiomis galiomis. Priešingu atveju pasaulis su menkstančiais idealais taps mažiau saugus ir stabilus.

Anksčiau straipsnis publikuotas VDU žurnale „Sesija“ (www.vdusesija.lt). 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 9)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras