Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Prancūzija prieš rinkimus: kas jos ant balto žirgo? (3)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2012 02 29

Baigiasi penkeri metai – ir vėl viskas iš naujo. Tą pačią dieną kaip ir 2007-aisiais, balandžio 22-ąją, vyks nauji Penktosios Respublikos prezidento rinkimai (jeigu reikės, antrasis jų turas bus surengtas gegužės 6 d.). Ir vėl ant balto žirgo – tas pats vengrų kilmės politikas, 57-erių sulaukęs Nicolas Sarkozy. Ir vėl jam koją kiš socialistai, tačiau šįkart laukia vyriška dvikova.

Kaip jis krovėsi politinį kapitalą

2007-ųjų pavasarį charizmatiškasis Prancūzijos prezidentas savo politinį kapitalą buvo susikrovęs dar būdamas vidaus reikalų ministru ir negailestingai numalšinęs keletą imigrantų sukeltų riaušių. Turint galvoje, kad prancūzai liguistai nemėgsta atvykėlių, atimančių iš jų darbo vietas ir apskritai „teršiančių tautinės daugumos tapatybę“, N. Sarkozy tuo pasinaudojo ir įveikė tiek žavingąją socialistę Segolene Royal, tiek Demokratų sąjungos lyderį, centristą Francois Bayrou, tiek, žinoma, ir radikalųjį Nacionalinio fronto vadovą Jeaną Marie Le Peną.

Likus taip pat maždaug dviem mėnesiams prieš anuos rinkimus Geopolitikoje rašėme (http://www.geopolitika.lt/?artc=236), kad šiokį tokį Napoleono sindromą turintis centro dešiniųjų bloko „Sąjunga už liaudies judėjimą“ kandidatas ryžtingai vykdė Nacionalinės Asamblėjos priimtą prieštaringai vertintą imigracijos įstatymą. Pagal jį buvo apribojamos nekvalifikuotų imigrantų įsidarbinimo šalyje galimybės. Kitaip šis teisės aktas dar vadinamas atrankinės imigracijos įstatymu. Prancūzija, kaip ir kitos Vakarų šalys, atsirenka reikalingus imigrantus ir užkerta kelią jai nepriimtinos darbo jėgos antplūdžiui, kuris tęsiasi štai jau daugiau kaip pusšimtį metų. Tiesa, šie apribojimai nelietė atvykstančių iš ES šalių, taip pat, žinoma, ir iš Lietuvos.

Tada kandidatą ėmė kritikuoti tiek opozicija, tiek Bažnyčia, tiek imigrantų sluoksniai. „Parlamento sprendimas šalį bloškia 30 metų atgal“, – tvirtino savo pareiškime „Judėjimas prieš rasizmą“. Jame pabrėžiama, kad įstatymas „prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms ir įtvirtina ksenofobiją“. Kraštutiniai Le Peno dešinieji teigė, kad „reikėjo priimti ne atrankinės, o nulinės imigracijos įstatymą“, kitaip sakant, visiškai neįsileisti kitataučių darbui ir nuolatiniam gyvenimui.

Laikraštis „Le Monde“ rašė, kad Prancūzijoje gyvena apie 4,3 mln. imigrantų, arba 7,4 proc. visų šalies gyventojų. Tarp jų išeiviai iš Šiaurės Afrikos sudaro beveik 30 proc., iš Portugalijos – daugiau kaip 13 proc., italų yra beveik 9 proc., ispanų – 7,3 proc., turkų – 4 procentai. Kitais duomenimis, vien musulmonų yra ne mažiau kaip 5 milijonai. Tuometinis vidaus reikalų ministras N. Sarkozy, parlamente pateikęs ataskaitą (jis, beje, buvo ir pagrindinis įstatymo projekto iniciatorius), pareiškė, kad Prancūzijoje nelegaliai gyvena apie 200–400 tūkstančių žmonių, o kasmet šalis pasipildo iki 100 tūkstančių imigrantų. Ministras žadėjo, kad vien 2007 m. bus deportuota 25 tūkstančiai nelegalų, o kasmet išsiunčiama maždaug po 5 tūkstančius.

Įdomu, kad nuo 2005 m. svarstytas naujas priemones prieš imigrantus palaikė ir Prancūzijos visuomenė. Maždaug 60 proc. apklaustųjų pareiškė, kad laikas atsikratyti šios naštos. To nori ne tik tikrieji prancūzai. Įstatymui pritarė ir seniai Prancūzijoje gyvenantys imigrantai, kurie bijo, kad nauji atvykėliai gali atimti iš jų darbo vietas.

Tai štai ant kokio žirgo tuomet į prezidento postą atjojo šis nedidelio ūgio (ne veltui jis lyginamas su Napoleonu ir pravardžiuojamas „Bonapartu su kostiumu“, nes abiejų Prancūzijos valdovų ūgis vienodas – 168 cm), tačiau ne mažiau už savo tolimą agresyvųjį pirmtaką ambicingas politikas.

Liaudies prezidentas?

Kokiais šūkiais N. Sarkozy mosuoja šįkart?

Vasario 19 d. Marselyje paskelbęs, kad kelia savo kandidatūrą 2012 m. prezidento rinkimuose, N. Sarkozy aiškino, ką reiškia mylėti Prancūziją. Naujienų agentūra RFI citavo 23-ąjį Prancūzijos prezidentą: „Mylėti savo šalį – tai atsisakyti 35 val. darbo savaitės, tai nedalyti pensijų sulaukusiems 60 metų, tai nedidinti valstybės išlaidų, tai nedidinti mokesčių krizės ir skolų augimo metu, tai neideologizuoti imigracijos...“

Šie visi „ne“ – tai kartu ir N. Sarkozy penkerių metų vadovavimo suvestinė. Ne kam kitam, o sau jis priskiria nuopelną, kad „Prancūzija išgyveno krizę, išvengė katastrofos“, o tiems, kas tuo abejoja, pasiūlė palyginti prancūzų padėtį su „graikų darbininko arba ispanų bedarbio“ padėtimi. Štai kodėl jis pakeitė 2007-ųjų rinkiminį šūkį „Kartu įmanoma viskas“ ir dabar save vadinąs „liaudies kandidatu“, o ne „prieš ją stojančio negausaus elito“ atstovu.

N. Sarkozy nuo šiol atsiklaus „liaudies“: Marselyje jis pasiūlė svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais – imigracijos, pagalbos bedarbiams, jaunimo – rengti visuotinius referendumus. Dar jis tapo ryžtingu kovotoju prieš vienalyčių santuokų legalizaciją, eutanaziją ir prieš teisę užsieniečiams balsuoti municipaliniuose rinkimuose. O dėl šeimos, tai N. Sarkozy mano, kad šeima ir santuoka yra bazinės visuomenės vertybės. „Mūsų tapatumo negalima aukoti momentinei madai“, – filosofavo dabartinis prezidentas.

Visą šią retoriką jis nukreipia prieš naują pagrindinį savo oponentą rinkimų kampanijoje – socialistų lyderį, N. Sarkozy vienmetį teisininką ir ekonomistą Francois Hollande‘ą, kuris Socialistų partijos rinkimuose nurungė kitas kandidates moteris: Martine Aubry ir prieš penkerius metus N. Sarkozy nedideliu, vos 6 proc. skirtumu pralaimėjusią S. Royal. Socialistas, priešingai, pasisako už vienalytes santuokas, už galimybę atvykėliams balsuoti vietos rinkimuose ir t. t.

Jei vėl kojos nepakiš moteris...

Bet ir vėl kaip 2007 m. rinkimuose šiuolaikinis Prancūzijos Napoleonas savo varžove turi moterį – kraštutinio dešiniojo Nacionalinio fronto lyderę Marine Le Pen. Garsi 43-ejų advokatė vadovavimą Nacionaliniam frontui mirus tėvui paveldėjo pernai sausio 16 d. ir iškart perėmė nacionalistinę tėvo retoriką. Vasario 5 d. mitinge Tulūzoje M. Le Pen pabrėžė, kad ji yra vienintelė tikroji opozicija valdančiajai sistemai, besistengiančiai nutildyti žmonių balsus, nesutinkančius, kad aukščiausiose valstybės sferose vyrautų mafijinė sistema, kuri pelnosi iš žmonių skurdo, sukūrusi „išmetamus“ darbuotojus, kuriems nebepripažįstama žmogaus vertė, ir įtvirtinusi moralinę netvarką.

Prancūzijoje apie 3 mln. gyventojų neturi tinkamo būsto gyventi ir, net turėdami nuolatinį darbą, didžiuosiuose miestuose gyvena gatvėje arba glaudžiasi naktimis savo darbo vietose. Baimė prarasti darbo vietą stambiose įmonėse dažnai baigiasi savižudybe. Tokia realybė įsitvirtino per pastaruosius dešimt metų. Štai kodėl radikalė tokia populiari tarp darbininkų ir mažas pajamas gaunančių rinkėjų. M. Le Pen nori, kad prancūzai nesijaustų svetimi savo valstybėje ir turėtų teisę būti nacionalistais, jei tai jiems patinka, ir kad niekas to negalėtų jiems prikišti. Ji siekia nepriklausomos nuo užsienio kapitalo valstybės, nes politinio elito ir Artimųjų Rytų emyrų ryšiai vis stiprėja, tvirtina ji.

Paryžiaus laikraštis „Liberation“ rašo, kad M. Le Pen kandidatūra per prezidento rinkimus jeigu ir ne nenuvilios daugumos rinkėjų, tai gali suskaldyti politinės dešinės rinkėjų stovyklą ir taip sumažinti N. Sarkozy galimybes laimėti. Tačiau tokiu atveju automatiškai padidėja politinio centro šansai sulaukti reliatyviai didesnio rinkėjų palaikymo. Dienraščio cituojamo socialistų atstovo teigimu, prezidento rinkimai – tai kandidatų ir rinkėjų „susitikimas“. Šio susitikimo neturi trikdyti joks tarpininkas. Kita vertus, kairiųjų stovykla neneigia viešosios nuomonės apklausų, kuriose M. Le Pen surenka nuo 16 iki 18 proc. balsų. Jie, ko gero, politikei žada gerą poziciją (net 20 proc. rinkėjų balsų), jeigu antrame ture savo jėgas dešinieji radikalai sujungs su socialistais. Pati M. Le Pen centristo F. Bayrou iniciatyvą suvienyti jėgas gyrė kaip palaikančią respublikos ir demokratijos dvasią, tačiau apgailestavo, kad jo pavyzdžiu nepasekė kitos partijos. M. Le Pen teigimu, čia kalbama ne apie jos pačios asmenines ambicijas, o apie milijonus prancūzų rinkėjų, kurių labui ir dedamos pastangos.

Paryžius – Europos lyderis?

Pastaruoju metu Paryžius žengė svarbų žingsnį, stiprindamas sąjungą su Berlynu ir taip grieždamas jei ne pirmuoju smuiku, tai bent atlikdamas labai svarbią ariją euro krizės vodevilyje, rašo „Le Monde“. N. Sarkozy flirtas su A. Merkel daug kam patinka. Dabartinė Prancūzijos prezidento politika Europos Sąjungos atžvilgiu tapo labai aiški – kryptis Europos federacijos link, taip paskatinant euroskeptikus, kritikuojančius neįgalią Europos Sąjungą. Tiesa, per paskutinius penkerius metus jo vidaus politika visą laiką tiek keitėsi, kad dabar mažai gyventojų tesupranta, kur link jis eina. Jau keli mėnesiai prezidentas mato panacėją nuo visų ekonominių bėdų Europos federacijoje ir Vokietijos bei Prancūzijos politiniame modelyje. Kol Graikija neišbrenda iš krizės, kol jos šmėkla klaidžioja po pietinę Europą, šis modelis tėra teorinė vizija, bet ir ji gali N. Sarkozy pridėti balsų per rinkimus.

Kas dar gali būti akivaizdi korta šiame rinkimų žaidime? Tai, kad sausio viduryje Ispanijos karalius Juanas Carlosas suteikė N. Sarkozy Aukso Vilnos ordino kavalieriaus titulą, taip atsidėkodamas už jo paramą kovoje su ginkluota baskų separatistų grupe ETA? Tai, kad pernai spalį, kaip rašė „Le Parisien“, jo trečioji žmona Carla Bruni padovanojo kūdikį, kas galbūt reikštų ir tradicinės šeimos stiprėjimą, ir paties kandidato atjaunėjimą? Tai, kad, palikusi mergaitę auklei, supermodelis ir dainininkė, italų kilmės 44-erių metų architektė C. Bruni metasi į didžiąją politiką, ketindama pakelti iki 30 proc. nukritusius savo vyro reitingus?

Vargu. Prancūzai įtariai žvelgia į intymias detales ir į jų poveikį politiniam šalies gyvenimui, nes į šiuos rinkimus jie eis vildamiesi, kad Prancūzija pagaliau atkurs Charles‘o de Gaulle‘o laikų šlovę ir taps stipriausia galbūt būsimos Europos Federacijos valstybe.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras