Mažai kas tikėjosi, kad politiniai įvykiai Rusijoje pakryps būtent tokia linkme. Pats Vladimiras Putinas neįsivaizdavo, kad pirmą kartą per 20 metų prieš jo vyriausybę vyks masiniai protestai. Skirtingai nuo Arabų pavasario sukilimų, šių protestų varomoji jėga buvo ne vargingoji visuomenės dalis, o kylanti miesto vidurinioji klasė. Tai – svarbus skirtumas, nes, žvelgiant istoriškai, sėkmingiems demokratiniams perėjimams beveik visada prireikdavo politiškai mobilizuotos viduriniosios klasės. Įgiję solidų išsilavinimą ir žinantys ne vieną sėkmės receptą, viduriniosios klasės rusai išėjo į gatves, siekdami, kad juos gerbtų į melą ir korupciją įklimpusi Kremliaus hierarchija. Paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, buvo akivaizdus gruodį vykusių parlamento rinkimų falsifikavimas, sustiprinęs piliečių nuomonę, esą režimas į juos žvelgia su panieka. Rusus įžeidė tai, kad V. Putinas laiko prezidento postą savotiška nuosavybe, kurią jis kartais paskolina savo sąjungininkams. Taip neva nutiko ir Dmitrijaus Medvedevo atveju.

Visgi, nepaisant didžiulių protestų Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose, valdžia atmetė demonstrantų reikalavimus anuliuoti minėtų rinkimų rezultatus. Iš tikrųjų darosi vis aiškiau, kad geruoju ar piktuoju V. Putinas praleis dar šešerius metus Rusijos vadovo poste. Taigi kyla klausimas, ką ši jo kadencija reikš Rusijai. Dabar Rusijos premjeras yra apsaugotas nuo tikros politinės konkurencijos, todėl į Kremlių jis jau negali sugrįžti nei kaip vilties prezidentas, nei kaip nacionalinis lyderis, todėl svarstoma, kuo jis savo trečiojoje kadencijoje taps, kaip panaudos milžiniškas Rusijos prezidento galias tokioje politinėje sistemoje, kurioje neveikia stabdžių ir atsvarų sistema.

V. Putino priešrinkiminės kalbos ir straipsniai rodo nerimą keliantį atsakymą: jo kadencija pasižymės nesusipratimais tarptautinėje arenoje, rinkose, demokratijos suvokime, o visa tai vainikuos nekontroliuojamas susireikšminimas ir populizmas. Tiesą sakant, V. Putinas rusams gali pasiūlyti tik savo vulgarią ir nuvalkiotą retoriką. Jis jau nebesupranta savo šalies problemų ir nežino, kaip jas spręsti. Be abejo, V. Putinas kalbės apie atsinaujinimą, plėtrą, demokratizaciją ir korupcijos pažabojimą, bet tam, kad išlaikytų politinę galią, kadangi pertvarkymų jis nesiekia.

Iš tiesų paskutiniu metu Kremlius daug kalbėjo apie laisvę ir modernizaciją, tačiau be politinės valios, reikalingos tokiems pokyčiams įgyvendinti, pažadų nepakanka. Juk V. Putino Rusijoje valstybės pagrindas yra valdžios ir verslo susiliejimas. Taigi daug kas priklausys nuo pilietinės visuomenės ir protestų judėjimų lyderių. Rusai turėtų suformuluoti specifinius politinius reikalavimus. Jie turi siekti tikrų, kartais net dramatiškų pokyčių Rusijos politinėje sistemoje. Pagrindinis tikslas dabar – kovoti dėl laisvų ir teisingų rinkimų, atvesiančių prie teisėtos ir atsakingos valdžios.

Pagal 2012 m. vasario 27 d. portalo http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.