Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ukraina tarp Europos ir Rusijos (2)

Viktoras Denisenko
2012 03 30

Neretas pokalbis apie Ukrainą prasideda nuo klausimo – su kuo šiai šaliai būti ir į kurią pusę judėti? Šį klausimą lemia keli aspektai, kuriuos trumpai reikėtų priminti. Balansavimas tarp Europos ir Rusijos tapo Ukrainos strategija nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo, šios strategijos ji tvirtai laikėsi dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje: viena vertus, Kijevas rodė susidomėjimą galima europine integracija, kita vertus, pernelyg nenutoldavo nuo Rusijos. Tačiau negalima apeiti ir kito klausimo – kiek tokia strategija atspindėjo sąmoningą šalies pasirinkimą, o kiek ji Ukrainai buvo primesta? Pamėginkime tai paanalizuoti.

Vidiniai veiksniai

Balansavimo menas atspindi pačios Ukrainos padėtį. Šalis yra geografiškai ir ideologiškai pasidalijusi į rytinę ir vakarinę puses. Rytinė (ir dalis pietinės) pusė nominaliai yra prorusiška, jaučianti nostalgiją praeičiai – Sovietų Sąjungai ir pan. O vakarinė (ir dalis šiaurinės) pusė yra nusiteikusi proeuropietiškai, labiau vertina Ukrainos nepriklausomybę, norėtų politiškai atitolti nuo Rusijos ir įsilieti į susivienijusios Europos geopolitinę erdvę.

„Dviejų Ukrainų“ konfliktas paaštrėjo per Oranžinės revoliucijos įvykius 2004 m. pabaigoje. Maskva paskubėjo pasveikinti su pergale prorusišką kandidatą Viktorą Janukovyčių, o Kijeve žmonės ėjo į gatves, protestuodami prieš rinkimų rezultatų klastojimą. Per pakartotinius rinkimus nedidele persvara (tai irgi atspindėjo Ukrainos visuomenės pasidalijimą) laimėjo Oranžinės revoliucijos lyderis Viktoras Juščenka. Tuo metu atrodė, kad Ukraina atsisako balansavimo politikos ir renkasi europinės integracijos vektorių.

Žinoma, europinės integracijos pasirinkimas buvo ne iš lengvųjų – pašonėje supykusi Rusija, kurios Juodosios jūros karinis laivynas dislokuotas Kryme, o ir pats Krymas – dar vienas politiškai probleminis regionas. Tačiau Oranžinės revoliucijos vaisiams labiausiai pakenkė ne Rusija ir jos geopolitiniai žaidimai, o pačios Oranžinės revoliucijos komandos susiskaldymas, asmeninės jos vadų ambicijos, kurios pasirodė esančios stipresnės už rūpestį dėl šalies ateities.

Maskva galėjo trinti rankas, kai 2010 metų rinkimai pademonstravo Oranžinės revoliucijos fiasko. V. Juščenka net nepateko į antrąjį rinkimų turą, o pergalę pagaliau šventė prorusiškas V. Janukovyčius (nugalėjęs antrame ture Oranžinės revoliucijos princesę Juliją Tymošenko). Tačiau jau tuo metu analitikų pradėta kalbėti, kad šiuose rinkimuose nėra tikrų prorusiškų kandidatų (bent jau tarp tų, kurie pretendavo į pergalę), nes visi kandidatai iš esmės yra proukrainietiški. Tai yra svarbus dalykas, bylojantis, kad Ukrainos valstybingumas yra susiformavęs, o Ukrainos politikai pirmiausia jaučiasi savo šalies piliečiais, o ne jaunesniaisiais Rusijos broliais. Tai parodė ir įvykiai po minėtų prezidento rinkimų – nors V. Janukovyčius ir padarė keletą mandagumo gestų Maskvos pusėn (pavyzdžiui, iki 2042 m. pratęstas Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno dislokavimo Sevastopolyje terminas), jis gana netikėtai, turint omenyje ankstesnę jo retoriką, prabilo ir apie orientacijos į Europą svarbą. Be to, iš politinio Ukrainos diskurso faktiškai dingo siekis įtvirtinti Ukrainoje rusų kalbą kaip antrąją valstybinę. Šį klausimą prieš tai nuolat kėlė V. Janukovyčiaus Regionų partija.

Beje, V. Janukovyčiaus retorikos pokytis iš esmės yra dėsningas. Būdamas Ukrainos prezidentas, jis nėra suinteresuotas eskaluoti šalies visuomenės skilimą –nepamirškime, kad įtrūkis tarp Ukrainos rytų ir vakarų niekur nėra dingęs. V. Janukovyčiui iš pat pradžių irgi teko mokytis savotiško balansavimo meno – bandyti kalbėti ne tik savo elektoratui, bet ir kitai Ukrainos visuomenės daliai, kuri jį vertina itin kritiškai.

Išoriniai veiksniai

Ukrainos balansavimą lemia ne tik jos vidaus prieštaravimai. Tokia strategija atsiranda savaime arba būna net diktuojama dviejų galimų traukos ir integracijos centrų – Rusijos ir Europos.

Nors dalis Ukrainos visuomenės žiūri į Rusiją labai palankiai, Maskva dažnai pati gadina visą reikalą: Rusijos požiūris iš aukšto, jos informacinėje erdvėje vis skambantys svarstymai, kad „ukrainiečiai – ne tauta“, o „ukrainiečių kalba – tik rusų kalbos dialektas“, nedidina Maskvos patrauklumo. Net Rusijos bandymai pasinaudoti „minkštąja“ galia (kultūriniu patrauklumu) neretai atrodo agresyviai, o rusų kalba tampa vos ne ginklu „kovoje“ dėl Ukrainos.

Be to, Maskvos agresyvumas gali turėti ir tiesioginę išraišką. 2008 m. „mažasis pergalingas karas prieš Gruziją“ privertė rimtai susimąstyti visus Rusijos kaimynus. Po šio konflikto pradėta bijoti, kad Kremliaus taktika Pietų Osetijoje, kai nepripažintoje respublikoje gyventojams buvo išdalyti Rusijos pasai, gali pasikartoti ir Kryme. Galima priminti, kad Rusija teisino kariuomenės įvedimą į Gruziją būtinybe „apsaugoti savo piliečius“. Ypač po šio konflikto Ukrainoje pradėta kalbėti, kad nemažai Krymo gyventojų, be Ukrainos pasų, turi ir Rusijos pasus, nors tai ir prieštarauja įstatymui (Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, dvejopa pilietybė neįteisinta). Nuogąstauta, kad anksčiau ar vėliau Maskva gali pasinaudoti Pietų Osetijos scenarijumi, siekdama atgauti Krymą.

Savo požiūriu į Ukrainą nedžiugina ir Europos Sąjunga. Ukrainai visą laiką buvo gana šaltai nurodoma, kad nors durys į ES ir nėra uždarytos, Kijevui jos atsivers dar labai labai negreitai. Žinoma, Ukrainai pačiai nepavyko sparčiai ir sėkmingai įvykdyti reformų, kurios įtikintų Briuselį, kad šalis gali būti patikima europinio susivienijimo narė, tačiau Kijevas taip pat negavo moralinio ir psichologinio integracijos palaikymo, kurį iš ES vienaip ar kitaip kandidatavimo laikotarpiu buvo gavusios visos kitos naujosios Europos Sąjungos narės. Šaltas dušas Ukrainai buvo įjungtas dėl kelių priežasčių. Be netinkamo reformų tempo, galima paminėti ir šalies dydį bei skausmingą Maskvos, kuri laiko Ukrainą savo natūralios įtakos zonos dalimi, reakciją.

Galbūt realesnė buvo Ukrainos narystė NATO (V. Juščenkos valdymo laikotarpiu), tačiau tam sutrukdė Ukrainos visuomenės susiskaldymas, neigiama Maskvos reakcija bei Krymo ir Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno veiksniai. Be to, sėkmės atveju Ukraina greičiausiai atsidurtų Turkijos padėtyje – atvertos durys į Šiaurės Atlanto aljansą neatvertų jai durų į ES.

Be didesnio pasirinkimo

Tenka konstatuoti, kad Ukraina didelio pasirinkimo neturi. Rusija gal ir norėtų artimesnės Ukrainos integracijos (kad ir ne taip seniai anonsuotame Eurazijos sąjungos projekte), tačiau čia susiduriama su Maskvos nesugebėjimu bendrauti su savo kaimynais kaip su lygiaverčiais partneriais ir jos nenoru atsisakyti valdingo globėjos tono. Be to, Kremlius jau įsitikino, kad V. Janukovyčius nėra prorusiškas prezidentas, tad niekur nedingo ir tam tikri politiniai bei ekonominiai Maskvos ir Kijevo nesutarimai, nuolat apkartinantys tarpusavio santykius.

Lygiaverčius partnerių santykius Ukrainai galėtų pasiūlyti Europos Sąjunga, bet ji nenori to daryti. Kaip jau buvo minėta, Europos Sąjungos netenkina Ukrainos reformų lygis, be to, nerimaujama dėl galimų autoritarinių tendencijų stiprėjimo šioje šalyje (valdžia bando „paspausti“ žiniasklaidą, o pagrindinė V. Janukovyčiaus oponentė J. Tymošenko po gana keisto teisminio proceso, turinčio aiškų politinį atspalvį, atsidūrė kalėjime). Tačiau net šios priežastys nėra esminės. Šiandien Europos Sąjunga yra visiškai susitelkusi ekonominių problemų sprendimui. Visas dėmesys tenka Pietų Europos šalims, kurios pasirodė esančios silpnosios ES grandys (nors ilgą laiką šis statusas buvo pranašaujamas Europos Sąjungos naujokėms – Baltijos šalims, Rumunijai, Bulgarijai). Bet kuriuo atveju šiandien Ukrainos nėra ES darbotvarkėje ir vargu ar ji galėtų greitai joje atsirasti.

Atrodo, kad bent jau artimiausiu metu Ukrainai teks ir toliau balansuoti tarp Rusijos ir Europos, stengiantis atsilaikyti prieš pirmosios spaudimą ir nesitikint jokių malonių gestų iš antrosios. Žinoma, šalies dydis leidžia jai potencialiai pretenduoti į rimtesnį vaidmenį. Galbūt ambicingos reformos Ukrainoje galėtų įrodyti, kad ši šalis verta europinės integracijos, o jos sėkmės istorija galbūt palaidotų Maskvos siekius išlaikyti tam tikrą posovietinį statusquo regione, tačiau tam reikia politinio ir visuomeninio susitelkimo pačioje Ukrainoje (galbūt – atgimusio Oranžinės revoliucijos užtaiso). Be to, tokiems siekiams reikia ir plačiau matančio bei giliau mąstančio šalies lyderio. Dabartinis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius tokiam vaidmeniui netinka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (3)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras