Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Kas bijo interneto? (2)

Viktoras Denisenko
2012 04 09

Internetą galima vadinti reiškiniu, kuris keliais pastaraisiais dešimtmečiais labiausiai keitė šiuolaikinio pasaulio veidą. Verta kalbėti ir apie politinę interneto įtaką, o tiksliau – apie globalaus informacinio tinklo įtaką politiniams procesams. Neatsitiktinai akcentuojamas labai svarbus globalaus tinklo (World Wide Web) vaidmuo prieš metus praūžusiuose įvykiuose, kuriuos visi žino Arabų pavasario vardu. Šiandien kalbos apie realią interneto galią iš esmės įgauna naują aktualumą.

Labiausiai internetas baugina politinius nelaisvų šalių režimus. Čia nėra nieko nuostabaus, nes visiška ar dalinė informacijos kontrolė yra svarbus bet kurios diktatūros atributas. Anksčiau, kai valstybė vienaip ar kitaip turėjo informacijos ir jos sklaidos monopolį (ir galėjo spręsti, ar leisti egzistuoti nepriklausomiems informacijos rengėjams, ar ne), šis veiksnys buvo gana lengvai realizuojamas. Valstybė turėjo galią – išduoti leidimą spaudai ar licenciją televizijos kanalui. Internetas parodė, kad nuo šiol niekas neturi ir negali turėti informacijos kontrolės monopolio. Šiandien rengti ir skleisti informaciją gali bet kas, bet kur ir bet kada, o vienintelė būtina sąlyga šiuo atveju – prieiga prie interneto.

Žinoma, visiška informacinė laisvė iškelia ir kitą klausimą – dėl informacijos patikimumo. Be šio klausimo, yra ir kitas: kaip iš tikrųjų turėtume vertinti internetą – kaip globalų lobyną ar kaip globalų šiukšlyną (viešajame diskurse aptinkami abu požiūriai)? Tačiau šiame straipsnyje bus bandoma pažiūrėti tik į interneto reikšmę politiniams procesams ir bandymus kontroliuoti ar apriboti globalų tinklą.

Interneto atsiradimas teikė labai daug vilčių demokratijos šalininkams. Atrodytų, leisk skambėti diktatūros oponentų balsams, ir diktatūra akimirksniu žlugs. Šios viltys buvo pernelyg optimistinės. 2009 metais Jacobas Groshekas leidinyje „The International Communication Gazette“ paskelbė savo tyrimo, kuriame buvo bandoma nustatyti interneto plėtros ir demokratijos lygio pasaulyje koreliaciją, rezultatus (žr.: Jacob Groschek. The Democratic Effects of the Internet, 1994–2003. A Cross-National Inquiry of 152 Countries). Pristatyti rezultatai buvo labiau pesimistiniai nei optimistiniai. J. Groshekas nustatė, kad nors 1994–2003 metais interneto sklaida pasaulyje buvo gana akivaizdi, tai nepadarė pastebimos įtakos demokratijos plėtrai. Kitaip sakant, „demokratizuojantis interneto efektas“ nebuvo nustatytas, tačiau šių tyrimų metu dar nebuvo masiškai išplitę socialiniai interneto tinklai. Detalizuodamas savo tyrimą, J. Groshekas pažymi, kad tam tikras efektas matyti tik tose šalyse, kurios ir taip yra daugiau ar mažiau demokratiškos. Anot J. Grosheko, internetas leidžia sustiprėti demokratijai ten, kur ji jau yra, bet nėra pajėgus demokratizuoti nelaisvas šalis.

Galima bandyti paaiškinti J. Grosheko tyrimo rezultatus tuo, kad, suprasdamos interneto keliamą pavojų režimo stabilumui, autoritarinės šalys siekia vienaip ar kitaip kontroliuoti ar apriboti internetinę erdvę. Dažniausiai šiame kontekste minima Kinija, nors ir kitos valstybės, žiūrinčios į internetą kaip į grėsmę, nesėdi rankas sudėjusios.

Tarptautinė žurnalistų organizacija „Reporteriai be sienų“ pastaraisiais metais stebi situaciją tose šalyse, kurias galima priskirti prie interneto priešų. Šių metų kovo mėnesį buvo paskelbta naujausia šios organizacijos ataskaita, skirta šalims, kurios kovoja su internetu ar bando taikyti jam kai kuriuos apribojimus (žr.: Internet Enemies Report 2012. Reporters Without Borders). Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, ataskaitoje paminėtos 26 šalys, tačiau yra ir tam tikrų pokyčių. Praėjusių metų ataskaitoje organizacija prie interneto priešų kategorijos priskyrė 10 valstybių, dar 16-oje bandymai kontroliuoti internetą kėlė didelį susirūpinimą. Šiais metais tarp interneto priešų minimos jau 12 valstybių – į šią kategoriją iš kėlusių susirūpinimą valstybių kategorijos perėjo Baltarusija ir Bahreinas.

„Reporteriai be sienų“ mini ir priemones, kuriomis kovojama su internetu. Paprasčiausias ir veiksmingiausias būdas yra ryšio blokavimas. Dažniausiai ši priemonė taikoma tik tam tikru laikotarpiu tam tikrai teritorijai (miestui, rajonui). Pavyzdžiui, šią taktiką naudojo Kazachstanas, kai praėjusių metų pabaigoje Žanaozeno mieste kilo masiniai neramumai ir susirėmimai su jėgos struktūromis. Ryšio blokavimas, viena vertus, neleidžia žmonėms koordinuoti savo veiksmų tinkle (kaip tai vyko per arabų pasaulio revoliucijas), o kita vertus, varžo įvykių liudytojų galimybę pasidalinti savo turima informacija su pasauliu, papasakoti, kas vyksta iš tikrųjų.

Kitas, ne toks radikalus, būdas yra dirbtinis interneto greičio ribojimas, apsunkinantis informacijos persiuntimą ar peržiūrą (ypač vaizdo siužetų). Šį subtilesnį būdą, „Reporterių be sienų“ žiniomis, aktyviai taiko Iranas ir Sirija.

Populiarus kontrolės būdas yra ir informacijos filtrų, kai resursas automatiškai blokuojamas, jeigu jame aptinkama tam tikra žodžių seka (pavyzdžiui, „laisvė Tibetui“), naudojimas. Taip Uzbekistane buvo blokuotas internetinis forumas, kur žmonės tiesiog aptarinėjo Arabų pavasarį. Tačiau galima paminėti ir kitą būdą, kai spaudimas kovoti su „netinkama“ informacija daromas interneto ryšio ar internetinės paslaugos teikėjui. Pavyzdžiui, „Reporterių be sienų“ duomenimis, Kinijos valdžia darė stiprų spaudimą mikrotinklaraščių resursui „Sin Beibo“ (kiniškas „Twitter“ analogas). Po patirto spaudimo, siekdama įtikti valdžiai, įmonė pasamdė tūkstančius moderatorių, kurie atlieka naujų įrašų monitoringą, cenzūruodami „netinkamą“ turinį.

Kai kuriose šalyse interneto turinio monitoringo ir priežiūros funkciją atlieka jėgos struktūros. Ne paslaptis, kad Saudo Arabijos policija vykdo socialinių tinklų monitoringą. Teisėsaugos organai, kurie nelaisvose šalyse vykdo ir represinių organų funkciją, vis labiau domisi interneto erdve. Kaip teigiama minėtoje „Reporterių be sienų“ ataskaitoje, „be reguliariosios kariuomenės, kiekviena šalis dabar turi savo oficialią ar neoficialią kibernetinę kariuomenę. Gerai žinoma Kinijos kibernetinė policija, Sirijos ir Irano kibernetinės kariuomenės irgi yra pajėgios ir veiklios.“

Specialiųjų tarnybų veikla virtualiojoje erdvėje kelia grėsmę pirmiausia internetinių disidentų veiklai, nes už politiškai netinkamą pasisakymą virtualiojoje erdvėje kai kuriose šalyse galima gauti realią laisvės atėmimo bausmę. Šiandien pasaulyje yra apie 120 politinių kalinių, nukentėjusių dėl veiklos internete. Daugiausia jų Kinijoje, Vietname ir Irane.

Kova su internetu kartais skatina ir radikalių idėjų gimimą. Viena iš tokių idėjų – „kito“ ar „savo“ interneto sukūrimas. Pavyzdžiui, Irano prezidentas Machmudas Achmadinejadas yra iškėlęs „islamiško interneto“, kuris nebūtų paveiktas „blogos“ Vakarų įtakos, idėją. Kitais duomenimis, savotišką utopinį uždarą internetą pavyko sukurti Šiaurės Korėjai. Ji yra sukūrusi „Kwangmyong“ tinklą, skirtą propagandai ir techninio pobūdžio informacijai.

Įdomu ir tai, kad interneto baimė netrukdo daugumai nuo tokios fobijos kenčiančių režimų naudotis internetu savo tikslams. Kaip nurodo „Reporteriai be sienų“, Šiaurės Korėja gana efektyviai naudoja globalaus tinklo galimybes propagandai prieš Pietų Korėja (ir todėl – bet ne vien tik dėl šios priežasties – pastaroji irgi minima ataskaitoje, nes siekia kontroliuoti internetinę erdvę, kad apsisaugotų nuo kaimynės propagandinio puolimo). Be to, internetiniai tinklai tampa erdve ir tiesioginiam kibernetiniam puolimui, kai prieš nepatinkančios šalies tinklalapius naudojamos vadinamosios DDoS (distributed denial-of-service) atakos. Tiesa, nėra lengva įrodyti, kad už tokių atakų tiesiogiai stovi vienų ar kitų šalių režimai ar jų jėgos struktūros.

Tokia situacija yra šiandien. Galima numanyti, kad laikui bėgant augs interneto prieigos galimybės (anksčiau tam buvo reikalingas kompiuteris, o šiandien jau užtenka mobiliojo telefono) ir virtualiosios erdvės interaktyvumas, glaudės jos sąsaja su realiuoju gyvenimu. Tai, kad socialiniai tinklai yra galinga priemonė protesto nuotaikoms mobilizuoti, įrodė Arabų pavasario įvykiai. Šiandien didėja Rusijos ir Baltarusijos protesto judėjimų aktyvumas socialiniuose tinkluose. Kuo socialiai aktyvesnė tampa internetinė erdvė, tuo didesniu dirgikliu ji virsta įvairaus plauko autokratams ir jų sukurtiems režimams. Tačiau varomąja permainų jėga vis vien lieka žmonės. Internetas – tik puiki komunikacijos priemonė, tik informacijos kanalas, taip pat ir veidrodis, atspindintis tam tikras nuotaikas. Bijodami interneto diktatoriai iš tikrųjų vis vien bijo žmonių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras