Pasak S. B. Coheno, pasaulio geopolitinė sistema yra sudaryta iš tam tikrų regionų, formuojančių geostrategines zonas arba atliekančių jas jungiančio („geopolitiniai vartai”) ar skiriančio („skeveldrų zona”) veiksnio funkciją.

Gruzijos geopolitinė padėtis iš pirmo žvilgsnio atrodo palyginti paprasta ir aiški. Geografiniu atžvilgiu ši valstybė, nors ir deklaruojanti akivaizdų ketinimą suartėti su euroatlantinėmis struktūromis, priskirtina Eurazijos geostrateginės zonos Užkaukazės ir Vidurio Azijos regionui. Kitaip sakant, bent jau formaliai ji gali būti laikoma vis dar patenkanti į šioje geopolitinėje erdvėje siekiančios dominuoti Rusijos įtakos sferą.

Vis dėlto, žvelgiant pragmatiškiau, tokia Gruzijos vaidmens tarptautinėje geopolitinėje sistemoje vizija atrodo netiksli. Kaip žinia, Užkaukazė, kaip Eurazijos geostrateginės zonos subregionas, yra išsidėsčiusi Eurazijos heartlando ir pakrantės zonos (rimlando) sandūroje. Dėl šios priežasties akivaizdžių geopolitinių interesų tiek pačiame subregione, tiek Gruzijoje, be sąlygiškai ribotos Rusijos įtakos šioje erdvėje, turi ir kiti reikšmingi tarptautinės geopolitinės sistemos veikėjai – JAV, ES ir kt. Todėl Gruziją šiuo metu tikslinga laikyti reikšmingu didžiųjų geopolitinės sistemos veikėjų interesų sandūros objektu.

Pagrindinių geopolitinės sistemos veikėjų saugumo užtikrinimo vizijose Gruzijai priklauso išskirtinė vieta, palyginti su dauguma kitų sąlygiškai mažesnės reikšmės regiono valstybių. Rusijai, vis dar suvokiančiai Gruziją kaip „artimąjį užsienį“, kuriame ji tariasi turinti išskirtinės įtakos teisę, šios valstybės ekonominio ir politinio gyvenimo kontrolė suponuoja įtakos ne tik joje,  bet ir visame Užkaukazės subregione išlaikymo galimybę. O JAV pastangos daryti įtaką Gruzijoje vykstantiems procesams pagrįstos priešingu siekiu – karinių, ekonominių, politinių ir kitų priemonių padedamai įsitvirtinti regione, tuo pačiu neleidžiant Rusijai įgyvendinti savo imperinių ambicijų.

Europos Sąjungai ribotų išteklių Gruzija pirmiausia reikšminga kaip svarbus alternatyvaus rusiškajam energetinių išteklių tiekimo koridoriaus komponentas. Glaudūs ES santykiai su Gruzija bei kitomis regiono valstybėmis laiduotų regiono energetinių išteklių nenutrūkstamo tiekimo į Vakarų Europą galimybę. Tuo pačiu ES įgytų papildomą svertą, galintį sumažinti Rusijos pasitelkiamo „energetinio šantažo“ vaidmenį formuojant dvišalius ES ir Rusijos ekonominius santykius ir pan. Tad akivaizdu, kad Gruzijoje ir Rusija, ir JAV bei ES turi interesų saugumo srityje, o tai ir lemia šios valstybės reikšmės didėjimą.

Ypatinga Gruzijos geografinė padėtis sąlygoja skirtingą Gruzijos vaidmenį minėtųjų veikėjų „savame“ tarptautinės geopolitinės sanklodos suvokime. Ši Juodosios jūros regiono valstybė, šiaurėje besiribojanti su Rusija, pietryčiuose turinti sieną su Azerbaidžanu, o pietuose - su Armėnija ir Turkija, skiria dvi į skirtingų geostrateginių zonų įtaką patenkančias valstybes - Rusiją ir NATO priklausančią Turkiją. Dėl šios priežasties, kai kurių autorių teigimu, vis dar paniškai Vakarų bijančios Maskvos ji suvokiama kaip buferinė zona, galinti suteikti Rusijai papildomų saugumo garantijų. JAV, siekdamos didinti savo įtaką regione, Gruziją pačia bendriausia prasme vertina kaip potencialų placdarmą arba regioninį galios centrą, galintį padėti riboti Rusijos įtaką Kaukaze, taip pat galimą šios įtakos sklaidą Juodosios jūros regione bei toliau Rytų kryptimi. Galiausiai ES, akivaizdžiai deklaruojančiai ambicijas didinti geoekonominę galią Europoje ir už jos ribų, Gruzija, be jau minėtosios energetinės reikšmės, yra svarbi kaip ekonominiai vartai, galintys atverti naujas rinkas, tuo pačiu didinant ES ekonominę galią Rytų kryptimi apeinant Rusiją ir pan. Pastaroji perspektyva atrodo objektyviai galima, nes per Gruzijos teritoriją driekiasi prekybos keliai į Azijos, Europos ir Artimųjų Rytų valstybes. Šios šalies svorį tarptautiniuose procesuose taip pat didina jos teritoriją kertantis 2006 m. liepą atidarytas (apeinantis Rusiją) naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas. Šie argumentai, nors ir būdami bendro turinio, iš esmės atspindi bene svarbiausią tendenciją – Gruzijos geopolitinė reikšmė Rusijai, JAV ir ES, nors lemiama ir skirtingų šių tarptautinės geopolitinės sistemos veikėjų tikslų bei siekių, yra linkusi didėti.

Bene reikšmingiausia (tikėtina), ką tokia padėtis duoda tinkamiausio savo geopolitinės reikšmės „institucionalizacijos kelio“ tebeieškančiai Gruzijai - galimybė rinktis iš kelių alternatyvų. Vienas galimas kraštutinumas būtų Gruzijos sprendimas sekti Armėnijos pavyzdžiu ir likti Rusijos įtakos sferoje, tuo pačiu praktiškai patvirtinant jau minėtąją (formalią) savo priklausomybę Rusijos įtakos erdvei. Vis dėlto ši perspektyva,Gruzijoje vyraujant provakarietiškomsnuotaikoms, mažai tikėtina. Kita vertus, Gruzija galėtų aktyviai siekti pereiti į „jūrinę erdvę“, remdamasi šiuo metu jos aktyviai deklaruojamu noru suartėti su euroatlantinėmis struktūromis. Pastaroji galimybė bent jau artimiausiu metu taip pat mažai tikėtina - Gruzijos valdančiojo elito įtaka subregiono integraciją į minėtąsias struktūras akivaizdžiai žlugdančiai prorusiškai nusiteikusiai Armėnijai šiuo metu tebėra menka.

Šiame kontekste bene labiausiai tikėtinu Gruzijos geopolitinio vaidmens transformacijos scenarijumi galima laikyti šios valstybės tapimą „trečiojo lygmens“ veikėju – jungiančiu („geopolitiniai vartai“) arba skiriančiu („skeveldrų zona“) geostrategines zonas. Pirmoji, t. y. „geopolitinių vartų“,perspektyva Gruzijai būtų bene palankiausia, nes, be kitos naudos, taip pat atvertų galimybę šiai valstybei tapti geopolitiniu ir geoekonominiu tiltu tarp Vakarų ir Rytų. Kokiu mastu Gruzijai pavyks pasiekti šį tikslą, ženklia dalimi turėtų priklausyti nuo šios valstybės gebėjimo išlikti patrauklia partnere didiesiems tarptautinės geopolitinės sistemos veikėjams. Šio tikslo realizavimo galimybės priklausys ir nuo  to, ar šiai valstybei, siekiančiai konstruktyvių ryšių su Vakarais, pavyks išvengti konfliktų su Rusija.

Turint omenyje Užkaukazės subregiono specifiką (t. y. politinę fragmentaciją geografinio vientisumo kontekste), ribojančią subregiono valstybių, tarp jų ir Gruzijos, geopolitinio manevravimo galimybę, objektyviai galima atrodo prielaida, kad Gruzijos, kaip „mažosios valstybės“, (geo)politinei raidai ir toliau ženklia dalimi darys įtaką didžiosios tarptautinės sistemos veikėjos bei jų savais interesais pagrįsta tarpusavio sąveika ir pan. Gruzijos vaidmuo šiame procese (taigi ir jos geopolitinių tikslų įgyvendinimo sėkmė) turėtų priklausyti nuo šalies valdančiojo elito gebėjimo pasinaudoti pasitaikančiais jai palankiais minėtųjų veikėjų interesų konfliktais, iš jų kylančiomis regioninėmis ar/ir viršregioninėmis iniciatyvomis, taip pat nuo gebėjimo išvengti vėlimosi į šiai valstybei nepalankius dvišalius ar/ir daugiašalius politinius, ekonominius ar kitokius konfliktus ir t. t. Pažymėtina, kad bent jau šiuo metu pastarosios galimybės Gruzijos valdančiojo elito nėra iki galo išnaudojamos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.