Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  „Širdžių prezidentas“ ir „geležinė kanclerė“, arba kodėl uodega vizgina šunį

Vaiva Sapetkaitė, VU TSPMI magistrė
2012 04 20

Nuo kovo vidurio Vokietija turi naują prezidentą – jau vienuoliktąjį po Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos suvienijimo 1990 metais. Juo išrinktas buvęs liuteronų pastorius, pilietinių teisių aktyvistas ir publicistas Joachimas Gauckas. Jokiai politinei partijai nepriklausantis, Žaliųjų ir Vokietijos socialdemokratų partijų (SPD) pasiūlytas kandidatas pakeitė susikompromitavusį Vokietijos prezidentą Christianą Wulffą, turėjusį atsistatydinti, kai teisėsauga pradėjo tyrimą dėl galimų korupcinių jo veiksmų. Kadangi Vokietijoje prezidentas laikomas moraliniu kelrodžiu vokiečių tautai, reputacijos skaidrumas ir moralinis autoritetas yra vieni svarbiausių veiksnių, leidžiančių daryti įtaką valstybės politikai. Praradus gyventojų pasitikėjimą ir pagarbą tampa neįmanoma tinkamai atlikti šiam postui priskirtų funkcijų.

Ch. Wulffas ir J. Gauckas dėl prezidento posto varžėsi dar 2010 metais. Anuomet J. Gauckas pralaimėjo. Tąkart Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) pirmininkė kanclerė Angela Merkel rėmė jo oponentą, savo partijos narį Ch. Wulffą. Po dvejų metų situacija pasikeitė: šįkart CDU buvo priversta pritarti J. Gaucko kandidatūrai, to rezultatas – rimčiausia „geltonai juodosios“ koalicijos krizė nuo jos sukūrimo.

J. Gaucko išrinkimo užkulisiai

Vokietijos federalinio prezidento postas toli gražu negali pasigirti didelėmis galiomis ir veikiau yra reprezentacinis. Prezidentas atstovauja šaliai užsienyje, o štai vidaus politikoje gali labai mažai. Galima sakyti, kad tai postas, suteikiantis ne realią galią, o garbę.

Prezidentas Vokietijoje nėra renkamas tautos, dėl jo susitaria šalies politinės jėgos. Dar tiksliau – Federalinis Susirinkimas, sudarytas iš Bundestago (t. y. Žemųjų parlamento rūmų) ir tokio pat skaičiaus iš 16 žemių parlamentų atsiųstų narių. Kadangi prezidento išrinkimas yra politinis susitarimas, rezultatas neišvengiamai sąlygojamas susiklosčiusių politinių aktualijų.

Atsižvelgiant į tai ne taip keistai atrodo pasvarstymai, ar tik nebus J. Gaucko tapimas Vokietijos prezidentu didžiausiu A. Merkel pralaimėjimu per visą kanclerės kadenciją. Juolab kad pati A. Merkel irgi yra viešai pripažinusi, jog sutiko palaikyti dabartinio prezidento kandidatūrą tenorėdama išvengti vidinių pykčių vyriausybės viduje. Buvusio nenoro palaikyti opozicijos kandidatą nešvelnino nei jos asmeninė draugystė su J. Gaucku, nei tai, jog abu yra „rytiečiai“ (t. y. kilę iš VDR, šaltojo karo metais priklausiusios sovietiniam blokui), kurie, suvienijus Vokietiją, buvo užgožti absoliutaus „vakariečių“ dominavimo valstybės gyvenime (ne veltui dviejų „rytiečių“ patekimas į aukščiausius šalies postus vadinamas „politiniu stebuklu“).

Taigi kodėl kanclerė galiausiai palaikė J. Gaucką? Atsakymas – Laisvųjų demokratų partija (FDP), dar vadinama Liberalų partija. Be jos paramos J. Gauckas nebūtų turėjęs šansų tapti prezidentu – liberalai ne tik jį rėmė, bet ir darė didelį spaudimą CDU ir kanclerei. Kaip FDP sugebėjo paveikti tokios sunkiasvorės Vokietijos politinės arenos žaidėjos kaip Krikščionių demokratų sąjunga ir jos pirmininkės A. Merkel nusistatymą? Nori nenori, su FDP įtaka reikia skaitytis: ji yra valdančiosios daugumos koalicijos partnerė, neabejotinai stipri „sena“ politinė jėga, sugebėjusi gauti daugiausia balsų per visą Vokietijos Bundestago rinkimų istoriją... Be to, be jos paramos veikiausiai vis tiek nebūtų išrinktas CDU priimtinesnis kandidatas.

Nors galiausiai „geležinė kanclerė“ pritarė ir „širdžių prezidentas“ buvo išrinktas, istorija tuo nesibaigė. Krikščionių demokratų sąjunga neslepia pasipiktinimo FDP elgesiu tariantis dėl prezidento: ji situaciją vadina „didžiuliu pasitikėjimo pažeidimu“, „išnaudojimu“ ir yra pareiškusi, jog tai gali turėti lemiamą įtaką tolesniam darbui koalicijoje. Kanclerė irgi yra užsiminusi, kad tai negali būti toleruojama, ir paminėjo tam tikras „pasekmes“, ką dauguma, aišku, interpretavo kaip grasinimą patiems palaidoti koaliciją ir galbūt surengti priešlaikinius Bundestago rinkimus.

Nevengia šia tema pasisakyti ir „lengvesni“ žaidėjai. Žaliųjų partijos lyderio Cemo Özdemiro teigimu, „tamsiausiomis šaltojo karo dienomis pasitikėjimas tarp JAV ir SSRS buvo didesnis, nei šiuo metu yra tarp CDU/CPU ir FDP“. Nors jo, kaip opozicijos atstovo, vertinimas gerokai perdėtas, tačiau, kaip sakoma, nėra dūmų be ugnies.

Matyti, jog FDP angažuotumas dėl J. Gaucko yra pragmatinis, o ne idėjinis: FDP yra liberalai, o J. Gaucko retorika rodo jį esant arčiau politinio spektro kairės. Naujasis prezidentas skelbiasi norintis palengvinti socialines visuomenės problemas, daug kalba apie socialinį teisingumą, nori stiprinti Vokietiją kaip gerovės valstybę ir baisisi JAV laukinio kapitalizmo modeliu. Ideologine prasme liberalams jis artimas tik dėl vieno principo – laisvės, kuri, deklaruojama, bus jo prezidentavimo pagrindine tema.

Aistros dėl kandidatų

Vargu ar kas išdrįstų ginčytis, jog „širdžių prezidentas“ sukėlė daug aistrų, vis dėlto kyla klausimas, ar jis buvo to vertas. Vokietijos laikraštyje „Stuttgarter Nachrichten“ rašoma, kad J. Gaucko paskyrimas A. Merkel daug kainavo ir privedė prie de facto „geltonai juodosios“ koalicijos pabaigos. Kodėl FDP dėl jo ryžosi rizikuoti santykiais su didžiausia koalicijos žaidėja ir tolesniu produktyviu darbu koalicijoje (juolab kai Vokietijai tenka atsakomybė ištempti Europą iš euro krizės)? Viena iš priežasčių – paprasčiausias populizmas. J. Gauckas buvo neginčijamas Vokietijos gyventojų favoritas, tad aiški parama jam davė daugiau viešumo ir politinių dividendų. Kitas dalykas – atrodo, FDP dar jautė nepasitenkinimą nuo 2010 metų prezidento rinkimų, kai turėjo palaikyti ne itin norimą kandidatą Ch. Wulffą. Taip pat reikia pripažinti, jog nebuvo pasiūlyta rimtų alternatyvų – koalicija taip ir nesusitarė dėl bendro kandidato. Nors CDU mieliau būtų atidavusi paramą savo siūlomiems kandidatams – buvusiam aplinkos apsaugos ministrui Klausui Töpferiui, vyskupui Wolfgangui Huberiui ar Petrai Roth, kurių kandidatūras FDP atmetė.

Kodėl A. Merkel ir CDU nenorėjo, kad J. Gauckas taptų prezidentu? Leidinyje „Neue Zürcher Zeitung“ teigiama, esą J. Gauckas nepageidaujamas, nes jis per daug ryškus ir nepriklausomas, o CDU labiau patiktų lengviau palenkiamas, nedrįstantis prieštarauti prezidentas. Taip pat negalima pamiršti, jog, nors J. Gauckas ir nepriklauso jokiai partijai, vis dėlto jis yra opozicijos partijų pasiūlytas kandidatas. Antra vertus, jo parėmimas reiškia, kad CDU ir A. Merkel „praranda veidą“, t. y. nors ir būdama stipriausia politinė jėga, ji opozicijos ir neklusnių koalicijos partnerių galiausiai buvo įsprausta į kampą ir turėjo nusileisti.

O pats J. Gauckas diplomatiškai sako, jog jokių problemų ar įtampų santykiuose su kanclere A. Merkel nemato, mano, kad vis dėlto ji jį vertina, viliasi prikelti vokiečių tikėjimą savo šalies stiprybe euro zonos krizės akivaizdoje ir sugrąžinti federalinio Vokietijos prezidento institucijos autoritetą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras