Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kapitalizmas neturėtų žlugti (5)

Komentarai:

Gargonas, 2012 04 30 13:59
Laikas pamastyti apie ištekliais paremta ekonomiką - sistema, kurioje visos prekės ir paslaugos yra prieinami be prekių ir pinigų mainų sistemos. Išteklių paremta ekonomika yra įmanoma tik tuo atveju, jei visi gamtiniai ištekliai yra kaip bendras paveldas visų planetos gyventojų.
http://en.wikipedia.org/wiki/Resource-based_economy
Šiandienis pasaulis yra labai nutolęs nuo gamtos, be to, naudojamos gamybos ir platinimo technikos, kurios neturi jokių sąsajų su aplinka. Pelnu ir augimu pagrįsta piniginė sistema yra viena didžiausių natūralaus pasaulio naikintojų, jau nekalbant apie pastovias žmonių vertybes. Labai svarbu suprasti, kad visa pasaulio ekonomika pagrįsta „ciklišku vartojimu“, kuriuo ji ir palaikoma, o tai reiškia, kad pinigai nuolat turi būti apyvartoje. Todėl rinkoje nuolat turi atsirasti naujų prekių, neatsižvelgiant nei į aplinkos būklę, nei į žmonijos poreikius. Dėl šio nenutrūkstamo ciklo mums gresia visiškas fiasko, nes, kaip žinia, mūsų vartojami ištekliai nėra begaliniai. Ištekliai yra riboti, o Žemė – uždara sistema.
Kiekvienos ekonomikos tikrasis tikslas yra išlikti, "ekonomizuoti" – kas iš tiesų nevyksta ir yra neįmanoma pinigais pagrįstoje sistemoje, kurioje darbas iššaukia vartojimą, o ne atvirkščiai. Tiesą sakant, žvelgiant racionaliai, galima teigti, kad mes gyvename globalioje „anti-ekonomikoje“.
Be to, piniginė sistema stabdo progresą, nes ji lengviausiai išlieka esant stygiui. Tai reiškia, kad senkantys ištekliai pramonei yra naudingi, nes esant trūkumui galima labai pakelti kainas. Ekonomikoje tai laikoma pagrindine pasiūlos ir paklausos taisykle, nes tai sukuria „vertę“. Taip sukuriamas iškreiptas požiūris, kai ignoruojamos aplinkos problemos ir neigiama stygiaus įtaka, nes tai tiesiogiai kuria pelną. Šiame ekonominiame modelyje yra labai mažai motyvacijos išspręsti bet kokią problemą. Daug naudingiau sukurti darbo vietas ir„pelnytis“ iš problemų, nei jas spręsti.
Dar blogiau – kad sistema galėtų veikti, turi nuolat kilti problemų arba didėti vartotojų susidomėjimas. Kuo daugiau žmonių serga vėžiu, tuo geriau vystosi ekonomika, nes padidėja medikamentų paklausa. Akivaizdu, kad taip atsiranda visiškas žmogaus gerovės nepaisymas. Pinigais paremtoje santvarkoje, kad ir kokia ji būtų (kapitalizmas, komunizmas, socializmas, fašizmas, laisvoji rinka ir pan.), visiškai atsiribojama nuo racionalaus gamtos išteklių vartojimo, taigi ir nuo žmonių gerovės. Klaidingai pabrėžiama, kad stimulas, kylantis dėl pinigų troškimo, kartu yra ir stimulas padėti visuomenei. Tai yra labai toli nuo tiesos. Pavyzdžiui, kiekvienas dabartinis įmonių sukurtas produktas automatiškai yra prastesnis nei tada, kai jis buvo sugalvotas, nes tam, kad jis atitiktų rinkos reikalavimus, vardan mažesnės „prekės kainos“ tenka sumažinti kūrimo išlaidas, nes tik taip jis išlieka konkurencingas, nors ir prastesnės kokybės. Kitaip tariant, visuomenėje neįmanoma sukurti nieko „strategiškai geriausio“, ilgai išliekančio produkto, taigi vėl yra be saiko švaistomi ištekliai. Tai yra akivaizdžiai netvari socialinė sistema. Kuriamas toks pasaulis, kuriame nuolat didėja badas, skurdas bei nedarbas, ir lyg to dar būtų maža – mažėja vandens, maisto bei dirbamos žemės.
Šiuo metu dauguma profesijų nėra būtinos žmogaus gyvenime. Tiesą sakant, jos tėra dirbtinai sukurtos tam, kad žmonės apskritai turėtų darbo, o jų perkamąja galia būtų palaikomas cikliškas vartojimas. Realybė yra tokia, kad kiekvienas žmogus tiesiogiai ar netiesiogiai „vergauja“ įmonei, vien tam, kad galėtų nusipirkti būtinų pragyvenimui dalykų, taigi vėl kuriamas beprotiškai didelis ir nereikalingas švaistymas, tik šįkart, švaistomas žmogaus protas ir gyvenimas. Šiuolaikiniame pasaulyje dėl mokslo ir technologijos pažangos daug ką galime automatizuoti. Pažvelgus į statistiką paaiškėja, kad kuo darbas yra labiau automatizuotas, tuo jis yra našesnis. Todėl pragaištinga ne tik švaistyti savo gyvenimus, tarkim, taisant automobilius, dirbant padavėjais, autobusų stotyse, ar kitus nuobodžius ir monotoniškus darbus, bet taip pat ir nepradedant taikyti šiuolaikinės mechanizuotos technikos visose pramonės šakose, kur tik tai įmanoma, dėl ko būtų strategiškai valdomi ištekliai. Tai puiki galimybė pasiekti harmoniją ir perteklių kiekvienam pasaulio žmogui; taip pat būtų sumažinta nelygybė, sukelianti nusikalstamumą.
Kitaip tariant, atėjo metas atnaujinti visuomenę iki šiandienio mokslo lygmens, atsižvelgiant į Žemės galimybes, pertvarkant mūsų taikomus metodus ne tam, kad gautume iš to materialinės naudos, o tam, kad pasiektume visuotinę socialinę gerovę.
Net kai naudojame dabartinius destruktyvius metodus, Žemėje vis dar gausu išteklių. Šiuo metu mūsų praktika, kai ištekliai normuojami piniginiais metodais, yra netinkama ir ja nekuriama žmonijos gerovė. Šiandieninė visuomenė gali naudotis pažangiausiomis technologijomis, kuriomis galima lengvai užtikrinti labai aukštą pragyvenimo lygį kiekvienam pasaulio žmogui. Tai tampa įmanoma įgyvendinant ištekliais pagrįstą ekonomiką.
Ištekliais pagrįstoje ekonomikoje naudojami esami ištekliai, o ne pinigai, todėl užtikrinamas nešališkas, humaniškiausias ir efektyviausias paskirstymo metodas visiems žmonėms. Tai sistema, kurioje tiek natūralūs, tiek dirbtiniai, žmogaus bei mašinų sukurti ištekliai būtų prieinami visiems, nenaudojant pinigų, kreditų, barterinių mainų ar bet kokios kitos simbolinių mainų formos. Esant tokiai ekonomikai, būtų naudojami esami žemės ar jūros ištekliai ir pasitelkiamos tokios gamybos priemonės kaip techninė įranga ar pramonės gamyklos, kad būtų pagerintas visų žmonių gyvenimas. Taigi, tausodami išteklius ir pasitelkdami pažangiausias technologijas bei mokslo metodus, galėtume labai lengvai patenkinti visus būtinus žmogaus gyvenimo poreikius ir visiems būtų užtikrintas aukštas pragyvenimo lygis. Tam, kad tai pasiektume, turime atsisakyti pasenusios esamos praktikos.

Modernusis demokratas, 2012 04 30 12:22
Kiekvienas veiksmas iššaukia atoveiksmi, bei sukelia atitinkamas pasekmes. O dabar paanalizuokime, kas iššaukė tokia šiandienine situaciją.
Kaip gražiai skamba ir gaila, bet dar yra kvailiu į tai tikinčiu.

Gal pradėkime nuo pradžių.
R. Armaitis: JAV pagrindą visada sudarė liberalizmas, o dabar neoliberalizmas, todėl tos ideologijos neigimas iškart traktuojamas kaip pavojus laisvės ideologijai „demokratijai“ ir socializmo, musulmoniško fundamentalizmo ir kt. propagavimu.
Atkovojus Nepriklausomybę, po truputį, iš pirmo žvilgsnio demokratiškai, į valdžią Lietuvoje atėjo neoliberalios doktrinos šalininkai, kurie net buvusius bendražygius padarė disidentais, jų dėka visi sąžiningi ir ištikimi savo Tėvynei Lietuvos šviesuoliai, Sąjūdžio iniciatoriai buvo išeliminuoti iš valdžios kaip demokratijos esybės neišmanėliai.

R. Armaitis apie neoliberalizmą kalba paprastai, neoliberalizmas – tai teorija, pagal kurią kapitalistinės rinkos santykių ir rinkos mainų sistemai netaikomi jokie žmogaus veiklos srities ir etikos standartų apribojimai, pakanka, kad būtų reglamentuotas žmogaus elgesys. Iš to seka, kad valstybės kišimasis į ekonomikos ir socialinių santykių sritį turėtų būti sumažintas iki minimumo, t.y. kapitalas turi būti be jokių apribojimų. Valstybė turėtų atsisakyti daugumos socialinių programų ir sumažinti įmonių pelno mokesčius, t.y. praktiškai panaikinti mokesčius, tai reiškia, kad didžiausias pelnas ir laisvė suteikiama privačiam sektoriui, kuri turi būti taikoma visose srityse kaip prioritetas, o jei kelią užkerta aplinkos ar socialinės normos, jos turėtų būti panaikintos. Pasauliniu mastu neoliberalizmo šalininkai yra profesinių sąjungų teisių apribojimų rėmėjai. Pagal neoliberalizmo koncepciją Vyriausybės užduotis, tik prisidėti stiprinant kapitalą viską privatizuojant, bei šalinti kliūtis ir trukdžius, t.y. ištikimai tarnauti kapitalui ir „oligarchams“. Ir tik Vyriausybė atsako už kapitalo sukeltų recesijų ir krizių neutralizavimą.
Kalbant paprastai, liberalizmas tiesiogiai proporcingas liberalų kišenių turiniui, t.y. tik liberalų asmeninės naudos siekimui, žmonėms pučiant burbulus apie butaforines asmenines laisves, kurias jų lyderiai patekę į valdžią, pirmiausia puola kuo greičiau apriboti.

A. Indriūnas: Net atominė bomba Lietuvai nebūtų padariusi tiek žalos, kiek padarė liberalioji laisvoji rinka. Nepriklausomoje Lietuvoje laisvoji rinka pelno vardan lėmė žmonių susvetimėjimą, kultūros agoniją, šalies ūkio griūtį, spartų nedarbo didėjimą, oligarchijos įsigalėjimą, nykstančią ir taip labai nedidelę vidurinę klasę, didėjantį skurdą, plintantį nusikalstamumą ir alkoholizmą, nenormalią turtinę diferenciaciją. Vieni įgijo sąlygas ilsėtis Maljorkoje arba lėbauti nuosavoje jachtoje Viduržemio jūroje, kiti - raustis konteineriuose, kad nenumirtų iš bado. Tie, kuriems savigarba neleido tuštinti konteinerių, savanoriškai skyrėsi su gyvenimu ir Lietuva tapo daugiausia savižudžių turinčia šalimi pasaulyje.
Visa tai pakirto daugumos Lietuvos gyventojų pasitikėjimą savimi, atitraukė nuo dalyvavimo politiniame ir visuomeniniame gyvenime, lėmė pražūtingą tautai masinę legalią ir nelegalią emigraciją, kurios mastai yra didesni negu bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Vien 2010 metais Tėvynę paliko per 84 tūkstančius gyventojų. Nuo nepriklausomybės atgavimo 1990 metų beveik kas septintas lietuvis pelnosi duoną svetur.
Vien oficialiais duomenimis per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje gyventojų sumažėjo puspenkto šimto tūkstančio: 1990 m. buvo 3708 tūkst. ; 2011 m. gegužę liko 3224,5 tūkst. Žinoma, kad be to dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų bastosi po pasaulį, deklaravę savo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir statistikos neįvertinami.
Tuo tarpu Hirosimoje nuo 1945 m. rugpjūčio 6 d. numestos atominės bombos sprogimo iš karto žuvo apie 80 tūkst. žmonių . Po trijų dienų numesta atominė bomba Nagasaki iš karto pražudė 40 tūkst. žmonių. Per kelis mėnesius nuo atominių bombų sužeidimų ir sukeltų ligų mirė 60 tūkst. žmonių. Dėl tų pačių priežasčių šiose vietovėse dar tūkstančiai žmonių mirė vėliau. Visais atvejais Hirosima ir Nagasaki dėl atominių bombų smūgių neteko apie pustrečio šimto tūkstančių žmonių. Vadinasi, Lietuva, pradėjusi tvarkyti gyvenimą pagal laisvosios rinkos principus, prarado dvigubai daugiau piliečių, negu nuo dviejų atominių bombų žuvo Japonijoje 1945 metais.


Vytautas Radžvilas rašo, kad „...Deja, daugiau kaip penkiolika metų vykdoma politika, kurios neįmanoma vadinti kitaip, kaip paslėpto – bekraujo ir beskausmio – ekonominio ir socialinio genocido forma“.

„Pew Research Center“ surengta apklausa, kurios metu buvo ištirta pokomunistinių šalių gyventojų nuotaikos per šį dešimtmetį, parodė, jog „...net 48 proc. respondentų manė, kad dabartinė lietuvių ekonominė padėtis yra daug blogesnė negu sovietų laikais, 78 proc. jų tvirtino, jog demokratines vertybes keistų į materialinę gerovę, ir apskritai stipri ekonomika yra svarbiau negu tikra demokratija, kurios neatsipjausi ir neįsidėsi į burną“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų Vyriausybės „šoko pagal laisvosios rinkos dūdelę“. Povilas Gylys tai patvirtina: „Viešųjų finansų politikoje LLRI diktavo madas nepriklausomai nuo to, ar valdžioje buvo dešinieji, ar kairieji...“ Vieni, nesuprasdami skirtumų, kad politinė laisvė visuomenės raidai ne tas pats, kas ekonominė ir neturėdami patirties valstybės valdymo srityje, kiti, bijodami būti apšaukti komunistais, pasidavė laisvosios rinkos apologetų erezijoms.

Aušra Maldeikienė teigia: Nepriklausomybės pradžioje pervertinant ir pernelyg pabrėžiant rinkos ūkio privalumus net užsiminti apie šios sistemos ydas buvo neleistina. Tiksliau pasakius, laisvosios rinkos apologetai bet kurį, išsakiusį kritinį žodį jos adresu, skelbė agituojančiu grįžti į sovietinę tikrovę, vadinasi, toks užsiima kone antivalstybine veikla. Tokios agresyvios ekspansijos įtakoje kai kurie mokslo žmonės ir politikai bijojo pasakyti, kad „karalius nuogas“, tuo sudarydami sąlygas laisvosios rinkos apologetų atkakliai skelbiamų idėjų įsitvirtinimui. Svarbiausia, nei kairiesiems, nei dešiniesiems nebuvo svarbi daugumos žmonių gerovė.

Jonas Paulius II-sis (Ioannes Paulus II) yra paskelbęs: „Per visą savo istoriją nei socializmas, nei kapitalizmas nesugebėjo ištesėti socialinio teisingumo pažadų. Abi jos traktavo žmogų kaip daiktą, prekę, o ne kaip darbo subjektą.“
---
Manau atliktas labai puikus kapitalizmo, demokratijos už kurios slypi neoliberalizmas vertinimas. Toks neoliberalizmo ideologijos testinumas mus veda į anarchokapitalizmą. Anarchokapitalizmas, dar žinomas kaip laisvosios rinkos anarchizmas ar asmeninės nuosavybės anarchizmas, yra individualistinė politinė filosofija ir teorinė utopinė santvarka. Joje neegzistuoja valstybinė ir visuomeninė nuosavybė, o visos sritys yra privačios, įskaitant ir teisėsaugos sistemą – teismus, policiją ir kt.
Anarchokapitalizmas yra laikomas kraštutine liberalizmo forma.

MANYČIAU PROBLEMA NE PAČIAME KAPITALIZME, O TAME IŠKRYPIME, KURI PASAULIUI PRIMETA NEOLIBERALIOSIOS LAISVOSIOS RINKOS IDEOLOGAI. NES TAI, KAS PER DAUG YRA NEGERAI, IŠKRIPELIŠKA.

Zavurskis, 2012 04 30 09:33
Je, nezlugs, tik, va, zmonija realiai susinaikinti gal; o kapitalizmas tai tkrai nezlugs, kur tau...

Žygeivis - omei, 2012 04 29 22:24
Niekur šiuolaikiniame pasaulyje nėra nereguliuojamo kapitalizmo, tai yra visai laisvos rinkos.

Įvairių reguliavimo formų taikoma dešimtys - pradedant skirtingais mokesčiais ir baigiant tiesiogine tam tikrų firmų ar jų savininkų protekcija (oficialiai arba paslėpta forma).

O su fašizmu tai neturi nieko bendro, kaip ir su socializmu bei jo atmainomis - nacizmu ir komunizmu. :)

P.S. Žinoma, tai priklauso ir nuo to, kaip kas supranta šias politilogines sąvokas, nes nei vienai iš jų nėra vieno visuotinai priimto tikslaus apibrėžimo. :)

ome, 2012 04 27 21:36
Tai jis ir nezlugs, tiesiog virs reguliuojamu, tai yra fasizmu.

 
 
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras