Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Lietuvai ir Lenkijai reikia „įkrovimo iš naujo“ (2)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 05 07

Akivaizdu, kad šiuo metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai patiria politinę krizę (jau praėjo tas laikas, kai viskas atrodė nerimta), ir prošvaisčių nematyti – priešingai, situacija tik blogėja. Todėl keistai skamba Lietuvos prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais L. Jonavičiaus žodžiai, kad dvišalių santykių „bendras vaizdas tikrai nėra blogas“ ir kad jie yra „darbiniai“. Pastarasis žodis kaip tik ir reiškia, kad viskas yra tikrai ne taip, kaip bandoma pavaizduoti (tiesiog oficialūs pareigūnai negali to sakyti).

Šiame kontekste įdomios pasirodė dvi lenkiškos publikacijos. Įtakingiausias Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ pateikė netikėtą pasiūlymą – atsiprašyti Lietuvos už 1920 m. įvykdytą Vilniaus okupaciją. Taip esą būtų pademonstruota, kad didžioji partnerė supranta lietuvių jautrumą ir baimes ir pirmoji ištiesia ranką nuoširdžiam dialogui. O laikraščio „Rzeczpospolita“ publicistas P. Skwiecinskis straipsnyje „Su silpnu nesiskaito niekas“ nepritaria tam, kad Lenkija atsiprašytų Lietuvos už generolo L. Żeligowskio žygį. Tai, jo teigimu, politiniu ir ideologiniu požiūriu absurdiškas reikalavimas, nes nėra už ką atsiprašinėti: buvo atimtos žemės, kur daugumą sudarė lenkai. Dar daugiau, P. Skwiecinskis mano, kad Lenkijos vyriausybė turėtų Lietuvos atžvilgiu elgtis dar aštriau ir pagalvoti apie tikrai skaudžius žingsnius, nes iki šiol lenkai pasiduodavo lietuvių šantažui, ir tai Lietuvai suteikdavo drąsos. Tarptautinėje politikoje svarbų vaidmenį galima vaidinti tik būnant stipriu subjektu, nes šalis, kuri per dvidešimt metų nesugeba sutvarkyti savo reikalų, ir Vilniuje, ir Minske, ir Kijeve, ir Maskvoje bus laikoma ne kilnia, o silpna, konstatuoja autorius.

Aukščiausio lygio Lenkijos politikams artimesnė, atrodo, yra antroji – botago – pozicija. Europos Parlamento pirmininkas J. Buzekas pareiškė, jog Lenkija privalo stiprinti spaudimą Lietuvai visais galimais kanalais. Šalies premjeras D. Tuskas, vicepremjeras W. Pawlakas ir opozicijos lyderis J. Kaczynskis dėl visko kaltina vien dabartinę Lietuvos valdžią, o Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis (dėl kurio ambicijų, pasak buvusio Lietuvos prezidento V. Adamkaus, blogėja dviejų šalių santykiai) demonstratyviai nevažiuoja į Lietuvą.

Neseniai tuo pačiu atsakė D. Grybauskaitė, nors, kaip pažymėjo V. Landsbergis, „gal, nuvažiavus į Varšuvą, būtų buvus proga visa tai aptarti su viešnagės šeimininku“. Tačiau prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais D. Semaška, kalbėdamas „Žinių radijui“, leido suprasti, kad Lenkijos vadovo B. Komorowskio kvietimas buvo atmestas dėl to, kad Lietuva traktuojama kaip nelygiavertė (šiuo atveju reikėtų prisiminti kalbas apie tai, kad Varšuva neva gali peržiūrėti savo dalyvavimą oro policijos misijoje, jei Lietuvoje nebus atsižvelgta į reikalavimus dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje).

Trumpai sakant, situacija apgailėtina. Akivaizdu, kad Lenkija yra gyvybiškai svarbi Lietuvai kaip strateginė partnerė. Tai lemia keli faktoriai. Pirma, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje kaip tik nuo Lenkijos stipriai priklausys Lietuvos gynyba hipotetinio karinio konflikto su trečiąja šalimi atveju. Antra, Varšuva yra vartai į Paryžių ir Berlyną (prisiminkime Veimaro trejetą) bei Vašingtoną, nes santykiuose su šiomis sostinėmis Lenkijos balsas skamba vis svariau. Todėl, kaip teisingai pabrėžė L. Jonavičius: „Nesinorėtų, kad daugiašaliai saugumo klausimai, aspektai – ar oro policija, ar su bendradarbiavimo NATO susiję klausimai, taptų specifinių dvišalių klausimų įkaitais.“

Lygiai taip pat Lietuva yra tikrai suinteresuota Lenkijos dalyvavimu (grįžimu) į Visagino atominės elektrinės projektą (kaip investuotojos ir produkcijos pirkėjos), be to, negalima pamiršti elektros tilto, galimo dujotiekio ir „Rail Baltica“ geležinkelio tarp šalių statybos klausimų. Pagaliau, kam geriau bus nuo to, kad „PKN Orlen“ ims ir parduos „Mažeikių naftą“ kokiam „Lukoil“ ar „Gazprom Neft“ be konsultacijų su Lietuva?

Kartu vienareikšmiškai nepriimtini yra Lenkų rinkimų akcijos veiksmai, kurių tikslas yra ne tik apginti Lietuvos lenkų teises, bet ir susikrauti papildomą politinį kapitalą piktybiškai išnaudojant palankią konfliktinę situaciją. Sunku pamiršti ir B. Komorowskio nepagarbų akibrokštą D. Grybauskaitei: jis, vos tik atskridęs į Lietuvos Nepriklausomybės dienai skirtas iškilmes, pirmiausia išskubėjo į Jano Sniadeckio lenkų gimnaziją Šalčininkuose.

Taigi jau seniai atėjo laikas rimtai susimastyti ir ką nors daryti. Valstybės nusirito iki „darbinių“ santykių, kai nenorima net važiuoti susitikti. Tendencija yra tokia, kad greitai bus kaip Lietuvos dialoge su Rusija – abipusiai kaltinimai ir aklavietė be jokių konstruktyvių bendradarbiavimo rezultatų. Kremlius yra jau tradicinė Lietuvos užsienio politikos problema, o štai santykiuose tarp tokių strateginių partnerių (nesinori sakyti „buvusių“) kaip Vilnius ir Varšuva taip būti tikrai neturėtų.

Klausimas: ką daryti? Atsakymas: abiejų valstybių lyderiams ir politinėms jėgoms atsikratyti emocijų, paremtų skaudžia istorine patirtimi, hipertrofuota nacionaline didybe ir kitais nepragmatiniais dalykais, ir pradėti net ne kalbėtis, o spręsti probleminius klausimus, nesumetant jų į vieną krūvą. Kitaip tariant, iš pradžių Lietuva galėtų operatyviai rasti išeitį dėl gatvių ir pavardžių rašymo lenkų kalba bei tautybės pase nurodymo. Šie dalykai nėra principiniai, bet geranoriškumas šiuo atveju leistų lietuviams perimti iniciatyvą ir sumažinti dirvą spekuliacijoms dėl savo dažnai nesuprantamo iracionalaus užsispyrimo.

Vėliau galima būtų pereiti ir prie švietimo įstatymo, bet jau su pozityviu bagažu ir galimybe reikalauti iš tų pačių lenkų didesnio geranoriško dėmesio lietuvių mažumai. Galiausiai vis dėlto reikėtų įvesti ilgesnį pereinamąjį laikotarpį priimtoms pataisoms (apie tai kalba ir Lietuvos švietimo ekspertai), neatsisakant jų kaip tokių ir viešojoje erdvėje kartu su lenkais pristatant sprendimą kaip abipusiškai naudingą kompromisą. Ir Seimo rinkimai bei, tikėtina, nauja parlamentinė dauguma šiuo atveju galėtų tapti puikiu pagrindu abiejų šalių pozicijos korekcijoms ir santykių „įkrovimui iš naujo“, apie kurį pagaliau kartu prakalbo dabartinė Lietuvos parlamento pirmininkė I. Degutienė ir Lenkijos Senato maršalka B. Borusewiczius.

Ar minėtus pradinius Lietuvos žingsnius galima būtų traktuoti kaip pasidavimą Varšuvos spaudimui, kaip savotišką nusižeminimą? Ne, labiau reikėtų žiūrėti į juos kaip į europietišką problemų sprendimą santykiuose tarp strateginių partnerių. Na, o jeigu Lenkija pasirinks pirmąjį variantą, tada galutinai ir paaiškės, kas serga neadekvatumo liga.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras