Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Kairėjanti Prancūzija: ar socialistas revizuos Europą? (2)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2012 05 09

Prancūzija pasuko į kairę. Taip apžvalgininkai – vieni su nuogąstavimo gaidele, kiti vildamiesi ryškių socialinių pokyčių – apibūdina socialistų kandidato Francois Hollande‘o pergalę antrajame prezidento rinkimų ture. Tiesa, atotrūkis nuo dešiniojo centristo Nicolas Sarkozy buvo tik kiek didesnis kaip 3 proc., maždaug kaip ir pirmajame ture, o kai kas pastebi dar ir kitą sutapimą: 1981 m. gegužės 10 d. vykusiuose rinkimuose pirmasis Penktosios respublikos prezidentas-socialistas Francois Mitterrand‘as taip pat buvo surinkęs 51,76 proc. balsų ir nugalėjo. Praėjo 17 metų, ir kairiųjų politikas vėl užkopė ant aukščiausio valdžios pjedestalo.

Karjera be didelių ambicijų

Trumpai apie F. Hollande‘ą (visas vardas – Francois Gerard George Hollande): gimė 1954-ųjų rugpjūčio 12 d. Normandijoje, Ruanoje, tėvas George‘as Hollande‘as buvo otolaringologas, o motina Nicole Tribert – socialinė darbuotoja (mirė prieš trejus metus būdama 82-ejų). Hollande – 16 amžiuje iš kalvinistų pasiskolinta pavardė, nurodanti tikrąją tėvynę – Nyderlandus. 1968 m. šeima persikraustė į turtingą Paryžiaus priemiestį. Čia jaunuolis įgijo teisininko specialybę, vėliau – dar ir ekonomisto. Po studijų prasidėjo jo profesinė ir politinė karjera: dirbo auditoriumi, mokesčių inspekcijos referentu, Eliziejaus rūmų tarnautoju, kelių vyriausybių administracijos vadovu, net Neįgaliųjų konsultacinės tarybos prezidentu. Nuo 1980 m. F. Hollande‘as yra Prancūzijos socialistų partijos narys ir aktyvus F. Mitterrand‘o rinkimų kampanijos dalyvis. 1997-aisiais tampa partijos pirmuoju sekretoriumi ir Nacionalinės Asamblėjos (parlamento) nariu.

Tačiau jis niekada – ar tiesiog nebuvo pastebėtas ir įvertintas, ar dėl savo ambicijų – netapo ministru. Nors administracinio darbo nevengė (2001 m. kovą buvo išrinktas gimtojo Tiulio miesto meru, o 2008-ųjų kovą – Korezo departamento generalinės tarybos prezidentu), apžvalgininkai tvirtina, kad F. Hollande‘as turi tik teorinių žinių, kaip nurodinėti vyriausybei. N. Sarkozy – priešingai: prieš tapdamas prezidentu 2007 m., jis kaip vidaus reikalų ministras jau vaikė imigrantų jaunimo demonstracijas.

Bet politikas save sieja su paprasta liaudimi: nešioja nebrangų laikrodį, mėgsta, kaip visi prancūzai, futbolą, vandenis raižo skuteriu ir yra apsuptas savo ir ne savo vaikų. Keturis iš jų sugyveno su garsiąja metais vyresne bendraminte, 2007 m. rinkimų kampanijos socialistų kandidate Segolene Royal, – du sūnus ir dvi dukteris. Po 28 m. bendro gyvenimo jie išsiskyrė, kai žmonai nepavyko laimėti prezidento rinkimų. Dabartinė gyvenimo draugė (Prancūzijoje, be tradicinės šeimos, egzistuoja ir „namų partnerystės“ statusas) – garsi žurnalo „Paris Match“ politikos žurnalistė, 47-erių Valerie Trierweiler, kuri jau turi tris vaikus ir su kuria būsimasis partneris bendravo nuo 2006 m., dar būdamas ankstesnėje santuokoje, taigi, akyliems naujojo prezidento gyvenimo stebėtojams yra už ko užkibti...

Permainų lyderis – ES galvos skausmas?

Antrasis Prancūzijos prezidentas socialistas iškart paskelbė save permainų lyderiu. Šalies spauda primena, kad kone visi buvę vadovai vilko sunkią permainų naštą. F. Hollande‘as turėtų prisiminti, kaip jis konsultavo savo mokytoją F. Mitterrand‘ą, kuriam teko būti Europos kairiųjų vėliavnešiu tuo metu, kai Vakaruose įsigalėjo liberali JAV prezidento Ronaldo Reagano ir konservatyvi britų premjerės, „geležinės ledi“ Margaret Thatcher ekonominė politika. Nedera pamiršti, kokie nelengvi Paryžiui tada buvo šie Vakarų pasaulio lyderiai, nuolat konfrontavę su prancūzams istoriškai palankesne Maskva. Kai kas F. Hollande‘ą laikė nuobodžiu funkcionieriumi, o aštrialiežuviai primindavo mokyklines pravardes – pudingas, kilimėlis po kojomis, drambliukas Babaras. O visus savo palyginimu nustebino buvęs Paryžiaus meras ir prezidentas Jacques‘as Chiracas, dar 1981 m. su kandžiu humoru pasakęs, kad F. Mitterand‘o rinkimų kampanijos dalyvis yra mažiau žinomas net už savo šeimininko labradorą... Bet vėliau J. Chiracas vos nepateko už grotų, o tas „šuo už pavadėlio“ ėmė nuosekliai kilti partinės karjeros laiptais ir buvusiam jo kritikui net teko už jį balsuoti...

Išrinktajam Prancūzijos vadovui gera pamoka galėtų būti ne tik senieji laikai, bet ir N. Sarkozy kadencija (beje, šis dešiniojo centro atstovas vienintelis iš prezidentų po 1981 m. Valery Giscard d‘Estaing‘o nepratęsęs savo prezidentavimo antrąkart). N. Sarcozy teko sunki ekonominės krizės našta, sudėtingi sprendimai šalies viduje – juk penktoji pasaulio ekonomika kenčia nuo 10 proc. siekiančio nedarbo, didžiulio biudžeto deficito. N. Sarkozy buvo užsibrėžęs išvesti šalį į Europos lyderės pozicijas ir taip nušluostyti nosį Didžiajai Britanijai, kuri savo finansų nesusiejo su euru. Bet Paryžius turėjo susidraugauti su kitu nelengvu kaimynu – Vokietija, kad net atsirado dueto pavadinimas „Mercozy“, kuriame, deja, Prancūzijos prezidento pavardei skirtas tik antrasis dėmuo...

Prancūzijos politikos mokslų instituto (Science Po) direktorius, politologas Philippe‘as Perchocas portalui DELFI suabejojo, kaip socialistui F. Hollande‘ui seksis bendrauti su dešiniųjų pažiūrų Angela Merkel, nes iš pradžių šis bendravimas visada strigdavo. Nereikia pamiršti, primena politologas, kad po kitąmet vyksiančių rinkimų Vokietijoje A. Merkel valdžioje gali ir nebelikti. Taip pat 2013 m. vyks rinkimai ir Italijoje, kuri, kaip ir visa pietinė ES dalis, patiria didžiulius ekonominius sunkumus.

Bet į kairę sukanti Prancūzija jau netrukus pateiks nemažą akibrokštą: F. Hollande‘as gegužės 20–21 d. Čikagoje vyksiančioje NATO vadovų konferencijoje ketina mesti pirmą iššūkį, pareikšdamas apie Prancūzijos kariuomenės išvedimą iš Afganistano iki šių metų pabaigos. Paskui jis nori revizuoti kovo mėnesį ES euro zonos šalių pasirašytą taupymo politiką skatinantį Fiskalinio stabilumo paktą, kad nuo ekonomikos susitraukimo ir stabilizacijos būtų pereita prie jos augimo. F. Hollande‘o šūkis „Užteks taupyti“ verčia traukyti pečiais kitas euro zonos šalis, kurioms toks būdas yra vienintelis norint išbristi iš recesijos duobės. O kaip tai atrodys Bendrijos narėms, kai jos priėmė strategiją „Europa-2020“? – klausia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. Bet ES normatyvų revizija, susitelkimas prie vidaus problemų, pataikavimas rinkėjų socialinėms reikmėms visada būdavo būdingas kairiųjų bruožas. Svarbu, kad tos populiarios idėjos nesusidurtų su negailestinga realybe.

Tarp dviejų smagračių

Prancūzijos rinkimų kampanijos dalyviai savo kalbose Baltijos šalių neminėjo, todėl sunku prognozuoti, kokie bus Paryžiaus santykiai su Vilniumi. Politologai sutaria, kad jie labai nesikeis. Ph. Perchocas mano, kad vienu aspektu Europoje įsigalinti pozicija atkurti sienas ir riboti laisvą asmenų migraciją Lietuvai nenaudinga. Paryžiaus reikalavimas nustatyti imigrantų kvotas atsilieps lietuvių migracijai į ES šalis. Kita vertus, jei F. Hollande‘as daugiau dėmesio skirs ekonomikos koncentracijai, tai gali reikšti sudėtingesnę skolinimosi perspektyvą ir net biudžeto deficito augimą.

Taip pat reikia prisiminti, kad 2009-ųjų rugsėjį Lietuvos ir Prancūzijos prezidentai pasirašė pirmąjį abiejų šalių istorijoje Susitarimą dėl strateginės partnerystės, lydimą konkrečių veiksmų plano. Jis ypač svarbus Lietuvos energetinės integracijos į Bendrijos sistemą požiūriu, taip pat branduolinės energetikos plėtros aspektu. Nors šį dokumentą daug kas laiko formaliu „popieriniu“ susitarimu, jis reiškia tam tikras reglamentuotas tarpvalstybinio bendradarbiavimo taisykles, kurių turės laikytis ir išrinktasis prezidentas.

Nors Baltijos šalys nebuvo minimos nė vieno kandidato kalbose, tai nėra blogai, pažymi politologai. Lietuva vykdo bendrą ES politiką ir dažni Paryžiaus akibrokštai Bendrijai neturėtų nuvilti Vilniaus.

Istorijos ratas sukasi be paliovos ir net didžiausios Europos valstybės vadovo pasikeitimas negali sutrukdyti šio proceso, o Lietuva tėra mažytė šio rato sutvirtinimo vinis. Net jeigu ji atsidurs tarp dviejų smagračių – ką tik trečiąkart inauguruoto Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir gegužės 15 d. savo įgaliojimus perimsiančio kairėjančios Prancūzijos lyderio.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras