Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  JAV ir Rusija – geopolitinės dvynės? (8)

Maksimas Khilko, Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto mokslo darbuotojas, filosofijos mokslų kandidatas, tarptautinių santykių magistras
2012 05 14

Prieš kiekvienus rinkimus Rusijos ir JAV žiniasklaidoje tradiciškai pradeda virti aistros dėl šių šalių „globalios priešpriešos“. Tačiau jeigu pažvelgsime į Rusiją ir Ameriką neangažuotu žvilgsniu iš šalies, tampa akivaizdu, kad teisus buvo prancūzų filosofas Raymond‘as Aronas, dar prieš pusę amžiaus veikale „Taika ir karas“ (On Peace and War) pavadinęs tas valstybes „priešėmis-partnerėmis“.

Klaidingų geopolitinių imperatyvų nelaisvėje

Lyginamoji Rusijos ir JAV kaip transkontinentinių kolonijinių imperijų formavimosi ir augimo istorijos analizė leidžia atrasti daugiau sutapimų negu skirtumų. Ir Maskva, ir Vašingtonas paveldėjo geopolitines savo buvusių metropolijų misijas (pirmoji – iš Čingischano mongolų totorių imperijos, antrasis – iš Britų imperijos). Abi ženkliai išsiplėtė teritorine prasme, judėdamos Ramiojo vandenyno link, ir susitiko Aliaskoje, kurios likimą išsprendė taikiai.

Nuo Mahano ir Mackinderio laikų geopolitinėje teorijoje dominuoja nuomonė (ją vėliau entuziastingai pasigavo eurazijistai ir atlantistai), kad Rusijos ir JAV priešprieša tariamai yra geopolitiškai nulemta kaip amžina Sausumos ir Jūros, Telurokratijos ir Talasokratijos, kova. Nekvestionuojant minėtų didžių praeities mąstytojų nuopelnų, reikėtų pažymėti, kad techninė pažanga, komunikacijų plėtra, atstumų reikšmės niveliavimas, masinio naikinimo ginklo sklaida, visaapimantis tarptautinis terorizmas, kibernetinės atakos, vyriausybių suaugimas su transnacionalinėmis korporacijomis, pasaulio politikos epicentro persikėlimas iš Transatlantikos į Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną ir kiti momentai neleidžia pritaikyti prieš penkiasdešimt metų praradusias aktualumą geopolitines schemas šiandieninėms realijoms.

Iš tikrųjų tarp Rusijos ir JAV nėra radikalių skirtumų, kurie pasmerktų šias šalis amžinai nesantaikai. Priešingai, bendrų bruožų dominavimas verčia jas vienu metu būti ir kietomis varžovėmis, ir nepakeičiamomis partnerėmis.

Imperinis nugalėtojų mentalitetas

Pamačius bet kuriame pasaulio taške turistus, kurie nemoka vietos kalbos ir papročių, galima neabejoti, kad tai arba amerikiečiai, arba rusai, nuoširdžiai įsitikinę, kad tai vietiniai gyventojai turi juos suprasti, o ne atvirkščiai. Taip tarptautinėje arenoje elgiasi ir JAV bei Rusijos lyderiai, nuoširdžiai manantys, kad kitos nacijos turi priimti jų ideologijas ir socialinės raidos modelius, kad jų kalbos turi būti tarptautinio bendravimo kalbomis, o jų valiutos – tarptautinių atsiskaitymų priemone ir kad jų karinės bazės yra gėris toms šalims, kur jos yra dislokuotos.

Amerikiečiai nuoširdžiai galvoja, kad gina posovietines valstybes nuo Rusijos, o Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalis nuo Kinijos. Lygiai taip pat rusai yra įsitikinę, kad visos posovietinės valstybės turi būti laimingos dėl to, kad jas globoja „didysis brolis“.

Maskva ir Vašingtonas turi giliai įsišaknijusių imperinių ambicijų, pagrįstų mesianizmu ir savo unikalumo įsitikinimu bei noru primesti kitoms šalims savo gyvenimo būdą. Amerikiečiai ir rusai mano, kad turi teisę ir net pareigą mokyti gyvenimo tautas su kur kas ilgesne istorija. Kartu, davusios žmonijai daug iš tikrųjų iškilių kultūros ir meno veikėjų, Amerika ir Rusija valstybiniu lygmeniu kultivuoja gana primityvias masines popkultūras, naudodamos jas savo ideologijų ir gyvenimo būdo plėtrai pasaulyje.

Turėdami ilgalaikį strateginį mąstymą užsienio politikos srityje, Maskva ir Vašingtonas teikia pirmenybę globaliems geopolitiniams projektams. Rusijai tai dabar Eurazijos sąjunga, o Jungtinėms Valstijoms – Azijos ir Ramiojo vandenyno projektas.

Jau beveik pusę amžiaus Maskva ir Vašingtonas varžosi dėl to, katras prijaukins tūkstantmetį kinų drakoną, atradusį savo jaunystės grąžinimo receptą. Išmintingi kinai yra vieninteliai, gaunantys naudos iš šio „nulinės sumos“ žaidimo: Rusija padeda Kinijai stiprinti geopolitines pozicijas, o Amerika – ekonomines. Kaip tik šiose srityse Pekinas greitu metu gali jas aplenkti, pretenduodamas į Rusijos vietą Eurazijoje ir ekonomines Amerikos pozicijas pasaulyje.

Realpolitik ir Hard Power šalininkės

Turėdamos didžiausius branduolinius arsenalus pasaulyje, Rusija ir Amerika yra vienintelės valstybės, kurios gali nesibaiminti tiesioginės karinės agresijos. Kartu abi valstybės nekompleksuoja, kai reikia pačioms panaudoti jėgą politiniams tikslams pasiekti, ir daro tai, prisidengdamos pagalbos ir humanitarinių intervencijų retorika (prisiminkime kad ir Jugoslaviją ir Gruziją).

Būdamos Realpolitik ir Hard Power šalininkės, Amerika ir Rusija gana dažnai kišasi į valstybių, kurias traktuoja kaip savo įtakos sferą, vidaus reikalus. Daugybė perversmų Lotynų Amerikoje ir Afrikoje bei spalvotosios revoliucijos ir kontrrevoliucijos posovietinėse šalyse – akivaizdūs tokio elgesio pavyzdžiai. Kadaise Monroe ir Brežnevo doktrinose įtvirtinta politika nepraranda savo aktualumo – keičiasi tik įtakos zonų geografija.

Prisiskirdamos vienodas „kovotojų už laisvę nuo imperializmo“ dorybes, Rusija ir Amerika toliau palyginti sėkmingai dalijasi įtakos zonas. Po SSRS žlugimo abi pusės įsiskverbė į anksčiau neliečiamas sferas. Vašingtonui pavyko paversti savo sąjungininkėmis Rytų Europos valstybes, o Maskva sustiprino ryšius su Lotynų Amerikos šalimis. Be to, JAV nusprendė pakartoti Sovietinės Rusijos klaidą ir pradėjo karą Afganistane (rezultatas irgi panašus).

Ryžtinga parama reikiamu momentu leidžia Maskvai ir Vašingtonui lengvai susirasti sąjungininkų, tačiau laikui bėgant jie lygiai taip pat juos praranda, išgąsdindami partnerius perdėta globa ir mėginimu pasisavinti teisę kalbėti už juos tarptautinėje arenoje. Be to, Rusijos ir Amerikos sąjungininkai negali nematyti savo „globėjų“ suinteresuotumo palaikyti nuolatinę įtampą, o tai dirbtinai sukuria apsaugos ir karinio dalyvavimo poreikį. Be nestabilumo Kaukaze Maskvai būtų sunkiau pateisinti savo paramą Armėnijai; be nuolatinės įtampos Artimuosiuose Rytuose ir Korėjos pusiasalyje Vašingtonui būtų sudėtingiau pagrįsti savo paramą Izraeliui, Japonijai ir Pietų Korėjai.

Didybė reiškia atsakomybę

Žaisdamos nesutaikomos priešpriešos žaidimą, kad paspekuliuotų rinkėjų patriotizmu, Amerika ir Rusija vis dėlto remia viena kitą esminėse srityse, nes supranta tarpusavio priklausomybę. JAV daug padarė, kad Rusija taptų PPO nare; o Rusija leidžia vykdyti per savo teritoriją amerikietišką karinį tranzitą į Afganistaną (ten ir, kaip tikėtina, atgal).

Europa norėtų turėti reikalą su silpna Rusija, kuri negąsdintų jos savo galybe (apie tai knygoje „Po imperijos. Pax Americana – pabaigos pradžia“ („After the Empire: The Breakdown of the American Order“) atvirai parašė prancūzų mąstytojas Emmanuelis Toddas), o JAV yra reikalinga stipri Rusija – ir kaip varžovė (kad galėtų pateisinti savo išpūstą karinį biudžetą), ir kaip partnerė (kad turėtų galimybę kartu spręsti tokias rimtas problemas kaip masinio naikinimo ginklo sklaida, tarptautinis terorizmas ir pan.).

Šiandieninei Rusijai taip pat reikalingos stiprios Jungtinės Amerikos Valstijos su aktyvia užsienio politika, juk, jeigu Amerika susilpnės ir pereis prie izoliacionizmo strategijos, Maskva liks viena pati prieš sparčiai augančią Kiniją, kuri taikiai, bet atkakliai išstumia rusus iš jų tradicinės įtakos sferos Centrinėje Azijoje, aktyviai stiprina santykius su Baltarusija bei Ukraina ir pamažu apgyvendina kinais rusiškus miestus Tolimuosiuose Rytuose.

Civilizuotam pasauliui yra reikalinga tiek stipri Amerika, tiek stipri Rusija, nes katros nors jų pasitraukimas iš didžiojo tarptautinio žaidimo sužlugdytų globalų geopolitinį balansą, padidintų įvairių regioninių neramumų bei lokalių karų riziką ir leistų iškilti kitiems, daug agresyvesniems pretendentams į pasaulinį dominavimą.

Kitaip tariant, nėra abejonės, kad Amerika ir Rusija yra reikalingos pasauliui. Klausimas – kokios jos yra jam reikalingos, turint omenyje šių šalių geopolitinį svorį ir statusą?

Pasaulis ryškiai nesuinteresuotas tuo, kad Amerika ir Rusija konkuruotų kaip Atėnai ir Sparta, tačiau jam nėra reikalinga ir jų sąjunga su įtakos sferų pasidalinimu (kaip Molotovo–Ribbentropo pakto atveju). Šiandieniniame pasaulyje lyderystę reikia ne tiek iškovoti, kiek užsitarnauti.

Abiejų imperijų egoizmas, pasipūtimas ir avantiūrizmas atstumia nuo jų net tuos sąjungininkus, kuriems jos kitados labai padėjo, bet kurie daugiau nenori mokėti nepriimtinos kainos. Europą, Izraelį ir Japoniją vis labiau erzina tai, kad Vašingtonas priima svarbiausius sprendimus, neatsižvelgdamas į jų nuomonę. Nepagarbus požiūris ir besaikis rusiško verslo apetitas verčia net prorusiškas Ukrainos, Baltarusijos ir Centrinės Azijos šalių vyriausybes ieškoti sąjungininkų kitur.

Vašingtonui ir Maskvai reikia pagalvoti apie didžiąja dalimi netikros priešpriešos apsukų mažinimą, nes dėl jos laimi tik politiniai populistai ir karinės pramonės kompleksui artimi žmonės. Taip pat Amerika ir Rusija turėtų nustoti elgtis taip, tarsi joms leistina spręsti kitų tautų likimus ir primesti joms savo valdžios ir ekonomikos organizavimo modelius. Ir pagaliau reikia išmokti girdėti savo sąjungininkus, kurie yra pasiruošę paremti Maskvą ir Vašingtoną, kai reikia, bet nenori būti tarnais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 8)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras