Praėjo mėnuo, kai gegužės 8 d. naujai išrinkto Rusijos prezidento V. Putino įsaku naujuoju Rusijos premjeru, pritarus Valstybės Dūmai, buvo paskirtas ketverius metus prezidentu buvęs Dmitrijus Medvedevas. Apie kai kuriuos D. Medvedevo vadovaujamos vyriausybės formavimo ir sudėties aspektus „Geopolitika.lt“ neseniai rašė, tačiau programinės (bent jau formaliai) D. Medvedevo vyriausybės nuostatos ir prieš tai paskelbti programinio pobūdžio V. Putino įsakai nesulaukė didesnio dėmesio.

D. Medvedevo kalbą, t. y. jo vyriausybinės programos pristatymą, būtų galima pavadinti standartine: pasidžiaugta laimėjimais, paminėti kai kurie trūkumai, kalbos dalyje „kas bus“ – tiek ekonominėje, tiek socialinėje – pateikti numatomi vykdyti projektai ir juos apibūdinantys skaičiai. Įdomiau būtų panagrinėti tą pagrindą, kuriuo remiantis buvo parengta kandidato į premjerus kalba ir joje pateikti skaičiai. Juolab kad jis pats pripažino, jog „visi šie rodikliai buvo užfiksuoti kaip pavedimai vyriausybei žinomame labai sisteminiame Rusijos prezidento įsakų rinkinyje“.

Tie įsakai, kuriuos, pasitelkus ne itin seną analogiją su „Lenino priesakais“, būtų galima pavadinti „Putino priesakais“, buvo paskelbti praėjus vos kelioms valandoms po to, kai V. Putinas gegužės 7 d. davė prezidento priesaiką, t. y. tapo naujuoju Rusijos prezidentu.

Rusijos žiniasklaidoje nurodoma, kad V. Putino įsakų buvo vienuolika, nors kai kurie apžvalgininkai teigia, kad vienuolika buvo tik svarbiausių įsakų. Kai kuriuos iš jų verta paminėti, tai įsakai „Apie RF užsienio politikos įgyvendinimo priemones“, „Apie karinės tarnybos RF tolimesnį tobulinimą“, „Apie tarpnacionalinės santarvės užtikrinimą“, „Apie ilgalaikę valstybės ekonomikos politiką“, „Apie valstybės socialinės politikos įgyvendinimo priemones“ ir kt.

Kaip tvirtina laikraščio „Novaja gazeta“politikos apžvalgininkas G. Iljičiovas, šie įsakai beveik tiksliai atkartoja kai kuriuos 1961 m. Sovietų Sąjungos komunistų partijos programos skirsnius – tiek savo pateikimo dvasia, tiek ir savo nekonkretumu bei abejotinų įgyvendinimo galimybių požiūriu. Šiame straipsnyje apžvelgsiu tik kelis įdomesnius ir, mano supratimu, sunkiai įgyvendinamus V. Putino „priesakus“.

Bene daugiausia Rusijos žiniasklaidos dėmesio sulaukė V. Putino įsakas „Apie demografinės politikos įgyvendinimo priemones“, kuriame vyriausybei nurodoma „iki 2018 metų užtikrinti suminio gimstamumo koeficiento padidėjimą iki 1,753“. Kokiais būdais vyriausybė turėtų to pasiekti, įsake nenurodoma, tačiau teigiama, kad reikia skirti daugiau pinigų tiems, kurie gali stimuliuoti gimstamumo didėjimą.

Apžvalgininkus pirmiausia stebina toks tikslus (trys ženklai po kablelio!) koeficiento dydžio nurodymas įsake. Kaip teigia žymus Rusijos demografas A. Višnevskis, šis koeficientas iškreipia realios demografinės padėties paveikslą ir „duoda dezorientuojantį signalą politikams“, nes demografijos moksle „vienintelis patikimas rodiklis – tai vidutinis gimimų skaičius, tenkantis vienai atitinkamos kartos moteriai“. Ir tai visai ne tas pats, kas suminis gimstamumo koeficientas, susietas su atitinkamais metais.

A. Višnevskio duomenimis, suminis gimstamumo koeficientas Rusijoje (anksčiau – SSRS) nėra itin blogas, 1964–1969 metais jis buvo apie 1,76, o 1980-ųjų pabaigoje jo reikšmė buvo artima 2. Tačiau vėliau šis koeficientas nuosekliai mažėjo ir dabar vidutinė jo reikšmė svyruoja apie 1,6.

Pasiekti nurodytą suminį gimstamumo koeficientą, kaip teigia kai kurie demografai, įmanoma finansiškai stipriau paremiant jaunas mamas, o štai V. Putino įsake pateiktas nurodymas „iki 2018 metų RF užtikrinti tikėtinos gyvenimo trukmės padidėjimą iki 74 metų“ yra sunkiau įvykdomas. Pastaruoju metu tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklis Rusijoje yra apie 70 metų, taigi atrodytų, jog ir priesakas padidinti jį iki 74 nėra nerealus, juolab kad, pavyzdžiui, JAV šis rodiklis yra 79, Prancūzijoje – 82, o Japonijoje – net 84. Tačiau problema ta, kad Rusijoje yra labai didelis skirtumas tarp vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės – net 12 metų. Be to, Rusijoje gyvena 11 milijonų moterų daugiau negu vyrų. Tad pirmiausia problemos sprendimas turėtų susivesti į Rusijos vyrų gyvenimo trukmės didinimą, o tai nėra paprasta, ypač tuo atveju, kai šalis sveikatos apsaugai skiria tik 5–6 procentus BVP (Didžioji Britanija ir Švedija – 10 proc., Prancūzija ir Vokietija – 11–12 proc.). Tačiau čia svarbu ne tik sveikatos apsauga: vyrai dažniau žūva gamybinėse ir transporto avarijose, dėl kriminalinių nusikaltimų, tarnaudami ginkluotosiose pajėgose ar kitose sukarintose struktūrose, pagaliau, dažniau nusižudo. Taigi norint iš esmės padidinti tikėtiną Rusijos vyrų gyvenimo trukmę būtinos kompleksinės priemonės, apimančios beveik visas gyvenimo sritis, įskaitant atlyginimų už darbą didinimą ir žmonių gerovės bei jų saugumo užtikrinimą. O svarbiausia – reikia pakeisti tiek valstybės, tiek visuomenės požiūrį į žmogaus gyvybę, jos vertę, pastangas ją saugoti ir išsaugoti. Visam tam, be abejo, reikia daug lėšų ir tikriausiai dar daugiau laiko.

Žinomo Rusijos karinio analitiko A. Golco nuomone, sunkai įvykdomi ir kito V. Putino įsako – „Apie karinės tarnybos RF tolimesnį tobulinimą“ – reikalavimai. Šiuo įsaku V. Putinas nurodo vyriausybei užtikrinti, kad per ateinančius penkerius metus į šalies ginkluotąsias pajėgas kasmet būtų priimama po 50 tūkstančių karių, tarnaujančių pagal savanoriškos karinės tarnybos kontraktą. Šio reikalavimo įgyvendinimui V. Putinas savo įsake nurodo vyriausybei imtis priemonių, kad tiems, kurie atitarnavo privalomąją karinę tarnybą, būtų sudaroma stimulas tęsti ją pagal kontraktą. Tarp tokių stimulų nurodoma galimybė kontraktininkams įstoti į aukštąsias mokyklas (apmokami pasirengimo stojimui kursai), o įstojus – apmokamos studijos užsienyje, taip pat pirmenybė siekiant tarnybos valstybinėse struktūrose. Tačiau vargu ar tai potencialius kontraktininkus sugundys, nes surinkti net privalomosios karinės tarnybos kontingentą Rusijoje tampa vis sunkiau. Surasti jaunuolius ir įteikti jiems šaukimus į armiją darosi vis didesnė karinių komisariatų bėda, o tai atspindi dar didesnę Rusijos problemą: tai, kas karinių biurokratų požiūriu yra „šventa pareiga“, jaunuolių požiūriu vis labiau tampa prievarta iš valdžios pusės. Tai rodo kad ir keliems šimtams šaukiamojo amžiaus jaunuolių, dalyvavusių ar ketinančių dalyvauti protesto mitinguose ir sulaikytų policijos, įteikti šaukimai į karinius komisariatus. Taip privalomoji karinė tarnyba – „šventa pareiga“ – tampa prievartos priemone.

Abejotinos ir dar vieno V. Putino įsako – „Apie valstybinės politikos mokymo ir mokslo srityje įgyvendinimo priemones“ – įgyvendinimo galimybės. Šiame įsake nurodoma, kad „iki 2016 metų 100-ui procentų vaikų nuo trejų iki septynerių metų turi būti prieinamas ikimokyklinis ugdymas“ (šiuo metu Rusijoje jaučiamas ryškus vietų ikimokyklinio ugdymo įstaigose stygius). Be to, pagal įsaką aukštojo mokslo kokybė turi būti gerinama iki tokio lygio, kad „iki 2020 metų pagal pasaulinį universitetų reitingą ne mažiau kaip penki Rusijos universitetai patektų į pirmąjį geriausių pasaulio universitetų šimtuką“. Siekiant šio tikslo vyriausybei nurodoma šių metų birželio mėnesį pateikti Valstybės Dūmai įstatymo „Apie mokymą Rusijos Federacijoje“ projektą, kuriame būtų išvardintos įsake nurodytų rodiklių užtikrinimo priemonės, tarp jų – ir stipendijų studentams bei doktorantams padidinimas „iki lygio, užtikrinančio pragyvenimo minimumą“ (gana keistas nurodymas).

Mokslo srityje įsake nurodoma, kad „iki 2015 metų Rusijos mokslininkų publikacijų pasaulio moksliniuose žurnaluose, indeksuojamų duomenų bazėje „WEB of science“, dalis turi būti padidinta iki 2,44 procento bendro kiekio“ (ir vėl gana tikslus skaičius). O kaip tai pasiekti, įsake nenurodoma – tai jau konkrečių vyriausybės žingsnių reikalas.

Kaip matome, „Putino priesakuose“ būsimai Rusijos vyriausybei pateikiami konkretūs nurodymai, keliami gana sunkiai įvykdomi reikalavimai. Kaip rašoma gegužės 10 d. laikraščio „Gazeta“ komentare, rengdama įsakus V. Putino komanda apie jų įgyvendinimo realumą galvojo per mažai, tą patį juos pasirašydamas tikriausiai darė ir V. Putinas, o tai reiškia, kad „idėjos – Putino, o jų realizacija – Medvedevo“: jeigu V. Putino „priesakai“ nebus įvykdyti, bus aišku, kas dėl to yra kaltas.

Kitų V. Putino įsakų („priesakų“) įgyvendinimo realumas taip pat kelia abejonių (tai – nemažos dalies Rusijos politikos apžvalgininkų nuomonė), tačiau platesnis jų nagrinėjimas šiame tinklalapyje užimtų per daug laiko ir vietos. Kitoje straipsnio dalyje bus kalbama apie tada dar kandidato į Rusijos premjerus D. Medvedevo kalbą-programą, gegužės 8 d. pristatytą Valstybės Dūmai ir parengtą vadovaujantis V. Putino „priesakais“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.