Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos liberalų pseudo politika (1)

Dr. Andreas Umland, Kijevo nacionalinio universiteto „Kijevo-Mogilos akademija“ politologijos katedra
2012 07 09

Kiek dar metų posovietinę politiką persekios Javlinskio sindromas?

Politinis posovietinių Rusijos liberaliųjų demokratų radikalumas (nepainioti su V. Žirinovskio ultranacionalistais iš LDPR) pirmiausia yra nuožmaus neosovietinio antiliberalizmo rezultatas. Liberalias partijas, politikus, liberalią bendruomenę ir judėjimus ypač persekioti pradėta po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią. Darydamos tai, įvairios antivakarietiškos grupuotės Rusijos valstybės aparate naudoja ir įmantrias politines technologijas ir gerai organizuotas informacines šmeižto kampanijas, ir šiurkščias administracines represijas. Visose srityse (ar tai būtų partinė politika, ar intelektualų ir akademinis pasaulis, ar žurnalistika) provakarietiškų aktyvistų, publicistų ir mokslininkų veikla yra aktyviai ir efektyviai ribojama, siekiant užkirsti kelią jų organizuotai politinei konsolidacijai ir kontaktui su visuomene.

Kita vertus, sąlyginis socialinis Rusijos liberalizmo nereikšmingumas yra susijęs su pačiais posovietiniais liberalų lyderiais (ką jau kalbėti apie ilgametę kultūrinę rusiškos inteligentijos patologiją). Vėlyvosios caristinės konstitucinės demokratijos idealistus primenantys posovietiniai Rusijos liberalai vis dar neišmoko tinkamai dalyvauti politiniame procese. Didelė dalis rusiško liberaliojo judėjimo aktyvistų vadina save politikais, bet psichologiškai yra užstrigę intelektualiniame gyvenime ir pilietinėje visuomenėje. Užuot dalyvavę realioje partinėje posovietinės Rusijos konkurencijoje ir kūrę koalicijas, jie mieliau lieka politiniais moralistais, stovinčiais aukščiau visko humanistais, užimtais pilietiniais aktyvistais ir išmintingais teoretikais. Kad galėtų tapti efektyviais politinio, o ne intelektualinio ar pilietinio proceso dalyviais, Rusijos liberalai privalo sukurti kovos dėl valdžios strategiją ir taktiką. Jiems reikia atsikratyti Javlinskio sindromo, tai yra nesielgti taip, kaip paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje elgėsi žinomas demokratinis politikas Grigorijus Javlinskis: nesudarė svarbesnių politinių sąjungų ir neprisiėmė realios valdymo atsakomybės.

Nėra jokios abejonės, kad dauguma Rusijos liberalų yra susipažinę su vakarietiškų visuomenių gyvenimo būdu eruditai. Kitaip tariant, jie supranta, kad realus šiuolaikinis demokratinės politikos procesas numato sudėtingus aljansus, sunkius kompromisus ir šlykštų oportunizmą, siekiant gauti valdžią pliuralistinės aplinkos sąlygomis. Tačiau suprasdami, kad Vakaruose yra taip, Rusijos „zapadnikai“ vis tiek žiūri į savo praktinę politiką kaip į egzistencinį ir/ar altruistinį reikalą, kurio kokybę lemia nuoseklus jų kasdienio elgesio ir viešosios pozicijos principingumas. Iš pirmo žvilgsnio tai simpatiškas požiūris, už kurį posovietinį Rusijos liberalizmą galima labiau pagirti nei kritikuoti. Antra vertus, taip besielgiančius Rusijos liberalus galima pavadinti pseudo, o ne realiais politikais. Taigi, jų socialinis nereikšmingumas iš dalies yra jų pačių pasirinkimo ar net nesąmoningo sprendimo rezultatas. Moralinis liberalų maksimalizmas, perdėtas išdidumas ir nuolatinis nenoras kovoti kartais primena sektantizmą. Tai yra apolitinis (gal net kraštutinai antipolitinis) elgesys.

Dar daugiau, liberalų kontaktas su savo kolegomis iš Vakarų paradoksaliai tik sustiprina šią patologiją. Užuot priėmę nacionalinio politinio judėjimo sukūrimo iššūkį, didesnė dalis liberalių partijų lyderių važinėja po Europą ir Šiaurės Ameriką. Kai kurie iš jų yra laukiami svečiai vakarietiškuose politiniuose susitikimuose, dažnai rašo pagrindiniams tarptautiniams laikraščiams ir nuolat skaito pranešimus prestižinėse konferencijose. Galima net sakyti, kad šiandien susiformavo nauja įspūdinga Rusijos liberalų kohorta, kurios atstovai (tokie kaip Garis Kasparovas ar Vladimiras Milovas) skiriasi nuo vėlyvojo sovietinio ir ankstyvojo posovietinio periodo liberalų. Šie naujieji Rusijos liberalai dažniausiai puikiai kalba angliškai, turi gerą humoro jausmą, stilingai rengiasi ir yra geri oratoriai. Didesnei daliai šio straipsnio skaitytojų šie rusai būtų įdomūs kaip žavingi ir malonūs pašnekovai.

Kita vertus, galbūt kaip tik dėl to, kad šie liberalai yra tokie protingi, kvalifikuoti ir gražiai kalba, jie yra itin nepopuliarūs Rusijos visuomenėje. Nors Vakarų šalių politikoje irgi nemažai intelektualų, dauguma rinkimų atžvilgiu efektyvių politikų ten yra „žemiško“ tipo. Jie, kaip, pavyzdžiui, buvęs ilgametis Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis, gali turėti aukštą akademinę kvalifikaciją, bet vis tiek suvokiami kaip paprasti žmonės, kurie psichologiškai ir fiziškai atstovauja savo šaliai. Dažnai šie politikai pradeda savo kelią provincijoje, o ne sostinėje. Kartais jie (kaip, pavyzdžiui George‘as Bushas jaunesnysis) stebėtinai mažai žino apie tarptautinę politiką. Trumpai sakant, kai kurie labai sėkmingi Vakarų šalių politikai yra visiška priešingybė tų intelektualų, kurie nuo 1991 m. dominuoja posovietiniame Rusijos demokratiniame judėjime.

Šiame kontekste negalima nepaminėti tokių naujų Rusijos demokratų kaip Aleksejus Navalnas, Michailas Prochorovas ir Ilja Jašinas, kurie skiriasi nuo savo pirmtakų. Jie nebuvo aktyvūs dvidešimto amžiaus pabaigoje ir žiūri į politiką pragmatiškiau už senesnius savo bendraminčius. Tačiau jų iškilimas tik dar labiau suskaldė ir taip jau labai fragmentišką prodemokratinį spektrą. Kaip ir dauguma senesnių demokratų, naujieji jauni lyderiai daugiausia yra kilę iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, priklauso turtingai vidurinei klasei (ar net aukštuomenei) ir vis dar atrodo atitolę nuo vidutinio Rusijos rinkėjo.

Kad rusiškas liberalizmas pagaliau laimėtų, jam reikia lyderio, kuris skirtųsi nuo dabartinių. Pageidautina, kad šis asmuo būtų kilęs ne iš Maskvos ar Sankt Peterburgo inteligentijos ir paprastų rusų nebūtų suvokiamas kaip abejingas bukagalvis, kuriam nerūpi tautos lūkesčiai. Būtų idealu, jeigu tas lyderis dar suprastų, kad reikia kurti koalicijas ir ieškoti kompromiso. Tai taip pat turėtų būti žmogus, norintis užimti aukštą postą Rusijos valdžioje, o ne vien įspūdingai dalyvauti mokslinėse diskusijose ar tarptautiniuose simpoziumuose. Trumpai sakant, Rusijos liberalizmui reikia tikro politiko, o ne eilinio inteligento.

Pirminė straipsnio versija buvo publikuota „The Globalist“.

Andreas Umland, filosofijos ir istorijos mokslų daktaras, asocijuotasis Vokietijos ir Europos studijų programos Nacionaliniame universitete Kijevo Mohylos akademija profesorius, tarptautinio diskusijų klubo „Valdaj“ dalyvis, knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“ vyriausiasis redaktorius (www.ibidem-verlag.de/spps.html).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (19)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (71)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (7)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras