Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Sportas ir politika (2)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 08 01

Londone startavo vasaros olimpinės žaidynės. Tai gera proga pakalbėti apie sporto ir politikos santykį, prisimenant, kad, pavyzdžiui, 2008 m. Pekino olimpiados atidarymo metu prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas. Ši tema turi keletą dėmesio vertų aspektų.

Pirma, šaltojo karo metais sportas tapo dviejų sistemų priešpriešos įkaitu. 1979 m. Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Afganistaną ir JAV kitais metais kartu su kitomis Vakarų valstybėmis boikotavo Maskvos olimpines žaidynes. 1984 m. Los Andžele nebuvo jau SSRS ir kitų socialistinio bloko šalių sportininkų. Tokie politikų sprendimai tapo tikra asmenine tragedija ir Vakarų, ir sovietinio bloko sportininkams, nes dažnai jie turi tik vieną olimpinį šansą. Maža to, tuomet buvo iškilusi rimta grėsmė visam olimpiniam judėjimui, bet katastrofos neįvyko.

Šiandien šaltasis karas jau istorija, bet principingumas niekur nedingo. Pavyzdžiui, 1972 m. buvo organizuota garsi ledo ritulio mačų tarp SSRS ir Kanados rinktinių serija. Tuomet kiekvienai pusei buvo svarbu įrodyti savo (savo sistemos) pranašumą, tačiau ir šiuo metu rungtynės tarp komandų ne mažiau principinės (Rusijoje sakoma, kad galima pralaimėti turnyrą, bet nugalėti Kanadą). Taip pat negalima nepaminėti „Žalgirio“ ir CSKA krepšinio kovų Sovietų Sąjungos čempionate, kurios lietuviams reiškė kovą už tapatybę ir laisvę. Šiandien Lietuva laisva, tačiau kai aikštelėje susitinka šie klubai ar Rusijos ir Lietuvos krepšinio rinktinės, istorinės konkurencijos kvapas vis dar tvyro ore (tas pats pasakytina ir apie buvusios Jugoslavijos respublikų sportinę konkurenciją). Iš tos pačios serijos ir istorija su D. Rimšaite, kuri tapo Rusijos piliete ir kuriai Lietuva neleido dalyvauti Londono olimpiadoje. Tam mūsų valstybė turėjo teisę, bet įdomu: jeigu vietoj Rusijos būtų Amerika, su kuria Lietuvos santykiai yra visiškai kitokie, ar Nacionalinis olimpinis komitetas pasielgtų lygiai taip pat?

Antras momentas, neigiamai siejantis sportą ir politiką, yra terorizmas. Šiuo atveju iš karto ateina į galvą 1972 m. Miuncheno tragedija su Izraelio atletais (beje, SSRS sportininkams buvo uždrausta dalyvauti aukų atminimo ceremonijoje, nes šalies santykiai su Izraeliu tuo metu buvo įtempti, tai puikiai parodo visą sporto politizacijos absurdą). Olimpiada ar koks kitas didžiulis sporto renginys yra puiki proga išgarsinti savo idėją pasaulio mastu, ar tai būtų reklama, ar teroristinė ideologija. Todėl po Miuncheno tragedijos olimpiniam saugumui skiriamas ypatingas dėmesys. Londone dėl to net kilo skandalas, nes kariškiai be konsultacijų su gyventojais pastatė ant gyvenamųjų namų stogų priešlėktuvinės gynybos sistemas. Kai kurie anglų pilietinio judėjimo aktyvistai įžvelgė tokiame veiksme pilietinių laisvių apribojimus, kurie gali turėti ilgalaikių pasekmių.

Trečias aspektas – teisė organizuoti olimpines žaidynes ar pasaulio futbolo čempionatą yra didelio prestižo reikalas. Štai kodėl Kinija siekė, kad pirmoji jos olimpiada taptų įspūdingiausia per visą istoriją, o Rusija taip džiaugiasi, gavusi galimybę surengti žiemos olimpines žaidynes Sočyje ir 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą. Sprendimas leisti šaliai organizuoti tokio pobūdžio renginius reiškia jos statuso ir laimėjimų pripažinimą. Todėl už jį kovojama visais įmanomais būdais (būna, kad ir ne visai teisėtais). Čia galima prisiminti, kad Sočį Tarptautiniam olimpiniam komitetui, sprendusiam 2014 m. žiemos olimpinių žaidynių vietos parinkimo klausimą, asmeniškai pristatė Rusijos prezidentas V. Putinas.

Ketvirta, keli pastarieji įvykiai rodo, kad sportas virsta politinio spaudimo instrumentu. Akivaizdūs pavyzdžiai yra du. Kaip žinia, Ukrainos ir Europos Sąjungos santykiuose egzistuoja svarbus konfliktinis momentas – Julijos Tymošenko byla. Ragindami Kijevą užbaigti šį procesą, įtakingi ES šalių politikai boikotavo Ukrainoje vykusią Europos futbolo čempionato dalį, bet vaisių tai neatnešė. Šiame kontekste taip pat galima paminėti „paskutinę Europos diktatūrą“ Baltarusiją. Už A. Lukašenkos represijas prieš opoziciją ta pati Europos Sąjunga paragino Tarptautinę ledo ritulio federaciją atimti iš Minsko teisę 2014 m. surengti pasaulio ledo ritulio čempionatą, tačiau jos prezidentas R. Fazelis atkirto: „Mes netapsime marionetėmis politikų rankose. Sportas negali ir neturi būti politiniu instrumentu. Politika dažnai skaldo žmones, o sportas turi juos sutaikyti. Aštuntame dešimtmetyje stalo teniso mačų serija sušildė JAV ir Kinijos santykius. Regbis padarė daugiau už bet kuriuos politinius judesius, kad sutaikytų žmones Pietų Afrikoje po tamsaus apartheido periodo.“

Kita vertus, rasizmas ir nacionalizmas šiandien gėdingai yra neatsiejama sporto dalis. Pavyzdžiui, Rusijoje per futbolo čempionato rungtynes iš tribūnų dažnai galima išgirsti: „Rusai, pirmyn!“ Paprastai šių žodžių autoriai yra sirgaliai, kurie yra aktyvūs skustagalvių grupuočių nariai. Išsiskiria Maskvos „Spartako“ sirgaliai ir keisčiausia yra tai, kad jų palaikomoje komandoje žaidžia nemažai tamsiaodžių brazilų. Tačiau Rusija toli gražu ne vienintelė šalis, kur egzistuoja sportinis rasizmas. Panašaus pobūdžio skandalai nuolat drebina Didžiąją Britaniją. Ko verta vien istorija su Anglijos futbolo rinktinės kapitonu J. Terriu, kuris buvo apkaltintas rasizmu komandos draugo atžvilgiu, dėl to iš jo buvo atimtas kapitono raištis. Vėliau futbolininkas buvo išteisintas, bet, kaip sakoma, pėdsakas liko. Taip pat galima prisiminti „Liverpulio“ puolėjo iš Urugvajaus L. Suareso ir „Manchester United“ juodaodžio saugo P. Evra konfliktą, aistros dėl jo nerimsta iki šiol.

Pažymėtinas yra 1936 m. vasaros olimpinių žaidynių Berlyne atvejis. Tuomet nacistai nusprendė praktikoje įrodyti savo rasinių teorijų pagrįstumą: olimpiada turėjo tapti šviesiaplaukių „antžmogių“ triumfu. Tačiau A. Hitlerio ir jo bendražygių planai visiškai žlugo. Geriausiu olimpinių žaidynių sportininku tapo juodaodis JAV bėgikas ir šuolininkas į tolį J. Owensas (jos netgi taip ir vadinamos: „Džesio Ovenso olimpinės žaidynės“).

Apibendrinant su apgailestavimu tenka pasakyti, kad šiandien sportas nebejotinai yra dalis politikos. Pirmiausia tai kovos dėl politinio prestižo arena. Tačiau neretai, nors šaltasis karas tarsi liko praeityje, sportas tampa valstybių (didelių ir mažų) priešpriešos išraiška ir politinio spaudimo instrumentu. Kaip įprasta politikoje, dėl to daugiausia kenčia sportininkai ir sirgaliai. Kita vertus, jie irgi ne visada elgiasi garbingai vieni kitų atžvilgiu. O juk šiuolaikinio olimpinio judėjimo pradininkas Pjeras de Kubertenas (Pierre de Coubertin) sakė: „Sporte, tu esi taika, pažanga, džiaugsmas, teisingumas, iššūkis, garbė, pasitenkinimas, kūrėjas, kūrybingumas.“ Todėl sportas yra ir turi būti aukščiau politikos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras