Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Politiniai Europos ekstremistai: saugotis ar ignoruoti?

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2007 03 25

Per kelis pastaruosius dešimtmečius Vakarų Europoje, o vėliau ir posovietinėje erdvėje atsirado nemažai radikalų, reiškiančių dideles politines ambicijas.

Su Adolfu Hitleriu, Rusijos anarchistų ar bolševikų gyvenimais susijusios datos yra ignoruojamos ir netgi smerkiamos visose pasaulio ir ypač Europos šalyse. Tačiau atskiros visuomenės grupės šiuo požiūriu anaiptol nėra solidarios su politikais, be išlygų smerkiančiais fašistinę Vokietijos bei Italijos ir komunistinę buvusios Sovietų Sąjungos (SSRS) praeitį.

Lietuvoje taip pat pasitaiko antisemitinių išpuolių, o įvairios žydų bendruomenės visuomet suaktyvėja, kai rungtyniauti į Lietuvą atvyksta Izraelio sportininkai. Tačiau viena kita balandžio 20-osios išvakarėse nupaišyta svastika ar ne visiems girdimi šūksniai „juden raus“ tikrai negali būti traktuojami kaip valstybinio masto pavojus, nes tai labiau emocijų, o ne politinių idėjų išraiška. Vis dėlto visai šalia Lietuvos panašaus emocinio užtaiso idėjos jau senokai transformuotos į aiškius politinius tikslus, o juos propaguojančios jėgos neslepia ambicijų ne tik dalyvauti politikoje, bet ir užimti joje dominuojančias pozicijas.

Sunku nepastebėti, kad didėjant Europos Sąjungos (ES) įtakai ir plečiantis globalizacijos procesams, bene labiausiai liečiantiems išsivysčiusias šalis, jose atsiranda ir opozicinių idėjų šalininkų, kurių spektras šiandien - nuo gatvėse protestuojančių anarchistų, neonacių, rasistiškai nusiteikusių skustagalvių iki prezidento rinkimuose dalyvaujančių politikų. Įvairias antiglobalistines demonstracijas, neonacių maršus bei konfliktus su imigrantais Vakarų Europoje šiandien jau sunku suskaičiuoti. Kalbant apie aukštesnį lygį, kuris, beje, tėra, tegul ir labiau civilizuota, gatvėse vyraujančių nuostatų išraiška, galima prisiminti du pavyzdžius, atkreipusius viso senojo žemyno dėmesį. Visų pirma tai prieš kelias kadencijas įvykusi dešiniojo radikalo Jorgo Haiderio vadovaujamos partijos pergalė Austrijoje, po kurios buvo netgi diskutuojama apie šios šalies galimybes pasitraukti iš ES. Kitas pavyzdys – taip pat dešiniojo radikalo Žano Mari Le Peno neabejotina sėkmė praėjusiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose: jis pateko į antrąjį turą ir tik dėl visuotinės kairiųjų ir dešiniųjų - buvusių politinių oponentų - konsolidacijos pralaimėjo dabartiniam prezidentui Žakui Širakui.

Vis dėlto du atvejus vadinti tendencija yra ganėtinai sunku, todėl kalbėti apie realią politinę radikalų grėsmę Vakarų Europoje negalima. Visai kas kita – neformalios fašistinę ideologiją išpažįstančios „gatvinio“ lygio organizacijos, kurių įtaka ir galia auga faktiškai proporcingai imigrantų skaičiaus didėjimui. Prancūzijoje pasitaiko išpuolių prieš juodaodžius, turkų ir neonacių susirėmimai Vokietijoje taip pat jau nieko nestebina.

Kita vertus, baskų separatistai Ispanijoje ar Airijos respublikos armijos veiksmai britų valdomoje Šiaurės Airijoje taip pat yra radikalizmo apraiškos. Tačiau šiuo atveju mes kalbame apie politines, karines ir netgi teroristines organizacijas, besiremiančias nacionalinio separatizmo idėja, niekuo nesusijusia su rasizmu ir nesančia nacių ideologijos tąsa. O skustagalvių grupuotės nevengia ne tik tiesioginių idėjinių sąsajų su A. Hitleriu, bet ir atvirai naudoja fašistinės Vokietijos simboliką.

Tiesa, kalbant apie „gatvinį“ neonacizmo lygį Vakarų Europoje, reikia pasakyti, kad jis gana stipriai kontroliuojamas. Pastaruoju metu riaušės ar pogromai vyko nebent antiglobalistų iniciatyva, o į bet kokias fašistines renovacijas žiūrima itin jautriai – jos mobilizuoja ne tik specialiąsias pajėgas, bet ir pačią visuomenę tiesiog ignoruoti atskiras neonacizmo apraiškas.

Tačiau Vakarų Europa yra tik viena medalio, ant kurio galima įžvelgti A. Hitlerio profilį, pusė. Kitoje – Rusijoje ganėtinai tvirtas pozicijas užimantys nacionalbolševikai, nuo vakarietiškųjų neonacių besiskiriantys tik savo ideologiniais vadais ir simboliu – ant raudonos vėliavos baltame apskritime pavaizduota ne svastika, o juodi pjautuvas ir kūjis. Radikaliausia šiame spektre – Rusijos nacionalbolševikų partija (NBP – rus.), kurios sąsajos su nacių laikais akivaizdžios ne tik simbolikoje. Be jų, gana aktyviai Rusijos politinėje arenoje veikia ir Viktoro Anpilovo vadovaujama partija „Darbo Rusijos komunistai“ (KTR – rus.), kuri net ir per nacionalinius rinkimus nelieka be rinkėjų simpatijų. Paminėtina, kad tokio pobūdžio politinės jėgos turi savo jaunimo organizacijas, kurių neretai tiesioginė paskirtis – rengti gatvių smogikus, panašiai kaip savo metu Vokietijoje atsirado SA ir SS branduolys. Beje, ganėtinai stiprus Rusijos nacionalbolševikų filialas veikia ir kaimyninėje Latvijoje.

Lietuvoje užtenka balandžio 20-osios išvakarėse pamatyti kur nors nupaišytą svastiką ar per rungtynes išgirsti antisemitinių replikų, ir vietinė žydų bendruomenė iškart trimituoja apie čia siautėjantį antisemitizmą ir vis tvirčiau besijaučiančius vietinius neonacius. Žinoma, kai kuriais atvejais toks susirūpinimas yra pagrįstas, ypač žinant praeities įvykių sukeltas emocijas, kurios iki šiol valdo žydų tautą. Be to, ir istorinis Lietuvos kontekstas, šiandien taip vienpusiškai interpretuojamas Efraimo Zurofo, teikia pagrindo manyti, kad čia yra prielaidų atsirasti utopinių hitlerinės Vokietijos idėjų sekėjams. Tačiau kažin ar realybė tikrai yra tokia, o jei Lietuvą palygintume su Vokietija, Rusija ar net Latvija, kur, be rusiškųjų nacionalbolševikų, veikia ir latvių SS bataliono veteranų organizacija, kalbėti net apie pavienes grėsmes nėra reikalo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras