Galimą Graikijos valdančiųjų sprendimą trauktis iš euro zonos (ir tikėtinas jo pasekmes kitoms Europos pinigų sąjungos valstybėms) šiuo metu galima laikyti hipotetine prielaida. Pirmiausia todėl, kad tokio precedento euro zonoje iki šiol nėra buvę. Kita vertus – ir dėl to, kad, nepaisydama įvairių ekonomikos ekspertų ir aukšto rango politikų raginimų, Graikija iki šiol neigia ketinanti žengti tokį žingsnį. Vis dėlto itin svarbia šiame kontekste galima laikyti vieną aplinkybę: krizė Graikijoje, lydima niekaip nesibaigiančios recesijos kitose ES šalyse, Sąjungos valiutą šiuo metu yra įstūmusi į blogiausią padėtį, kokioje ji kada nors buvo atsidūrusi. Dėl šios priežasties sulig kiekvienu mėnesiu Graikijos pasitraukimo iš euro zonos tikimybė atrodo vis realesnė, o tikėtinos tokio politinio sprendimo pasekmės – vis aktualesnės kitoms ES valstybėms, ir ne tik joms.

Finansinės pagalbos Graikijai planai ir šios valstybės skolų reorganizavimas greičiausiai atitolins jos išėjimo iš Europos pinigų sąjungos momentą. Visgi jo išvengti vargu ar pavyks. Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Europos centrinis bankas (ECB) ir ES (vadinamasis Graikijos gelbėtojų trejetas) šiuo metu vis dar neatsisako skirti paramą Graikijos ekonomikai gelbėti. Vis dėlto jau greitu metu šios pagalbos sąnaudos gali tapti pernelyg didelės, todėl paramos teikimas Graikijai gali būti gerokai sumažintas ar net visiškai nutrauktas, taigi jai nebeliktų jokios rimtos paspirties pasilikti euro zonoje.

Atkurtos Graikijos nacionalinės valiutos (drachmos) vertė euro ir kitų valiutų atžvilgiu neabejotinai būtų menkesnė, palyginti su buvusia prieš euro įvedimą. Tai gali suteikti šiai valstybei šiokios tokios naudos didinant savo eksportą, skatinant turizmą ir imantis kitų priemonių šalies ekonomikos kilimui skatinti ir t. t. Vis dėlto kartu atsirastų būtinybė reorganizuoti finansines operacijas pradedant paprasčiausiomis bankų vidaus paskolomis ir baigiant multimilijardiniais tarptautiniais verslo sandoriais. Šį tikėtiną procesą įvairūs ekonomikos ekspertai vadina labai rimtu tarptautinės ekonomikos išbandymu ir net pasaulinės rinkos „minų lauku“, galinčiu turėti ilgalaikių pasekmių įvairiems tarptautinės rinkos dalyviams.

Šią prielaidą patvirtina, pavyzdžiui, gegužę reitingų agentūros „Fitch“ išplatintas pranešimas. Jame agentūra perspėja: jei dėl dabartinės krizės Graikija turėtų pasitraukti iš Europos pinigų sąjungos, tai galėtų turėti neigiamą poveikį visų euro zonos šalių skolinimosi reitingams. Pirmiausia nukentėtų tos šalys, kurių reitingo perspektyva yra neigiama. Šiuo metu neigiamą reitingo perspektyvą „Fitch“ yra nustačiusi Prancūzijai, Italijai, Ispanijai, Kiprui, Airijai, Portugalijai, Slovėnijai ir Belgijai.

Pasak Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesoriaus Nourielio Roubini, Graikijos sprendimas trauktis iš Europos pinigų sąjungos būtų ekonominiu požiūriu skausmingas šiai valstybei, tačiau ne vien jai. Didžiausią problemą keltų kapitalo nuostoliai, kuriuos patirtų pagrindinės euro zonos finansų institucijos. Pavyzdžiui, gerokai išaugtų Graikijos vyriausybės, bankų ir bendrovių įsipareigojimai eurais kitoms šalims. Tačiau šias ir kitas problemas, su kuriomis susidurtų Europa Graikijai nusprendus trauktis iš euro zonos, galima išspręsti. Jungtinės Valstijos, pasak šio autoriaus, ėmėsi panašių priemonių 1933-iaisiais: valstybė 69 proc. nuvertino dolerį ir atsisakė aukso standarto. Panaši Graikijos skolų eurais „drachmatizacija“ būtų reikalinga ir neišvengiama.

Tik iš dalies pagrįstais šiame kontekste galima laikyti viešojoje erdvėje sklandančius nuogąstavimus, kad Graikijos pasitraukimas iš Europos pinigų sąjungos įstumtų į krizę ir kitas euro zonos valstybes. Žinoma, įvairios euro zonos šalys jau šiuo metu susiduria su panašiomis į Graikijos problemomis. Pavyzdžiui, šį birželį Europos ekonominės pagalbos savo bankams gelbėti paprašė Ispanija. Paramos prašė ir Kipras. Greitu metu ES pagalbos gali prireikti ir Italijai nepriklausomai nuo to, ar Graikija pasitrauks iš Europos pinigų sąjungos, ar ne. Portugalija, pernai sulaukusi nemažos ES ir TVF paramos, šiuo metu kenčia nuo didelio ekonomikos susitraukimo ir aukšto nedarbo lygio. Dėl šių ir įvairių kitų priežasčių per porą metų ji gali būti priversta restruktūrizuoti savo skolą ir galiausiai pasitraukti iš Europos pinigų sąjungos ir t. t. Šie pavyzdžiai patvirtina, kad Graikijos pasitraukimo iš euro zonos korta neretai naudojama nepagrįstai, neatsižvelgiant į įvairius kitus veiksnius.

Galimų „grexito“ (Graikijos pasitraukimo iš euro zonos) pasekmių Europos pinigų sąjungai nederėtų pervertinti. Graikijos BVP sudaro tik apie 2 proc. euro zonos ekonomikos produkto, todėl jai pasitraukus monetarinė sąjunga ir toliau funkcionuotų. Savo ruožtu Graikijos sprendimas pasitraukti leistų Europos galingiesiems gerokai didesnį dėmesį skirti Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir kitų valstybių skolų krizės formavimuisi arba/ir tolesnei plėtrai stabdyti, euro zonos prekybos disbalansui sureguliuoti, ES eksporto augimui skatinti ir aktyviau taikyti kitas priemones ES ekonomikos kilimui skatinti.

Dar viena įvairių ekspertų minima grėsmė, su kuria gali susidurti euro zona pasitraukus Graikijai, – domino efektas. Iki šiol nė viena valstybė nėra palikusi Europos pinigų sąjungos. Vis dėlto jei toks Graikijos šuolis į nežinomybę pasiteisintų, neatmestina, kad šiuo pavyzdžiu pasektų ir kitos didelių ekonominių sunkumų patiriančios euro zonos narės, tarp jų – Portugalija ir Airija. Tokioms „atskalūnėms“ siekiant skatinti savo BVP augimą gali išryškėti tarpusavio konkurencija devalvuojant atkurtąsias nacionalines valiutas. Taigi visi ekonominiai dividendai, kurių galėtų tikėtis šios valstybės, greičiausiai taptų nebepasiekiami. Tai stipriai pakenktų ne tik nuo Europos pinigų sąjungos atskilusių šalių ekonomikai, bet ir visai ES bei įvairioms Sąjungai nepriklausančioms valstybėms. Kitaip sakant, vienu iš pagrindinių ES tikslų iš euro zonos pasitraukus Graikijai būtų užtikrinti, kad šis procesas netaptų masiniu reiškiniu. Europos pinigų sąjunga nesugrius, jei ją paliks dvi ar trys mažosios narės. Vis dėlto, jei traukimasis taptų masiniu reiškiniu, galėtų subyrėti visa euro zona.

Rimta grėsme Europos pinigų sąjungai galima laikyti ir tikėtiną paniką finansų rinkose pasirodžius pranešimams apie galbūt neigiamą Graikijos pasitraukimo įtaką Europos regioninei arba/ir viršregioninei ekonomikai. Panašiai jau yra nutikę šių metų gegužę: pasirodžius pranešimams apie neva itin prastą Graikijos ekonomikos būklę kilo rimta grėsmė euro stabilumui. Remiantis įvairiais šaltiniais, euras tąkart patyrė didžiausią dvi dienas trukusį nuosmukį nuo 2008 m. gruodžio. Tad siekiant išvengti galimos panikos tiek euro zonoje, tiek už jos ribų Graikijos pasitraukimo procesas turėtų būti lydimas esminių ir aiškių ES politinių ir ekonominių sprendimų, skirtų eurui stiprinti.

Galiausiai negalima pamiršti ir politinių motyvų. Euras taip glaudžiai susietas su ES, kad jo žlugimas keltų realią politinę ir ekonominę grėsmę ne tik Europos pinigų sąjungos valstybėms, bet ir visam Senajam žemynui. Dėl šios priežasties Europos ekonomikos ramsčiu vadinama Vokietija, Prancūzija ir kitos ES valstybės neabejotinai dėtų visas pastangas, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos įvyktų minimaliomis ekonominėmis bei politinėmis sąnaudomis ir negrėstų stipriu ekonominiu sukrėtimu visam žemynui.

Akivaizdu, jog ant euro kortos pastatyta per daug, kad vis labiau tikėtinas Graikijos sprendimas trauktis iš euro zonos galėtų tai sugriauti. „Grexitas“ neabejotinai kainuotų nepigiai ir šiai valstybei, ir kitoms ES narėms. Vis dėlto mažai tikėtina, kad šiam procesui būtų leista vystytis spontaniškai, be griežtos „trejeto“, kompetentingų ES institucijų arba/ir atskirų valstybių narių (pirmiausia – Vokietijos) kontrolės. Todėl perdėm didelių ekonominių nuostolių ir politinio nuosmukio Europoje, galinčių grėsti ES išlikimui, dėl galimo Graikijos sprendimo trauktis iš pinigų bloko ceteris paribus tikėtis nederėtų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.