Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Kas slepiama už filmo „Prarastoji diena“? (11)

Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
2012 09 21

Ketvirtųjų Rusijos ir Gruzijos karo metinių proga netikėtai išsisklaidė dūmų uždanga, slėpusi svarbias šio konflikto detales. Ryškėjantys Kremliaus režimo nesutarimai parodė, kad Rusija šiam karui ėmė rengtis ne kone jo išvakarėse, kaip teigta anksčiau. Plataus masto parengiamieji darbai pradėti likus daugiau nei pusantrų metų iki Rusijos kariuomenei įžengiant į Gruzijos teritoriją.

Šių metų rugpjūčio pradžioje internete pasirodžiusiame tendencingos dokumentikos filme „Prarastoji diena“ į atsargą išėję aukšti Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadai apkaltino tuometinį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą neryžtingumu 2008 m. vasarą imantis „atsakomųjų veiksmų prieš Gruzijos agresiją Pietų Osetijos gyventojų atžvilgiu“. Filme (jį galima pamatyti adresu http://www.youtube.com/watch?feature=endscreen&NR=1&v=sYQeeFXhOQw) nedviprasmiškai teigiama, kad jei ne tuometinio premjero Vladimiro Putino „spyris į minkštą vietą“ tiesiai iš Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos niekaip tinkamo sprendimo nesugebantiems priimti prezidentui D. Medvedevui ir tuomet gynybos ministro pareigas ėjusiam Anatolijui Serdiukovui, būtų prarasta dar daugiau laiko ir gyvybių. Į atsargą išėjęs tuometinis Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas armijos generolas Jurijus Balujevskis filme pareiškė apgailestaująs, kad D. Medvedevas ilgai delsė įgyvendinti planą suduoti smūgį Gruzijai. Šis planas, pasak generolo, buvo parengtas dar 2006 metais.

Šiuo metu Rusijos prezidento pareigas einantis V. Putinas iš pirmo žvilgsnio galėjo nekreipti dėmesio į pasirodžiusį filmą. Vis dėlto politikas nutarė netylėti. Rusijos vadovas, komentuodamas „Prarastojoje dienoje“ pateikiamus faktus (beje, paties V. Putino pavadintus autentiška dokumentika), pareiškė, kad Rusija buvo paruošusi pasipriešinimo galimai Gruzijos agresijai planą, pagal kurį buvo rengiami Pietų Osetijos atsargos kariai. Politiko teigimu, pastarasis planas buvo parengtas Rusijos generaliniame štabe 2006 metų pabaigoje–2007 metų pradžioje ir suderintas su juo. Šį prezidento pareiškimą galima laikyti tiesioginiu antausiu D. Medvedevui, ne kartą viešai pabrėžusiam, kad Rusija prieš Gruziją nukreiptų karinių priemonių ėmėsi tik 2008 m. vasarą, gavusi „patikimos informacijos apie šios valstybės agresiją, nukreiptą prieš taikius Pietų Osetijos gyventojus“.

Keletu dienų vėliau D. Medvedevo atstovei spaudai N. Timakovai taip pat paneigus mestus kaltinimus ir paaiškinus, kad filme savo nuomonę reiškiantys karininkai pavydi šiam politikui sėkmingo vaidmens Rusijos ir Gruzijos kariniame konflikte, atrodė, kad diskusija baigta. Vis dėlto V. Putinas patvirtino neketinąs leisti „įsivyrauti tylai po audros“. Rugpjūčio 9 d. po susitikimo su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu, duodamas interviu masinio informavimo priemonėms, jis paneigė ne kartą nuskambėjusį D. Medvedevo tvirtinimą. Iki šių metų gegužės 7 d. prezidento pareigas ėjęs politikas ne kartą yra pareiškęs, kad 2008 m. rugpjūtį rusų Ginkluotąsias pajėgas į Gruziją jis pasiuntė pats, o tuometinis premjeras V. Putinas apie įvykių eigą išsamiai informuotas tik po paros nuo Rusijos ir Gruzijos ginkluoto konflikto pradžios. V. Putinas taip pat prasitarė, kad jis kartu su kitais aukštais Rusijos pareigūnais karinių veiksmų prieš Gruziją klausimą 2008 m. rugpjūtį svarstė „apie tris dienas“, o prieš pat Rusijai įsitraukiant į šį konfliktą skambino D. Medvedevui iš Pekino netgi du kartus.

Tokia politinių įvykių chronologija leidžia daryti keletą pagrindinių išvadų. Vertinant ilgametę V. Putino politinę karjerą galima pastebėti, kad šis buvęs SSRS ir Rusijos saugumo tarnybų darbuotojas vengia savarankiškai priimti esminius sprendimus. Jis neretai laukia, kol tam tikro klausimo, patenkančio į Rusijos vidaus arba užsienio politikos darbotvarkę, sprendimą pasiūlys politinis kontekstas. Rugpjūtį interneto erdvėje pasirodęs filmas „Prarastoji diena“ gali būti laikomas priemone, sukūrusia V. Putinui pagrindą siekti savo politinių tikslų.

Visų pirma po pertraukos Rusijos prezidentu perrinktas V. Putinas po filmo „Prarastoji diena“ pasirodymo nuskambėjusiais savo pareiškimais nustatė naują D. Medvedevo vietą Kremliaus politinėje hierarchijoje. Dabartiniam Rusijos ministrui pirmininkui leista suprasti, kad Putino-Medvedevo politiniame tandeme jam tenkantis vaidmuo yra antraeilis, o jo politinių ambicijų šalies prezidentas ketina paisyti tik tiek, kiek jos bus priimtinos pačiam V. Putinui.

Kita vertus, V. Putinas, komentuodamas minėtą filmą, nepamiršo netiesiogiai užsiminti ir apie tikėtiną aktyvią savo paramą D. Medvedevui tuo atveju, jei jis laikysis jo, V. Putino, formuojamos šalies politikos kontūrų. Rusijos prezidento spaudos tarnybos rugpjūčio viduryje išplatintame pranešime tvirtinama, kad sprendimas 2008 m. vasarą pradėti karą su Gruzija buvo priimtas tuometinio prezidento D. Medvedevo, o tokių filmų kūrėjai tik „prasimano nesamus nesutarimus dabartinėje Rusijos valdžioje“.

Jokia paslaptis, kad Rusijoje verslo atstovai, politikai ir įvairios kriminalinės struktūros iki šiol glaudžiai susiję tarpusavyje, o šalies aukšto rango politikus liečiančios pilietinės ir politinės iniciatyvos retai rengiamos be šalies centrinės valdžios kontrolės ar bent jau be jos žinios. Šiame kontekste ketvirtųjų Rusijos ir Gruzijos karo metinių išvakarėse pasirodęs filmas „Prarastoji diena“ vargu ar gali būti atsitiktinė politinės kritikos priemonė. Šis filmas – tai įrankis aukšto rango Rusijos politikų rankose, pirmiausia skirtas Rusijos pergalės penkių dienų kare su Gruzija laurams bei politinei galiai Rusijos valdančiųjų tarpe perskirstyti. Todėl, nepaisant skambių Kremliaus įgaliotinių pareiškimų, mažai tikėtina, kad ši „dokumentinė“ kronika galėjo būti sukurta be aukščiausios Rusijos valdžios žinios.

Žvelgiant plačiau, šio filmo pasirodymas ir dėl jo nuskambėję Rusijos prezidento pareiškimai patvirtino, kad šis pareigūnas savo valstybės vidaus politiką yra linkęs iškelti aukščiau Rusijos tarptautinių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, V. Putino prisipažinimas, kad vietinės Pietų Osetijos karinės grupuotės nuo 2006 m. pabaigos buvo rengiamos pagal jo inicijuotą planą ir veikė kone kaip integralūs Rusijos kariuomenės vienetai, leidžia teigti, kad kaltinimai dėl Pietų Osetijos gruzinų etninio valymo penkių dienų karui artėjant ir po jo turėtų būti skirti ne osetinų karinėms grupuotėms, o aukščiausiems Rusijos kariuomenės vadams ir t. t. Tai, kad V. Putinas Rusijos poziciją penkių dienų karo su Gruzija klausimu ryžosi papildyti naujais skandalingais, iki tol viešai neskelbtais argumentais, byloja, jog į Kremlių grįžusio politiko visiškai negąsdina galima Vakarų kritika šiuo klausimu. Veikiau net priešingai – šiuos šalies vadovo pareiškimus galima laikyti netiesioginiu priminimu tarptautinei bendruomenei, pavyzdžiui, aktyviai kritikuojančiai Rusijos poziciją Sirijos, Irano ir kitais tarptautinės politikos klausimais, kad Rusija yra parengusi galimų karinių veiksmų planus ir kitoms valstybėms. Ir šie Rusijos valdančiųjų palaiminti tikėtinų karinių veiksmų scenarijai nebūtinai yra geresni nei 2008 m. vasarą Gruzijai pritaikytas planas.

Tokia V. Putino politika bent jau kol kas veikia. Viena vertus, Rusija ir toliau laikosi nepalaužiamos pozicijos separatistinių Gruzijos regionų nepriklausomybės pripažinimo, reikalavimo tarptautinei bendruomenei nesikišti į Sirijos vidaus reikalus bei kitais tarptautinės politikos klausimais. Šios politinės linijos bent jau kol kas niekam nepavyksta pakeisti. Kita vertus, matyti, kad įvairių ekspertų vienu iš galimų pagrindinių V. Putino konkurentų Rusijos politinėje padangėje laikomas ministras pirmininkas D. Medvedevas šiuo metu sutinka paklusti V. Putino siūlomoms politinio žaidimo taisyklėms. Pavyzdžiui, Maskvoje veikiančio Taikomosios politikos instituto vadovės Olgos Kryštanovskajos nuomone, šiuo metu D. Medvedevas yra V. Putinui lojalus politikas. Šiai išvadai pritaria ir politologai Jevgenijus Minčenka ir Kirilas Petrovas, rugpjūtį pasirodžiusioje savo ataskaitoje D. Medvedevą pavadinę pirmuoju iš aštuonių V. Putino patikėtinių, priklausančių sąlyginiam „politiniam biurui- 2“.

Šie požymiai byloja, kad rugpjūtį pasirodžius filmui „Prarastoji diena“ Rusijos prezidento pradėta aktyvi politinės galios perskirstymo politika bent jau kol kas vyksta pagal V. Putino planą. Tolesnė šio proceso raida neabejotinai priklausys nuo įvairių veiksnių – nuo to, kaip bus sprendžiami Sirijos bei Irano klausimai, koks vaidmuo šiuose procesuose teks Rusijai ir kaip šį vaidmenį įvertins Rusijos pilietinė visuomenė, ar pakis valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ vaidmuo šalyje po spalio 14 d. vyksiančių rinkimų į vietos parlamentus šešiuose Rusijos regionuose ir t. t. Šiuo metu aišku viena – V. Putino politinės galios didinimo tarp Rusijos valdančiųjų procesas tikrai nebus toks sklandus, kaip norėtų šis politikas. Todėl neatmestina, kad tokių angažuotų politinio poveikio priemonių kaip filmas „Prarastoji diena“, adresuotų Rusijos pilietinei visuomenei arba/ir politinei bendruomenei, greitu metu gali pasirodyti ir daugiau.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 11)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras