Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Kodėl jaunimui nerūpi politika (8)

Antanas A. Terleckas
2012 10 01

Vis garsiau viešojoje erdvėje imama kalbėti apie tai, kad Lietuvos jaunimui nerūpi šalies ateitis, nes diduma jaunuolių nesidomi politika. Ilgą laiką ir aš uždavinėjau sau tą patį klausimą: kodėl mano bendraamžiams politika yra tokia neįdomi? Vis dėlto, pažiūrėjęs penkių populiariausių partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio, Darbo partijos, partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei Lietuvos socialdemokratų – debatus per „Lietuvos ryto“ televiziją, manau, radau atsakymą: o ką gi naujo jie ten pamatys?

Atrodytų, kad penkių neva, pasak apklausų, pirmaujančių partijų atstovai turėtų būti solidūs, mandagūs, politiškai korektiški. Vis dėlto realybė yra kur kas niūresnė: partijos turi savo programas, savo Lietuvos vizijas, jos skiriasi, tačiau susidaro įspūdis, kad kai kurių partijų atstovams kur kas maloniau yra kabintis į gerklę kitų partijų vedliams nei galvoti, kaip tas vizijas pristatyti.

Akivaizdu, kad Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskich niekas nepaaiškino, kaip vyksta debatai. Nesulaukęs teisės kalbėti, darbietis dažniausiai tiesiog ima šaukti iš savo tribūnos, laidydamas kandžias replikas į kitų kolegų daržus, versdamas laidos vedėją gūžčioti pečiais. V. Uspaskich teigia, kad Darbo partija žino, kaip išvesti lietuvius iš visų negandų – reikia „tik“ padidinti minimalų atlyginimą iki 1509 litų per mėnesį ir sumažinti, o tiksliau – išvis panaikinti, nedarbą. V. Uspaskich pažadėjo, kad Darbo partijai laimėjus rinkimus po dvejų metų apie sąvoką „nedarbas“ galėsime visai pamiršti, nes bus sukurta kur kas daugiau darbo vietų. Niekam neaišku, iš kur bus paimta lėšų partijos tikslams įgyvendinti, tačiau darbiečiai tvirtina, kad žino, kaip reikia susitvarkyti su problemomis. Jeigu per dvejus metus to pasiekti vis dėlto nepavyktų, partijos lyderis teigia atsisakysiantis tiek mandato, tiek savo posto partijoje. Greta šių sparnuotų frazių, derėtų paminėti ir dar vieną: anot darbiečių lyderio, šiandien Lietuvai negresia joks pavojus iš Rusijos pusės. Rusija turi pakankamai teritorijos ir iš Lietuvos jai nieko nereikia. Verta paminėti ir ganėtinai keistą V. Uspaskich maniją lyginti Lietuvą su Didžiąja Britanija ir Vokietija – trečią gyvavimo dešimtį skaičiuojančią valstybę su ilgą laiką pasaulio valstybių elite esančiomis šalimis. Nesakau, kad nereikia lygiuotis į šias valstybes, tačiau nevalia pervertinti Lietuvos galimybių.

Socialdemokratai, atrodo, ne tiek stengiasi laimėti rinkimus, kiek trokšta, kad jų nelaimėtų konservatoriai. Kiekvienoje debatų laidoje atsiranda koks nors partijos atstovas, kuriam svarbiausia – kaip įmanoma daugiau kartų įgelti Andriui Kubiliui. Pirmoje laidoje šios garbės ėmėsi Vilija Blinkevičiūtė, vėliau ją perėmė Birutė Vėsaitė ar pats socialdemokratų vedlys Algirdas Butkevičius. Tiesa, pastarasis dažniau nei jo kolegos kalbėjo apie tai, kas, jo manymu, naudinga Lietuvai, tačiau po beveik kiekvieno A. Kubiliaus pasisakymo A. Butkevičiaus veidą papuošdavo ironiška šypsenėlė, beveik viską pasakanti dar geriau nei kokie nors jo žodžiai. Socialdemokratai labai pamėgo kalbėti apie skaičius: praktiškai kiekvienoje laidoje valdantiesiems primenama, kad kai paskutinį kartą socialdemokratai buvo valdžioje, Lietuvos padėtis buvo nepalyginamai geresnė. Kaip ir Darbo partija, taip ir socialdemokratai nejaučia jokios grėsmės iš Rusijos, tik pabrėžia, kad reikėtų daugiau diplomatinio dviejų valstybių bendravimo. Juozas Bernatonis teigia, kad norėtų „perkrauti“ santykius su Rusija, o Lietuva turėtų geranoriškiau žiūrėti į savo kaimynę.

Į J. Bernatonio mintis jau ne debatų metu atsakė profesorius Vytautas Landsbergis, teigdamas, kad nieko panašaus Lietuvai nereikia, nes Lietuva dar niekada nebuvo tokia veiksminga Europos Sąjungos narė. Konservatorių patriarchas partijos tarybos posėdyje kalbėjo: „Kažkokie perkrovimai, užmirškime tuos perkrovimus. Jeigu mūsų oponentai kalba, kad reikia kažkur kažką perkrauti santykiuose su Rusija, tai tegul pasako, į kieno vežimą reikia perkrauti. Tikslas tai suprantamas – pakeisti kryptį, pasirinktą politinę kryptį. Kryptis yra į Vakarų demokratijas ir į orumą, savarankiškumą. Tai mūsų oponentai, kurie ragina tai pakeisti, galbūt mano, kad nueis keliais į Maskvą ir mes gausime dovanėlių, o prieš Vakarus reikia spjaudyti – į blogąją Europos Sąjungą, į baisiąją Ameriką.“

Konservatoriai, savo ruožtu, turi skydą nuo beveik visų opozicinių partijų atakų – krizę ir socialdemokratų išnaudotus finansinius rezervus. Nors abi priežastys yra labai rimtos, net ir sugebėję pažaboti krizę, valdantieji pridarė daug klaidų, kurių bent jau tiesioginiame eteryje nelabai nori pripažinti. Be to, atrodo, kad opozicinės partijos A. Kubiliaus argumentus praleidžia pro ausis, nesureikšmindamos jų svarbumo. Panašiai gali pasirodyti ir paprastam jaunuoliui – ne visi pajautė, kas yra toji krizė, mat gyveno iš tėvų kišenės. Tad girdėti tą patį per tą patį tikrai nusibosta. Tiesa, premjeras, atrodo, su malonumu ginčijasi ideologiniais klausimais su A. Butkevičiumi, nevengdamas įgelti socialdemokratams, tačiau visada sulaukia savo galimybės, nepuola pirmas. Vis dėlto derėtų pagirti A. Kubilių už nuoseklumą, kurio jis laikosi savo kalbose. Belieka tikėtis, kad jei konservatoriai laimės rinkimus, nuoseklumo dabartinis premjeras neužmirš. Bene solidžiausiai konservatoriai atrodė laidoje apie užsienio politiką, beveik visi jų argumentai atrodė svarūs ir logiški. Atsakydamas į klausimą apie santykius su Rusija, premjeras nevyniojo žodžių į vatą: „gerų santykių nebus tol, kol Lietuva bus energetiškai priklausoma nuo Maskvos“.

Rolandas Paksas, regis, nesuka galvos, kaip sužavėti rinkėjus. Užuot pateikęs konkrečius atsakymus į klausimus, R. Paksas pasirenka metaforas, visiškai nesusijusias su užduotais klausimais. Paklaustas, ar sėkmingai susiklosčius aplinkybėms jo partija gali pasiekti, kad įmokos „Sodrai“ mažėtų, o pensijos didėtų, politikas atsakė, kad „tai sudėtinga“, o paskui beveik minutę šnekėjo apie dantų pastos tūbelę ir socialinės politikos ašis. Tiesa, trečioje laidoje R. Paksą pakeitė Valentinas Mazuronis, kuris savo partijai atstovavo kur kas geriau: kalbėjo aiškiau ir konkrečiau, buvo agresyvesnis ir laidė akmenis į kitų partijų daržus.

Bene didžiausią įspūdį man paliko Liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis. Jauniausias iš visų penkių partijų lyderių, E. Masiulis beveik visada kalbėdavo konkrečiai ir aiškiai, nesimėtydavo populistinėmis frazėmis ir netgi nebijojo būti nepopuliarus. Kol kitos partijos kalbėjo, kad reikia rūpintis socialiai remtinais piliečiais ir didinti pensijas, vienintelis E. Masiulis teigė, kad tai nebūtų protingas žingsnis. Nesiimu spręsti, ar tai yra teisinga pozicija, ar ne, tačiau pagyrų už drąsą šis politikas nusipelno. Nors jo kolegos studijoje dažnai pasirodydavo silpnai, E. Masiulis sudarė demokratinių vertybių puoselėtojo įspūdį.

Apibendrinant: pirmiau paviršutiniškai aprašiau savo nuomonę, kurią susidariau stebėdamas kiekvieną „Lyderių forumo“ laidą. Visgi tai visiškai neatspindi to, kas iš tiesų vyksta studijoje: kiekviena laida pradedama pakankamai gražiai, vedėjas Edmundas Jakilaitis pristato partijų lyderius, tos laidos temą, užduoda pirmus klausimus, o tada... prasideda chaosas. Vieni ima rėkti per kitus, neturėdami tam teisės, publika primena vaikų darželį: ploja saviškiams ir baubia ant varžovų, net nesiklausydami, apie ką jie kalba.

Atvirai kalbant, stebėdamas šią laidą tik imu nervintis, nesuprasdamas, kaip tokie žmonės išvis turi teisę kandidatuoti į Seimą. O juk čia dalyvauja tik penkių populiariausių (!) partijų atstovai. Dar liūdniau pasidaro klausantis tokių politikų kaip Algirdas Paleckis.

Kol politikai nepradės vieni kitų klausyti, tol jaunimui ir nerūpės politika – tik nedidelė jaunuolių dalis turi užtektinai kantrybės klausytis chaotiškų ideologinių ginčų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 8)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (97)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras