Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Adresas: Gedimino prospektas 53

Eglė Urbonaitė
2012 10 12

Įstatymų leidžiamoji galia Lietuvoje priklauso Seimui. Artėja spalio 14-oji – rinkimų į Seimą ir referendumo dėl naujos atominės elektrinės statymo diena. Todėl nenuostabu, kad įsijungus televizorių, klausant radijo ar skaitant laikraščius krinta į akis kandidatų į Seimą tarpusavio varžymasis. Šiemet į Seimą bandys patekti 27 partijų atstovai (savarankiškų kandidatų skaičius siekia 492, atstovaujančių tam tikrai pasirinktai politinei grupei – 108 kandidatai (http://www.vrk.lt/rinkimai/416_lt/PolitiniuKampanijuFinansavimas/index.html)).

Nejaugi tapimas šios „šeimos“ nariu Lietuvoje išties padeda gyventi geriau? O gal tai – tik gerai organizuotų partijų politikos rezultatas? Beje, situaciją geriau suvokti padeda ir rinkimų į Europos Parlamentą (EP) rezultatų sugretinimas su Seimo sudėtimi.

Trumpai apie politinę partiją

Remiantis svarbiausiu Lietuvos teisės aktu – Konstitucija, Lietuvoje Seimas renkamas ketverių metų kadencijai, Seimo narių skaičius yra 141. Rinkimai į Seimą vyksta mišriąja rinkimų sistema: vienmandatėse rinkimų apygardose išrenkamas 71 Seimo narys, daugiamandatėje pagal partijų sąrašus – 70 narių.

2010 m. gegužės 18 d. pakeistas Politinių partijų įstatymas nustato, kad politinė partija privalo turėti savo pavadinimą, būti įsteigta remiantis šiuo įstatymu ir kitais galiojančiais teisės aktais. Viena pagrindinių politinės partijos funkcijų – skatinti politinės nuomonės išsakymą. Beje, negalima pamiršti, kad kandidatai Lietuvoje gali nepriklausyti politinei partijai: teisė kandidatuoti į Seimą gaunama surinkus ne mažiau kaip 1000 rinkėjų parašų iš tos apygardos, kurioje kandidatuojama. Kitas klausimas, kodėl atsiranda tiek norinčių tapti Seimo nariais. Vienas galimų atsakymų – politinės galios turėjimas, leidžiant mūsų šalies įstatymus.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, labai svarbu priklausymas partijai. Galima išskirti keturis svarbius politinės partijų galios kriterijus. Pirmiausia, ar ji yra valdančiojoje koalicijoje, ar ne. Antra, kiek politinė partija turi savo narių Seime ir savivaldybėse ir kiek procentų rinkėjų balsavo už ją. Trečia – kiek procentų rinkėjų pasisako už politinę partiją per apklausas (tiesa, visai gali būti, kad čia veikia įtaigos faktorius: kas daugiau kalba, tas surenka daugiau balsų apklausose). Ketvirtas svarbus kriterijus – partijos narių skaičius. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad paprastai per rinkimus išrenkama ne valdančioji dauguma, kuri buvo iki tol – Lietuvos rinkėjai ieško naujovių. Pavyzdžiui, 1992 m. į Seimą išrinkta daugiausia Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovų (iš viso 68), o 1996 m. ta pati partija Seime turėjo tik 12 kandidatų, o  daugiausia kandidatų turėjo Tėvynės Sąjunga – net 70.

Lietuvoje rinkimus prižiūrinčios Vyriausiosios rinkimų komisijos teikiamais duomenimis, šalyje 2012 m. viduryje buvo registruotos 34 politinės partijos (rinkimams į Seimą sąrašus pateikė 27 politinės partijos) (http://www.vrk.lt/lt/naujienos/del-politiniu-partiju-dalyvavimo-lietuvos-respublikos-seimo-rinkimuose-2012-m-rudeni.html). Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, kokiu principu Lietuvoje graduojamos politinės partijos.

Politinių partijų gradacija

Politinės partijos Lietuvoje vis dar skirstomos pagal kairės ir dešinės principą. Skirstymas priklauso nuo požiūrio į visas aukščiausių valdžios institucijų valdomas Lietuvos Respublikos sritis, t. y. nuo socialinių reikalų iki mokestinės sistemos problemų sprendimo.

Lietuvoje veikia palyginti daug partijų su skirtingais siekiais ir rinkimams reikalingomis programomis. Kairiosios partijos (pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos darbo partija, Lietuvos rusų sąjunga, Lietuvos socialistų partija, kitos) per šiuos rinkimus pirmiausia siūlo aktyvinti verslą Lietuvoje. O dešiniosios partijos (pavyzdžiui, Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai, Krikščionių partija, kitos) turi labiau patosines programas. Pasak kai kurių politologų komentarų, pavyzdžiui, politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus, esantys valdžioje konservatoriai neskuba gerinti savo situacijos, nors, remiantis apklausų duomenimis, ši partija turėtų labiau rūpintis savo statuso gerinimu (http://www.tspmi.vu.lt/tinklarastis/2012/08/kestutis-girnius-laime-nenusisypsos-konservatoriams/). Centristinės politinės partijos Lietuvoje (pavyzdžiui, Liberalų ir centro sąjunga, Lietuvos centro partija, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, kitos) taip pat pirmiausia bando gauti daugiau balsų, veikdamos rinkėjų nuomonę. Pavyzdžiui, Liberalų ir centro sąjunga savo rinkimų programoje nurodo, kad „tiek kairieji, tiek dešinieji valdydami pataikavo socialiai remtiniems asmenims, tačiau nieko nedarė, kad padėtų ir skatintų dirbančiuosius ir darbdavius siekti darbo, kurti darbo vietas, nors būtent nuo to priklauso tiek socialiai remtinų, tiek pensijas gaunančių asmenų gerovė“ (http://lics.lt/Dokumentai-707.html). Tai tik autorės asmeninė nuomonė, bet ar rinkimų programoje turi būti pateikiamos nuostatos, nurodančios, ko nedaro kitos politinės partijos, t. y. kairieji ir dešinieji? Kyla klausimas, ar tik partija nebando pasinaudoti rinkimais ir gauti daugiau balsų nelabai mandagiai kalbėdama apie geriausiai matomas partijas (kitas klausimas, ar laikomasi politinės etikos).

Renkant partijų kandidatus į Lietuvos Seimą visada svarbu pasigilinti į tai, ką partija siūlo ateinantiems ketveriems metams. Juk, remiantis praktika, rinkiminių pažadų sąrašas turi būti įgyvendinamas išrinkus atitinkamos partijos atstovus į Seimą. Vis dažniau pasirodo straipsnių, kuriuose rašoma, kad politinės partijų programos ne visada perskaitomos net pačių partijų narių, ką jau kalbėti apie rinkėjus (http://www.veidas.lt/partiju-programos-ir-pazadai-vertinami-skeptiskai). Kita vertus, gal rinkėjams nėra aktualu geros rinkimų programos, o svarbiau – patys kandidatai?

Pilietinė teisė ES

Pasak S. Hixo, Londono ekonomikos mokyklos profesoriaus, ES mastu išskiriama dar viena politinių partijų gradavimo rūšis – proeuropietiška–antieuropietiška (šis skirstymas priklauso nuo to, kaip žiūrima į politinę ES perspektyvą). Dėl to EP rinkimai vyksta vadovaujantis dviem dimensijomis: rinkėjai renkasi iš tarpusavyje konkuruojančių partijų ir iš tarpusavyje konkuruojančių personalijų. Kokiu santykiu Lietuva yra įtraukta į šį procesą?

Lietuva Europos Parlamento rinkimuose su nustatyta atstovų kvota dalyvauja nuo įstojimo į ES 2004 metais. 2004–2009 m. Lietuva turėjo EP 13 vietų: penkias vietas Darbo partija, po dvi – socialdemokratai ir konservatoriai, po vieną vietą – Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga, Liberalų ir centro sąjunga ir Liberalų demokratų partija. 2009–2014 m. Lietuvos kvota buvo sumažinta iki 12 narių. Lietuvai atstovauja 4 konservatoriai, 3 socialdemokratai, 2 atstovai iš partijos „Tvarka ir teisingumas“, po 1 atstovą turi Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis.

Partijų, patekusių į EP ir tuo metu esančių Lietuvos Seime, padėtis praktiškai identiška (šiame straipsnyje pateikiamos penkios daugiausia kandidatų atitinkamuose rinkimuose į Lietuvos Seimą gavusios partijos). 2004–2008 m. Seime daugiausia vietų turėjo Darbo partija – 39, Tėvynės sąjunga – 29 vietas, Socialdemokratų partija – 20, Liberalų ir centro sąjunga – 18, Naujoji sąjunga – 11. 2008–2012 m. Seime turime kiek kitokią situaciją: 45 atstovus iš Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos, 25 socialdemokratus, 16 Tautos prisikėlimo, 15 partijos „Tvarka ir teisingumas“ ir 11 Liberalų sąjūdžio atstovų. Sulyginus į EP išrinktus partijų narius ir tuo metu Lietuvos Seime buvusias, matoma tendencija kartotis. Taigi, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje veikianti rinkimų į EP sistema reikalauja daugiau dėmesio, nei jai buvo skirta iki šiol. Galima daryti išvadą, kad Lietuvoje veikiančios partijos turi daugiau dėmesio skirti ne tiek Lietuvoje esančių problemų sprendimui, kiek spręsti visai ES svarbius klausimus.

Viena vertus, galima tikėtis, kad senosios partijos, tokios kaip konservatoriai ar socialdemokratai, turėtų gauti panašiai tiek balsų, kiek turėjo, tik apsimainys vietomis. Negalima pamiršti, kad „naujos“ partijos visada gaudavo daug balsų, pavyzdžiui, praėjusiuose rinkimuose Tautos prisikėlimo partija gavo 16 vietų. Be to, Lietuvoje šiuo metu balsuojama už partijas, kuriose dirba gerai žinomi asmenys (kitaip sakant, Lietuvoje iš dalies veikia tokia sistema: rinkimų programos neskaitau – pažįstu vieną, esantį konkrečioje partijoje, už jį ir balsuoju), todėl didelė jų dalis turėtų būti perrinkti į Seimą dar vienai kadencijai. Beje, tokia pat situacija ir rinkimuose į EP, tą reikėtų po truputėlį keisti, stiprinant derybines Lietuvos pozicijas ES.  Kita vertus, labai norisi tikėti, jog rinkėjai suvoks, kad įstatymų leidžiamąją galią turi turėti tai suprantantys žmonės – t. y. politikai, o ne jais norintys tapti asmenys.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras