Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Afganistanas ir stabilumas Centrinėje Azijoje (21)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 10 15

Dalyvaudama konferencijoje Kirgizijoje, žinoma Centrinės Azijos (CA) ekspertė Martha Brill Olcott pareiškė, kad po JAV karinių pajėgų išvedimo iš Afganistano kyla CA šalių destabilizacijos pavojus. „Palyginti su dešimtuoju XX a. dešimtmečiu, CA valstybės sustiprino savo kariuomenes, bet pavojus vis tiek išlieka“, – konstatavo ji, pažymėdama, kad tarp Afganistano ir Tadžikistano egzistuoja tik juridinė siena ir neįmanoma pasakyti, kur baigiasi viena šalis ir prasideda kita.

Šiame kontekste prasminga pagalvoti, kas galėtų pasirūpinti Centrinės Azijos valstybėmis, jeigu jos nesugebėtų padaryti to savarankiškai.

Pirmoji kandidatė – Rusija. Pirmiausia šiuo atveju reikėtų paminėti, kad CA regione veikia Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO). Ji teoriškai galėtų tapti problemos sprendimu, tačiau keli pastarieji įvykiai parodė, kad Maskvos pozicijos Centrinėje Azijoje nėra geležinės. Prieš kurį laiką jai buvo iškilę rimtų sunkumų derybose su Kirgizija ir Tadžikistanu dėl ilgalaikio savo karinių bazių dislokavimo šiose valstybėse, o Uzbekistanas iš viso nusprendė pasitraukti iš KSSO ir atnaujino flirtą su Amerika (detaliau apie tai: Viktor Denisenko, „Rusija ir jos (ne)patikimi sąjungininkai“, <http://www.geopolitika.lt/?artc=5495>).

Tačiau Kremlius nesiruošia lengvai pasiduoti, jis tiesiog susidūrė su savarankiškų valstybių suverenios valios realija ir (tegul su dideliu nepasitenkinimu, nes priprato, kad Maskvos norai NVS erdvėje turi būti vykdomi besąlygiškai) pakoregavo savo poziciją. Iš pradžių Rusija norėjo, kad jos karinė bazė Kante ir kiti kariniai objektai išliktų Kirgizijoje 49 metams. Galiausiai (kaip teigia įvairūs šaltiniai) buvo sutarta dėl 15 metų (nuo 2017 m.), ir Maskva sutiko nurašyti Biškekui beveik pusės milijardo dolerių skolą. Savo ruožtu, Kirgizijos prezidentas Almazbekas Atambajevas dar kartą pažadėjo, jog po 2014 m. Manaso oro uoste nebeliks amerikiečių. Tai panašu į tiesą, nes, pavyzdžiui, JAV Senato užsienio reikalų komiteto narys Danny Lee Burtonas irgi yra pareiškęs: „Po kariuomenės pajėgų išvedimo iš Afganistano 2014 m. amerikiečių bazė „Manas“ Kirgizijoje bus uždaryta ir kovai su grėsmėmis, kurių šaltinis yra teroristinės ir ekstremistinės organizacijos, ypač tokios kaip „Al-Qaeda“ ir Talibanas, regione yra būtina sukurti atitinkamo operatyvinio reagavimo į šias grėsmes centrą.“

Šis pareiškimas yra dvejopai reikšmingas. Pirmiausia jis parodo, kad Amerika greičiausiai neteks bazės Kirgizijoje (nors, žinant kirgizus, visko gali būti – pavyzdžiui, įdomus tas faktas, kad greitai po V. Putino vizito šalyje įvyko rimti opozicijos protestai, kuriuos teko malšinti jėga, ir iki galo neaišku, kas už jų stovi). Antra, JAV planuoja įsitvirtinti kur nors kitur, ir čia į sceną išeina Tadžikistanas bei Uzbekistanas.

Kaip minėta, Rusija vedė sunkias derybas su Dušanbė dėl savo 201-osios karinės bazės nuomos pratęsimo 49 metams. Tadžikai užsispyrė dėl dviejų priežasčių. Pirma, Maskva priprato viskuo naudotis veltui arba už tam tikros formos materialinę paramą (pigiai tiekiami naudoti ginklai, karininkų apmokymai ir panašiai), o tokia „turtinga“ šalis kaip Tadžikistanas negali sau to leisti. Tačiau svarbesnis momentas yra artėjantys prezidento rinkimai šalyje ir E. Rachmono noras išlikti savo poste. O kad jis braška, parodė neseniai vykusi plataus masto karinė operacija prieš opoziciją Chorogo regione: ji pareikalavo nemažai aukų ir baigėsi tik po sunkių derybų. Tačiau įtampa iki dantų apginkluotoje ir vargingoje šalyje išlieka. Todėl E. Rachmonui reikia Rusijos (kuri Choroge galbūt parodė, kas valdo situaciją) paramos, išlikimo garantijų. Kaip rusų laikraščiui „Nezavisimaja gazeta“ pareiškė artimas deryboms šaltinis, „Tadžikistanas norėtų išlikti Rusijos orbitoje. Tačiau Rachmonui yra reikalingos valdžios išsaugojimo ir stabilumo šalyje garantijos. Rusija šias garantijas suteikti gali. Juolab kad Rachmonas visada vykdė prisiimtus įsipareigojimus ir nė karto nesulaužė strateginių susitarimų su Rusija. Tačiau patirti nuostolių jis nenori. Anksčiau Maskva žadėjo investuoti į Tadžikistano ekonomiką, bet beveik nieko nepadarė.“

Tašką istorijoje, kaip ir prognozavo ekspertai, padėjo V. Putino vizitas į Dušanbė šių metų spalio pradžioje. Pusėms pavyko rasti kompromisą, kaip tai įvyko Kirgizijos atveju: Rusijos karinė bazė liks Tadžikistane iki 2042 metų. Be to, kaip pažymėjo V. Putino padėjėjas, mokėti už tai „beveik nereikės“. Kita vertus, Rusijos vadovas pareiškė, kad dabar migrantai iš Tadžikistano galės gauti leidimus dirbti Rusijoje trejiems metams (anksčiau – nuo trijų mėnesių iki metų). Turint omenyje tai, kad jie kasmet parsiunčia namo apie 3 mlrd. dolerių, tai realiai yra naujos sutarties dėl bazės kaina.

Pagaliau, tiek Kirgizija, tiek Tadžikistanas ruošiasi stoti į Muitų sąjungą, kas reikš jų reintegraciją į Rusijos geopolitinę erdvę, kurioje Amerikos karinės bazės sunkiai įsivaizduojamos.

Taigi vieninteliu realiu Amerikos variantu Centrinėje Azijoje lieka Uzbekistanas (apie Kazachstaną kalbėti neverta, nes jis yra labai artimas Rusijos sąjungininkas, kuris vargu ar ją „pakištų“). Galbūt kaip tik todėl Taškentas pasitraukė iš KSSO, dėl narystės kurioje jo rankos buvo surištos. Dabar gi galima suintensyvinti derybas su JAV, juolab kad amerikiečių bazė jau buvo dislokuota Uzbekistane iki Andižano įvykių 2005 metais, o įvairių rangų valdžios pareigūnai iš Vašingtono vis dažniau lankosi Taškente. Tiesa, JAV valstybės sekretorės patarėjas Pietų ir Centrinės Azijos klausimais R. Blake‘as pareiškė: „Amerikos valdžia nesiruošia kurti karinės bazės Uzbekistane.“ Savo ruožtu, Uzbekistane neseniai buvo patvirtinta užsienio politikos koncepcija, kurioje netiesiogiai teigiama, kad šalies teritorijoje nebus kitų valstybių karinių bazių.

Žinomas CA ekspertas iš Rusijos A. Dubnovas šiame kontekste pažymėjo, kad taip I. Karimovas pasiuntė signalą Maskvai: jeigu mes ne su jumis, tai nereiškia, kad mes prieš jus. Tačiau tuo pat metu A. Dubnovas pabrėžė, jog priimtas dokumentas nesutrukdys Uzbekistanui glaudžiau bendradarbiauti su JAV karinėje srityje. Kalbant tiesiai šviesiai, gudrūs uzbekai gali tiesiog pavadinti karinę bazę „tranzitiniu“ ar „bendru specialiųjų pajėgų ruošimo“ centru (panašiai, kaip tai padarė kirgizai Manaso atveju K. Bakijevo laikais).

Situaciją gali paveikti ir tai, kad tarp Rusijos ir Uzbekistano didėja įtampa dėl CA vandens. Per V. Putino vizitą į Biškeką abi pusės sutarė ir dėl kelių hidroenergetinių projektų realizavimo, o tai reiškia, jog Uzbekistanui gali pritrūkti vandens. Ekspertai įtaria, kad toks buvo Kremliaus kerštas už Taškento pasitraukimą iš KSSO. Savo ruožtu, uzbekų tinklalapis Mezon, išreiškiantis oficialią valdžios poziciją, parašė, kad Maskvos politika regione veda prie karinio konflikto jame (panašiai kalbėjo ir I. Karimovas), o tai reiškia, kad Uzbekistanui reikės paramos. Trumpai sakant, vienareikšmiškai teigti, kad jame greitai vėl atsiras amerikiečiai, negalima, bet toks scenarijus yra visai realus (paliekant nuošalyje abejotino dviprasmiškos Taškento užsienio politikos efektyvumo klausimą).

Apskritai galima konstatuoti, kad Rusija Centrinėje Azijoje palyginti sėkmingai „laiko frontą“ prieš Vašingtoną ir rodo ambicijas tapti pagrindiniu regiono stabilumo garantu (taip pat Afganistano po 2014-ųjų grėsmės akivaizdoje) su keliomis karinėmis bazėmis jame.

Trečiu išorės žaidėju šioje partijoje galėtų tapti Kinija, kuri yra aktyvi Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė ir yra suinteresuota regiono energetiniais resursais. Tačiau pastarojo meto įvykiai Pietryčių Azijoje rodo, kad vidutiniuoju laikotarpiu kaip tik šis regionas greičiausiai taps Pekino dėmesio akcentu, paliekant geopolitinės dominantės vaidmenį Centrinėje Azijoje Maskvai. Tai savo ruožtu naudinga Amerikai, kuri ir Afganistane išsaugos tam tikrus pajėgumus po 2014 m., ir CA galės veikti laisviau. Žinoma, Rusijos iš Centrinės Azijos amerikiečiai tikrai neišstums, bet lygiai taip pat Kremliui bus sunku padaryti tai ir su JAV.

Ar saugiau nuo tokios situacijos CA valstybėms? Viena vertus, kuo daugiau „globėjų“, tuo geriau. Tačiau kai tie „globėjai“, švelniai tariant, nesutaria, rezultatas gali būti priešingas. Bet Amerika nenori rūpintis Centrinės Azijos valstybėmis – jai svarbiausia išlikti regione, kaip placdarme prieš Iraną, Rusiją ir Kiniją. Taigi vienintelė CA šalių saugumo garantija – jos pačios. Na ir Rusija, kuri tikrai galės padėti, bet pareikalaus už tai rimtų strateginių nuolaidų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 21)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras