Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Parlamentarizmas ir rinkimai Lietuvoje ir Ukrainoje (4)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 11 16

Lietuvoje ir Ukrainoje įvyko parlamento rinkimai. Praėjus dvidešimčiai metų po SSRS subyrėjimo įdomu palyginti šiuos įvykius šalyse, kurių viena spėjo tapti ES ir NATO nare, o kita vis dar blaškosi tarp Rytų (niekaip nepaleidžia) ir Vakarų (niekaip nepriima).

Pradėti galima nuo rinkimų proceso. Abiejose valstybėse jam trūko skaidrumo ir nešališkumo. Seimo rinkimai Lietuvoje su įžūlaus balsų pirkimo pavyzdžiais tapo vienais iš nešvariausių per visą šalies rinkimų istoriją. Ukrainai problemos dėl falsifikacijų, administracinių resursų naudojimo ir kitų nešvarių triukų yra lyg ir įprastas dalykas (užtenka prisiminti, kad tai tapo viena iš pagrindinių Oranžinės revoliucijos priežasčių). Todėl nenuostabu, kad ESBO stebėtojai ir JAV Valstybės departamentas praėjusius rinkimus į Aukščiausiąją Radą demokratijos prasme pavadino žingsniu atgal. ESBO pranešime teigiama: „Atsižvelgiant į piktnaudžiavimą valdžia ir tą didelį vaidmenį, kurį šiuose rinkimuose vaidino pinigai, atrodo, kad demokratinis procesas juda priešinga linkme.“ Lietuvoje agresyvaus valdiškų resursų vaidmuo realiai niekada nebuvo lemiamas, bet pinigų (oligarchų) faktorius išlieka. Vienu metu atrodė, kad jo įtaka tapo daugiau ar mažiau civilizuota, bet šiais metais Lietuva šioje srityje, kaip ir Ukraina, žengė žingsnį atgal.

Dabar keletas žodžių apie Lietuvos ir Ukrainos partines sistemas bei parlamentarizmo specifiką. Galima konstatuoti, kad abiejose šalyse susiformavo daugiapartinė sistema. Taip pat pabrėžtina, kad po rinkimų ir ukrainietiškoms, ir lietuviškoms partijoms tenka formuoti valdančiąsias koalicijas, tai išskiria Ukrainą iš daugumos kitų (autoritarinių/diktatoriškų) NVS šalių, kur vis dar dominuoja viena politinė jėga, paklusni valstybės vadovui.

Tačiau Lietuvos ir Ukrainos partinės sistemos turi ir savų raidos niuansų. Lietuvos politiniame gyvenime palengva įsitvirtina dvi tradicinės partijos: konservatoriai ir socialdemokratai (pretenduojančios į tokį statusą Darbo partijos perspektyvos kol kas yra neaiškios). O Ukrainoje galima kalbėti ne tiek apie dvi partijas, kiek apie dvi stovyklas, kurių egzistavimas tam tikra prasme atspindi bendrą šalies susiskaldymą, ko Lietuvoje nėra. Vienoje pusėje yra „regionai“, turintys prorusišką atspalvį (totaliai prorusiška jėga jų nepavadinsi) ir norintys, kaip Rusijoje „Vieningoji Rusija“, tapti ilgalaike valdžios partija, o kitoje – nevieninga opozicija su nacionalistiniu sparnu (čia kaip reikšmingą įvykį galima paminėti radikaliųjų nacionalistų iš partijos „Svoboda“ („Laisvė“) patekimą į Radą). Iš esmės jie vieninteliai turi aiškią ideologiją, o likusi Ukrainos politinio-partinio spektro dalis ideologine prasme yra visa apimanti (angl. catch all): kalbant paprastai – bando privilioti rinkėją pažadais apie viską ir apie nieką (Komunistų partija – ne išimtis).

Lietuvoje nacionalistai irgi veikia, bet vargu ar jie kada nors taps rimta partine galia. Užtat į Seimą pateko Lenkų rinkimų akcijos partinis sąrašas, tai reiškia nacionalinių mažumų problematikos kaip politinio faktoriaus svarbos didėjimą. O apskritai dėl ideologijos svarbos šalies partinėje sistemoje, tai čia galima pacituoti A. Ramonaitę, kuri dar 2009 m. po atlikto išsamaus tyrimo rašė: „Partijų elito nuostatų analizė parodė, kad bene vienintelė vertybiškai vieninga ir nuosekli Lietuvos parlamentinė partija yra Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai. (...) Nuosekliu ir aiškiu vertybiniu profiliu išsiskiria ir Liberalų sąjūdis. (...) Labai demonstratyviai „įtikimo visiems“ (catch all) strategiją propaguoja Darbo partijos lyderis. (...) Atlikta partijų elito nuostatų analizė rodo, kad Lietuvoje nėra vienos dominuojančios rinkiminės strategijos: vienos partijos siekia formuoti savo ideologinę tapatybę, užimti tam tikrą vertybinę poziciją, o kitos renkasi kitokią – įtikimo visiems strategiją. Pastaroji strategija pasiteisina labiau, tačiau (...) iš principo programinis partinės sistemos struktūravimas Lietuvoje yra įmanomas.“

Kitas palyginimo momentas, kurį reikėtų akcentuoti ir kuris rodo tiek Ukrainos, tiek Lietuvos partinės sistemos nebrandumą, yra asmens (lyderio) vaidmuo politikoje. Brandžiose valstybėse jis yra reikšmingas, bet ne lemiantis. Pavyzdžiui, Amerikoje kandidato į prezidentus asmenybė yra svarbi rinkėjams, bet svarbesnės yra partijos, kurios ją iškelia. O Rytuose (ypač posovietinėje erdvėje) toliau dominuoja lyderio (prezidento) kultas.

Kaip buvusi SSRS respublika Lietuva ligi šiol nesugebėjo atsikratyti šios ligos. Per praėjusius parlamento rinkimus negalios įrodymu tapo N. Venckienės ir „Drąsos kelio“ sėkmė bei V. Uspaskicho, kaip Darbo partijos veido ir lokomotyvo, reikšmė jos pasireiškimui. Ukrainai pakeisti rinkėjų politinę kultūrą dar sunkiau dėl tradicinio jos gyventojų polinkio matyti išgelbėtoją valstybės vadovo asmenyje, o ne politinės sistemos pokyčiuose, bei dėl autoritarinės Rytų kaimynystės faktoriaus. Todėl dalis tų, kurie balsavo už Regionų partiją, iš tikrųjų balsavo už popžvaigždę T. Povalij. Kitas pavyzdys, partijos UDAR („Smūgis“) rezultatas, kurį didžiąja dalimi nulėmė jos lyderio – žinomo boksininko V. Kličko – figūra.

Šiame kontekste nenuostabu, kad partijos (ir parlamentas kaip jų veiklos refleksija) vis labiau nuvilia abiejų šalių piliečius, kurie laukia ryžtingesnių veiksmų iš prezidento ar pasisako už jo galių didinimą, jeigu Konstitucija neleidžia valstybės vadovui vienašališkai tvarkyti šalies reikalų (2012 m. vasarą Lietuvoje atliktas tyrimas parodė [1], kad stipresnių už Seimą prezidento įgaliojimų norėtų net 54,7 proc. gyventojų; mišri valdymo sistema būtų priimtina 22,2 proc. respondentų; parlamentinė valdymo forma buvo mieliausia 14,3 proc. apklaustųjų). Tokia netiesioginė parama ir asmeninis populiarumas leidžia Lietuvos ir Ukrainos prezidentams aktyviai kištis į partinį gyvenimą, bandant primesti politinei sistemai savo valią (prisiminkime vien I. Degutienės nuogąstavimus dėl prezidentės politikos A. Lukašenkos stiliumi bei kalbas apie tai, kad V. Janukovyčius Ukrainoje kuria valdžios vertikalę V. Putino pavyzdžiu).

Apibendrinant galima pasakyti, kad tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje funkcionuoja žemos kokybės institucionalizuota demokratija (nors Ukrainoje vis dar mėgstama keisti Konstituciją perskirstant prezidento ir parlamento įgaliojimus), reikalaujanti aukštesnės rinkėjų politinės kultūros ir didesnio partinio atsakingumo. Kartu pažymėtina, kad Lietuva demokratijos srityje yra vienu žingsniu priekyje, bet, atrodo, kad praėję parlamento rinkimai abiejose šalyse tapo žingsniu atgal. Taigi, visiems reikia pasitempti, kad Ukraina nevirstų Rusija, o Lietuva netaptų valstybe su NVS erdvės valdymo tradicija.

_______________________________

[1]http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:yBkZrMfyakQJ:www.spinter.lt/site/lt/vidinis/menutop/9/home/publish/NDExOzk7OzA%3D+Lietuvos+gyventoj%C5%B3+nuomone,+prezidento+%C4%AFtaka+turi+vir%C5%A1yti+Seimo+galias&cd=1&hl=en&ct=clnk&gl=lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras