Kai V. Putinas vėl tapo Rusijos prezidentu ir buvo formuojama nauja šalies vyriausybė, analitikams tapo staigmena, kad savo poste liko labai nepopuliarus kariuomenėje gynybos ministras A. Serdiukovas. Tada politologas V. Vasiljevas pažymėjo, kad tokiu savo žingsniu V. Putinas pademonstravo, jog jis yra padėties šeimininkas ir niekas negali jam nurodinėti – net visuomenės ir ypač didelės dalies kariškių nuomonė. Be to, tai labai panašu į V. Putino darbo stilių: jis ne kartą minėjo, kad nemėgsta keisti pavaldinių, nes dirbti sugeba visi – reikia tik juos priversti. Taip pat logiška, kad vicepremjeru liko D. Rogozinas, kuris turėjo papildomai kontroliuoti „prasikaltusį“ gynybos ministrą. Šiame kontekste įtikinamai nuskambėjo žinomo Rusijos karinio apžvalgininko V. Baraneco nuomonė: „Aš domėjausi šiuo klausimu labai labai aukštai ir man pakankamai aiškiai atsakė, jog Serdiukovą paliks dar vieniems metams, kad pašalintų tuos didžiulius trūkumus, kuriuos jis padarė per karinę reformą. Štai toks buvo paaiškinimas.“

Po tokių įvykių daug kam susidarė įspūdis, kad A. Serdiukovas yra „nepaskandinamas“: atrodė, kad net korupcinis „Oboronservis“ skandalas, susijęs su karinės nuosavybės išpardavimu sumažintomis kainomis, nepaveiks jo pozicijų (tuomet žiniasklaida suaktyvėjo, bet vėliau apsiramino, o V. Putinas išsikvietė A. Serdiukovą – paprastai jis nedaro to, jeigu žmogus numatomas atleisti – ir liepė jam padaryti viską, kad tyrimas vyktų sklandžiai). Ir staiga dvi staigmenos – A. Serdiukovas atleistas, o vietoj jo paskirtas buvęs Nepaprastųjų situacijų ministerijos ministras, o vėliau – Maskvos srities gubernatorius S. Šoigu. Šis faktas įrodo, kad reikalas iš tikrųjų rimtas, nes šiaip sau niekas neperves į kitas pareigas žmogaus, kuris net metų neišbuvo gubernatoriaus poste.

Ką visa tai reiškia? Įdomu, kad beveik visi Rusijos kariniai ekspertai neįvertino A. Serdiukovo veiklos vien neigiamai: jie kaip svarbų dalyką pažymėjo jo pradėtą/įvykdytą RF Ginkluotųjų pajėgų reformą, bet kartu atkreipė dėmesį į jos metu padarytas klaidas. Pavyzdžiui, Strateginių vertinimų instituto prezidentas A. Konovalovas pareiškė: „Pagrindinis Serdiukovo nuopelnas yra tas, kad jis įvykdė tai, ko niekas iki jo nesugebėjo padaryti. Jam pavyko organizacinės permainos. Kariuomenės valdymo srityje buvo pereita nuo keturių grandžių prie trijų, įvykdyta karinio švietimo reforma. Realizuojant kiekvieną iš šių reformų, buvo padaryta gana daug klaidų. Tačiau apskritai jo veiklą aš vertinu teigiamai.“ Čia verta paminėti, kad net Rusijos premjeras D. Medvedevas pagyrė A. Serdiukovą kaip efektyvų ministrą reformatorių. „Ne visi sprendimai buvo lengvi, ne visi sprendimai buvo įvykdyti be klaidų, bet rimtos reformos kitaip nevyksta“, – pasakė ministras pirmininkas.

Pagrindinės klaidos esmę gerai suformulavo Karinio prognozavimo centro vadovas A. Cyganokas: „Pats jo valdymo traktavimas buvo ekonominis. Jį paskyrė tam, kad jis pasirūpintų biudžetu. Kai jis pareiškė, kad kariuomenė ir verslas yra neatsiejami, man tai buvo šokas.“ Iš tikrųjų kariuomenė niekada ir niekur nebuvo UAB, nes tai tiesiog neįmanoma, ir toks požiūris ją paprasčiausiai žlugdo. O kas nenori maitinti savo armijos, kaip sakė Napoleonas, maitins svetimą. Nepavyko nugalėti ir korupcijos, kuri, kaip rodo pradėti tyrimai, siekia milijardus rublių. Šiame kontekste žinomas politologas S. Markovas konstatavo: „Serdiukovui buvo iškeltos dvi pagrindinės užduotys: karinė reforma ir didžiulių Gynybos ministerijos rezervų išpardavimas be korupcijos. Mes matome, kad su antrąja užduotimi jo komanda nesusitvarkė.“

Apibendrinant galima išskirti kelias priežastis, kodėl A. Serdiukovas vis dėlto buvo atleistas, nors nei V. Putinas, nei D. Medvedevas, sprendžiant iš jų elgesio ir pasisakymų, nedegė noru to daryti. Pirma, Ginkluotųjų pajėgų reforma palietė daugybę interesų kariuomenės viduje. Kaip pažymėjo minėtasis A. Konovalovas: „Profesionalus kariškis niekada nepadarytų ir nepadarys to, kam ryžosi Serdiukovas – per daug korporacinių interesų buvo užgauta.“ Antra, pigiai išparduodant karinę nuosavybę, atsirado nemažai tų, su kuriais nebuvo pasidalinta. Kaip pasakė karinis apžvalgininkas A. Golcas, „todėl galima padaryti išvadą, kad tam tikri biurokratiniai klanai Rusijoje pastatė Putiną prieš faktą“. Kitaip tariant, šios dvi korumpuotos grupės (senoji karinė ir biurokratinė) laukė korupcinio konkurento (A. Serdiukovo ir jo komandos) klaidos ir kaupė įrodymus, o paskui padėjo juos ant stalo prezidentui. Na ir pagaliau trečiasis veiksnys, kuris greičiausiai irgi turėjo įtakos V. Putino sprendimui: tikra eilinių ir vidutinio rango kariškių neapykanta A. Serdiukovui, kuris elgėsi su jais (dažnai su karininkais, kurie tarnavo karštuosiuose taškuose) nepagarbiai ir taupė jų sąskaita. O juk kariuomenė – valdžios ramstis: jeigu ji bus nepatenkinta, reikiamu momentu gali ir neiššauti. Todėl kartais tenka atsižvelgti ir į paprastų kareivėlių nuotaikas.

Kaip apibendrino rusų portalo „Life News“ šaltinis Kremliuje: „Laikas baigėsi. Serdiukovas nesusitvarkė. Valstybės vadovas kaip vyriausiasis kariuomenės vadas priėmė sprendimą dėl ministro atleidimo.“ Kiek daug paslėpta šiame pasakyme!

Šis sprendimas V. Putinui buvo sunkus dar ir todėl, kad tai yra smūgis jo reputacijai. Kol jis neatleidžia žmonių, tegul ir nepopuliarių, rinkėjai gali galvoti, kad prezidentas viską kontroliuoja. O dabar atleisti teko didžiulio korupcinio skandalo fone, prieš tai neišmetus formuojant naują vyriausybę. Tai negi V. Putinas nežinojo, kas vyksta Gynybos ministerijoje, kaip vykdoma karinė reforma, kokia ten korupcija? O gal jis paprasčiausiai ją toleravo, juk prezidentas/premjeras negali nežinoti apie tokio masto piktnaudžiavimus valdžia?

„Vadinasi, V. Putinas yra toks pat korumpuotas kaip ir kiti, o inicijuota karinė reforma yra tokia pat korumpuota kaip ir ankstesnės! Negali būti!“ Kaip tik apie tai gali susimąstyti eilinis prezidento šalininkas, o tai ypač pavojinga, nes šalyje dar ne iki galo numarintos protesto nuotaikos. Taigi kol rinkėjas nespėjo susiprasti, žiniasklaidoje pasipylė žinios apie įvairių korupcinių sandėrių atskleidimą ir jų dalyvių suėmimą. Gal net kokį nors aukšto rango valdininką pasodins, bet A. Serdiukovo tikriausiai ne. Jis juk V. Putino komandos narys.

Pradžiuginti Rusijos kariškius šioje istorijoje turėtų nebent tai, kad naujuoju vadovu paskirtas S. Šoigu, kuris turi gerą (švarią) reputaciją, autoritetą ir, kaip rodo jo darbas Nepaprastųjų situacijų ministerijoje, yra efektyvus valdininkas. Ką gi dar, jeigu ne jį, tokiu sunkiu momentu galima buvo mesti į fronto liniją. Tiesa, įdomu, kaip susiklostys naujojo gynybos ministro santykiai su vicepremjeru D. Rogozinu, kuris pastaruoju metu jaučiasi visagalis karinės pramonės komplekso valdymo srityje. Taigi – katras katrą? O gal dirbs konstruktyviai, juk jiems abiem rūpi Rusijos kariuomenės stiprybė.

Apibendrinant galima pasakyti, jog A. Serdiukovo veiklos neįmanoma vertinti teigiamai, nes jokia reforma nepateisina tokio masto vagysčių ir nepagarbos rusų kareiviui, kuris yra vertas normalių gyvenimo sąlygų. Tačiau problema slypi ne atleistame gynybos ministre, o tuose, kurie jį atleido.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.