Prieš trejus metus, 2004 m. kovo 29 d., Lietuva žengė vieną iš dviejų svarbiausių euroatlantinės integracijos žingsnių – de jure tapo NATO nare, pagaliau gaudama realias saugumo garantijas, kurių paieškos, ko gero, buvo visos šalies istorijos leitmotyvas.

Žinoma, visuomet atsiras tokių politikų, kurie ir toliau kalbės apie pernelyg didelius narystės NATO kaštus, apeliuos į ankstesnių Amerikos pažadų apginti Lietuvą netesėjimą, o galbūt tiesiog reikš sentimentus tampančiai vis labiau autoritarine Rusijai. Tačiau šiandienė situacija yra visai kitokios kokybės, tą rodo ir Šiauliuose dislokuoti NATO naikintuvai, saugantys Lietuvos oro erdvę, ir mūsų šalies dalyvavimas NATO misijose Afganistane, Irake bei planai plėsti tokio dalyvavimo geografiją.

Be abejo, esant tokios struktūros dalimi ir žinant  didžiulį vietinių politikų polinkį fetišuoti statutus, vis dar egzistuoja tikimybė paskęsti romantiškame sūkuryje ar narystės  NATO euforijoje, kuri, bent jau prieš trejus metus, posovietinėse valstybėse buvo akivaizdi.

Būtina pasakyti, kad Lietuva, kaip ir kitos šešios Vidurio ir Rytų Europos valstybės, į Aljansą įstojo jam ganėtinai sudėtingu laikotarpiu, kuris, su tam tikromis komplikacijomis, trunka iki šiol. Pakanka prisiminti karinį konfliktą Irake, kad suvoktume, jog šiandienė NATO nėra tokia vieninga, kokia buvo šaltojo karo metais. Ne veltui dar 2004 m. per naujų narių priėmimo ceremoniją JAV prezidentas George‘as W. Bushas pabrėžė, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys yra kur kas palankesnės Amerikai. Šis akcentas nebuvo atsitiktinis, nes jau tuomet kai kurios NATO valstybės atvirai prieštaravo JAV iniciatyvoms „daryti tvarką“ kai kuriuose „karštuose taškuose“, prisidengiant kariniu Aljanso skydu.

Turint omenyje JAV įtaką NATO viduje, naujoms šalims narystė yra ne tik atlygis už praeityje Amerikai parodytą paramą, bet ir savotiškas avansas už pritariamąją poziciją ateityje. Kita vertus, Prancūzijos skeptiškumas JAV atžvilgiu ir visoje Europos Sąjungoje vis didėjantis nepasitenkinimas Vašingtono kariniais veiksmais bei planais jau sukuria politinę trintį išsiplėtusioje Sąjungoje, kurioje Vidurio ir Rytų Europos valstybės anaiptol nėra pirmajame divizione.

Be to, nereikia pamiršti, kad netolimoje ateityje ir JAV politikoje gali įvykti ženklių permainų. Netrukus ten vyks prezidento rinkimai ir šiandien nėra jokių aiškių požymių, garantuojančių respublikoniškosios linijos tęstinumą. Greičiau priešingai, nes nepasitenkinimas G. W. Busho valdymu labai ryškus ir pačioje šalyje, o respulikonai savo būsimų kandidatų kol kas neafišuoja.

Demokratų atstovai, kurie žada radikalių užsienio politikos permainų, drąsiai prognozuoja savotišką tarptautinio JAV vaidmens sušvelnėjimą, kas lemtų ir kiek kitokią naujesniųjų NATO narių padėtį Aljanse. Visų pirma, reikia pabrėžti, kad laimėjus demokratų kandidatui JAV pozicija daugeliu klausimų pasidarytų ne tokia kategoriška. Geru tokios taktikos pavyzdžiu gali būti ir Bilo Klintono valdymo laikotarpis, kai NATO plėtra nebuvo itin sparti, o tarptautiniuose santykiuose JAV labiau ieškodavo kompromiso nei siekdavo parodyti savo neginčijamą valią. O atsižvelgiant į gerokai perkaitusią atmosferą Artimuosiuose Rytuose, Amerikai akivaizdžiai teks keisti savo kursą, nes priešingu atveju nepasitenkinimo nuotaikos gali pasiekti ir jos sąjungininkes, kurių dalis jau pažino teroristinių išpuolių skonį.

Suprantama, Lietuvos saugumo paieškos kur kas geriau derėjo su gerokai radikalesne respublikonų prezidento ir jo komandos pozicija. Šiandien mes galime džiaugtis itin svariais paramos ne tiek JAV, kiek G. W. Busho administracijai dividendais. Tačiau nereikia pamiršti, kad labai greitai situacija gali pasikeisti. Žinoma, tiek dabar, tiek ir ateityje niekas negali kvestionuoti Lietuvos, kaip ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, narystės NATO fakto, bet turime suprasti, kad Aljansas -  tai ne tik gynybinė organizacija, veikianti kaip jos narių saugumo garantas. Jis yra ir daugelio skirtingų interesų sankirta, kurioje taip pat reikia sugebėti išlikti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.