Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Lietuvos KAM pasaulis 2030 (II) (20)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 12 21

Pirmoje straipsnio dalyje (Lietuvos KAM pasaulis 2030 (I)) buvo aptartos bendrosios pasaulio raidos tendencijos. Čia bus detaliau kalbama apie vadinamųjų didžiųjų galių – ES, Rusijos ir Kinijos (apie Jungtines Valstijas jau rašyta) – perspektyvas.

Europos Sąjunga

Dokumento rengėjai pagrįstai rašo: „Nors ES ir toliau išliks labiausiai integruota ir viena ambicingiausių tarptautinių organizacijų, jos, kaip vieningo tarptautinės sistemos veikėjo, pozicijos ateityje gali silpnėti. (...) Dėl skirtingo valstybių narių išsivystymo, taip pat dėl interesų skirtumų ES dalijimasis į vidinius blokus („kelių greičių“ integracija) gali stiprėti: (...) „kelių greičių“ Europos modelis, šiuo metu taikomas ekonominės ir pinigų sąjungos srityje, gali persiduoti ir į politiką.“

Tai yra labai svarbus momentas, nes jis reiškia, jog jau dabar Lietuvai reikia pradėti ruoštis apsisprendimui, kokio „greičio“ Europoje ji nori būti: „didelio“ (iš esmės federacinio) ar „mažo“ (savarankiškesnio), o gal iš viso palikti bloką permainų metu. Šiame kontekste pažymėtinas buvusio Vokietijos kanclerio G. Schroederio pasakymas: „Euras nėra pavojuje. Trūksta politinės koncepcijos. (...) Krizė, kurią mes šiandien išgyvename, aiškiai rodo, kad bendra valiuta negalima be bendros finansinės, ekonominės ir socialinės politikos. (...) Vokietija ir Prancūzija pasiuntė stiprų signalą savo planu sukurti Europos ekonominę vyriausybę (...), taip pat atitinkamus instrumentus, tokius kaip Europos finansų ministras. Tai teisingas požiūris (...)“ (http://www.inosmi.ru/europe/20110906/174280408.html#ixzz2BjEL6XCm). Tai štai tokios – federacinės – Europos nori Berlynas ir Paryžius. Tada jau gali nebūti taip, kad, „susikirtus nacionalinio saugumo ir socialiniams interesams, prioritetas greičiausiai bus teikiamas pastariesiems“ (t. y. geopolitinis subjektiškumas taps toks pat svarbus kaip ekonomika). O ką rinktis Lietuvai? Studijos autoriai neatsako, net nekelia šio klausimo.

Dar vienas svarbus momentas, apie kurį kalbama dokumente, yra ES plėtros klausimas. „Nagrinėjamu laikotarpiu fizinė ES plėtra į Rytus sulėtės ar net sustos, o pagrindine plėtros kryptimi taps Balkanai. Iki 2025 m. prie ES jau turėtų būti prisijungusios Albanija, Makedonija, Kroatija, taip pat Turkija, kuri su 90 mln. gyventojų taptų didžiausia ES valstybe nare.“ Kebliausias klausimas šiuo atveju yra Turkija. Tikrai nėra tvirtos garantijos, kad ji taps ES nare: vien dėl to, kaip ilgai ji yra vedžiojama už nosies. Turbūt neatsitiktinai šalies ministras pirmininkas T. Erdoganas pareiškė: „Jeigu Turkija nebus priimta į ES iki 2023 m., Europos Sąjunga rizikuoja mus prarasti“ (http://www.reuters.com/article/2012/10/30/us-germany-turkey-idUSBRE89T1TG20121030). Vien ko vertos jo kalbos apie Turkijos sąjungą su arabų pasauliu („Erdogan‘s Grand Vision for Turkey and the Arab World“ <http://www.ucg.org/news-and-prophecy/erdogans-grand-vision-turkey-and-arab-world/>). Tad vienareikšmio atsakymo dėl Turkijos narystės Europos Sąjungoje kol kas būti negali, nes tai yra Europos „civilizacinių ribų“ problema (panašiai kaip Ukrainos atveju).

Rusija

Lietuvoje apie Rusiją dažnai kalbama su išankstiniu neigiamu nusistatymu, pastebint ir akcentuojant tik tai, kas patogu. Studijos dalis, skirta šiai valstybei, nėra tokia. Galima teigti, kad ji gana objektyvi ir tiksli, diskutuotini tik keli momentai.

Pirma, dokumente yra teisingai užfiksuota demografinė mūsų kaimynės problema. Kartu daroma niūri prognozė: „Visos šiandien numatomos politinės priemonės geriausiu atveju sušvelnins padėtį, tačiau nebus pajėgios iš esmės pakeisti neigiamų tendencijų.“ Tokia įvykių eiga tikėtina, bet nebūtina. Pastaruoju metu gimstamumas Rusijoje gerėja („Прибыль выше убыли“ <http://www.rg.ru/2012/10/03/demografia-site.html>), ir gali būti, kad valstybei pavyks perlaužti neigiamą tendenciją.

Antra, studijoje teigiama: „Rusija išlaikys savo, kaip technologijų plėtotojos, pozicijas kosmoso, branduolinės energijos, karinės aviacijos, kompiuterių programavimo, kai kuriose informacinių technologijų srityse, tačiau nesugebės panaudoti šių laimėjimų masinių produktų gamyboje.“ Šiuo atveju pažymėtina, kad Rusija šiandien vis dar yra lūžio taške, bandydama ištrūkti iš „resursinės“ valstybės spąstų. Kritinė riba, kuri leis konkrečiau pasakyti, ar jai tai pavyko, bus apie 2020 m., o kol kas studijos išvada atrodo per kategoriška.  

Trečia, dokumento rengėjai prognozuoja: „Tikėtina, kad siekdama savo užsienio politikos tikslų kaip pagrindiniu įtakos svertu Rusija ir toliau manipuliuos savo nauju ginklu – privilegijuota naftos ir dujų eksportuotojos padėtimi.“ Tai keistai supaprastintas požiūris. Karas Gruzijoje akivaizdžiai parodė, kad Rusija yra pasirengusi panaudoti karinę jėgą savo interesams užtikrinti. Muitų sąjunga (perspektyvoje – Eurazijos sąjunga) įrodo, kad ji įtakos plėtrai naudoja ir institucinį politinį-ekonominį mechanizmą. Pagaliau, toje pačioje Lietuvoje daug kalbama apie vis stiprėjančią Rusijos vykdomą propagandą. Kitaip tariant, „minkštosios“ galios svarba bendroje Rusijos strategijoje (ypač santykiuose su artimiausiais kaimynais) irgi yra neabejotina.

Ketvirta, studijoje nuvertinamos Eurazijos sąjungos perspektyvos: „Iki 2030 m. greičiausiai susiformuos trys prekybos ir finansų blokai: Šiaurės Amerikos, Europos ir Rytų Azijos.“ Tvirtos garantijos, kad Eurazijos sąjunga taps rimtu geopolitiniu ir geoekonominiu subjektu Eurazijoje, nėra, bet tokia galimybė egzistuoja ir jos negalima ignoruoti – ypač jeigu Rusijai galiausiai pavyks įtraukti į organizaciją Ukrainą, kas yra tikėtina dėl ES skepticizmo pastarosios atžvilgiu.

Apskritai apie NVS erdvės institucijas dokumente rašoma gana prieštaringai. Kaip teigia jo autoriai, „Buvusios SSRS erdvėje veikiančios tarptautinės organizacijos – NVS, KSSO, ŠBO – ir gimstantis V. Putino projektas – Eurazijos sąjunga – „konkuruos“ dėl įtakos. NVS ir KSSO greičiausiai silpnės.“ O kitur: Eurazijos sąjunga „gali tapti svarbiu instrumentu NVS erdvės konsolidavimui“ ir „ilgainiui gali pakeisti NVS“. Šiame kontekste pažymėtini keli momentai. Pirma, NVS kaip organizacija jau seniai nėra konkurencingas ir reikšmingas subjektas. Antra, Eurazijos sąjungos ir KSSO priešpriešinimas nelogiškas, nes Rusijai tai vienas kitą papildantys galios plėtros posovietinėje erdvėje mechanizmai (atitinkamai politinis-ekonominis ir karinis). Todėl arba jie abu silpnės, arba abu stiprės. Trečia, ŠBO irgi nėra konkurentė Eurazijos sąjungai. Šiuo atveju verta detaliau aptarti Kinijos ir Rusijos santykius.  

Kaip rašo studijos rengėjai: „Rusijos ir Kinijos santykiai ateityje gali pablogėti dėl keleto priežasčių. Pirma, nors abi valstybės bus tarptautinių santykių daugiapoliškumo šalininkės ir neretu atveju susivienys siekdamos atsverti JAV galią, vis dėlto Kinija greičiausiai nepritars atviresniems Rusijos bandymams provokuoti JAV. Antra, nesutarimų židiniu gali tapti vis didėjanti Kinijos gyventojų emigracija į Rusijos Tolimųjų Rytų regionus. Trečia, valstybių interesai gali susikirsti Centrinėje Azijoje.“ Čia pažymėtini keli dalykai. Pirma, dar neaišku, kas ateityje bus agresyvesnis Amerikos atžvilgiu – Rusija ar Kinija. Be abejo, Pekinas yra labai atsargus, bet jeigu ant kortos statomi jo gyvybiniai interesai, jis gali būti labai kietas (istoriją su Japonija dėl Senkaku salų galima vertinti kaip pradinę Kinijos žvalgybą regioninės galios pusiausvyros srityje). Antra, nuomonė, kad Rusijos ir Kinijos interesai gali konfliktiškai susidurti Centrinėje Azijoje, vyrauja Vakaruose, bet ji nėra teisinga (kartais susidaro įspūdis, kad šios pozicijos šalininkai tiesiog nori tikėti, kad taip yra): Kinija nesiekia dominuoti regione (tik pirkti „laisvus“ – Rusijai nepažadėtus –išteklius ir plėtoti verslo santykius), laikydama jį Maskvos įtakos sfera. Todėl Pekinas tikriausiai vengs konflikto su Rusija Centrinėje Azijoje. Taigi Eurazijos sąjunga ir ŠBO nėra konkurentės.

Kaip rašoma studijoje, „Kinija greičiausiai ir toliau išlaikys iki šiol vykdomą „taikaus kilimo“ (angl. peaceful rise) užsienio politikos liniją, t. y. tarptautiniuose santykiuose visų pirma vadovausis pragmatiškais ekonominės naudos interesais ir sieks neapgalvotai neįsivelti į tarptautinius konfliktus. (…) Vis dėlto tikėtina, kad, ilgainiui įgydama vis didesnį pasitikėjimą savo kaip regiono [Rytų Azijos – V. V.] lyderės jėgomis, ji gali siekti viena kontroliuoti saugumo situaciją ir reikalauti JAV atsitraukimo.“ Kitaip tariant, pripažįstama, kad ten, kur kalbama apie jos kaip lyderės statusą (Rytų Azija), Kinija gali rimtai pakonfliktuoti, o kur tai nėra būtina (ta pati Centrinė Azija), turėtų vengti interesų susidūrimo (panašiai kaip Rusija yra atsargesnė tolimajame užsienyje, o artimajame pakariavo su Gruzija). Kinų migracijos į rusiškus Tolimuosius Rytus faktorius, žinoma, yra svarbus ir gali kelti tam tikrą įtampą šalių santykiuose, tačiau vargu ar ji pasieks tokią ribą, kad Kinija staiga nuspręstų kariniu būdu apginti savo tėvynainių teises (skaityk – užgrobti Rusijos žemes): iš pradžių jai reikia susigrąžinti Taivaną ir įsitvirtinti Rytų Azijoje, o tai užtruks. Pagaliau, net konvencinis karas su Rusija Kinijai nebūtinai bus pergalingas.

Pastarasis momentas yra proga pasakyti keletą žodžių apie studijos dalį, skirtą Rusijos karinei dimensijai. Joje, be visų teisingai surašytų dalykų, derėjo paminėti ir tai, kad šiuo metu aktyviai bandomas rusiškas penktos kartos naikintuvas, kuris neabejotinai sustiprins šalies Karines oro pajėgas. Be to, galima buvo užsiminti apie laivyno plėtojimo planus, nes, be nurodytų norų statyti naujus atominius povandeninius laivus, ketinama kurti smogiamąsias lėktuvnešių grupes (dabartiniu metu vyksta naujos kartos rusiško lėktuvnešio projektavimas). Šie planai yra labai ambicingi ir, turint omenyje Rusijos problemas dėl karinės reformos vykdymo, gali neišsipildyti, bet į juos turėtų būti atsižvelgta.    

Kinija

Apie Kiniją jau nemažai pasakyta anksčiau. Todėl čia bus užfiksuotas esminis dalykas, susijęs su jos ateitimi. Kaip tiksliai teigia studijos rengėjai: „Šiandien Kinija yra regioninė galia su kol kas neaiškiomis globalios politikos ambicijomis. Prognozuojant Kinijos ateities raidos tendencijas, esminę reikšmę reikėtų skirti dviem klausimams. Pirma, (…) ar, ir kiek ilgai, Kinijai pavyks išlaikyti dabartinius ekonominio augimo tempus? Antra, kokie bus Kinijos užsienio politikos prioritetai (…)? Pateikti vienintelio Kinijos ekonominės plėtros ateities scenarijaus negalima. Nemažai ekspertų prognozuoja, kad Kinijos ekonominio augimo rodikliai, nors ir nebus tokie įspūdingi kaip pastaruosius porą dešimtmečių, vis dėlto išliks aukštesni nei pasaulio vidurkis (apie 5,5 proc.). (…) Kinijos gyventojų socialinė struktūra, nepaisant ekonominio augimo, keisis menkai – nors pasiturinčių gyventojų skaičius augs, atotrūkis tarp skirtingų socialinių grupių gali didėti.“

Šiame kontekste verta dar kartą prisiminti straipsnyje „Kinijos ekonomikos perspektyvos ir imperialistinis kapitalizmas“ (http://www.geopolitika.lt/?artc=5503) suformuluotą kiekybės ir kokybės santykio problemą, kuri studijoje neaptariama. Šios problemos esmė yra tokia: norint sušvelninti pasaulinės krizės poveikį (priklausomybę nuo eksporto), Kinijai tenka skatinti vidaus paklausą. Taip gyventojai turtėja eikvodami sukauptus valstybinius resursus. Tačiau kai žmogus praturtėja, jis prie to pripranta ir paskui jam nepaaiškinsi, kad pinigai biudžete baigėsi – reikia arba palaikyti pasiektą lygį (sukuria didelę ekonominę naštą), arba raminti nepatenkintuosius represijų būdu (sukuria socialinę įtampą). Kitaip tariant, viena vertus, Kinijai reikia daryti vidaus investicijas, o kita vertus – jai naudinga, kad šalyje yra daug pigios (neturtingos) darbo jėgos, kuriai nereikia žinoti, jog ryžiai yra tik garnyras. Išeitis iš šios dilemos – žinių ekonomika (kokybinis augimas), leidžianti uždirbti didelį pelną aukštam visų (kiek daug jų bebūtų) piliečių gyvenimo lygiui užtikrinti. Kinija stengiasi kurti žinių ekonomiką (užsienio investicijos taip pat yra vienas iš mechanizmų jai kurti), bet tai ilgalaikis procesas, ir Pekinas geriausiu atveju yra tik kelio pradžioje. O nauja pasaulio ekonominės krizės banga jau čia pat.

Taigi, jeigu Kinija nespės pereiti prie didelės pridėtinės vertės kūrimo kokybinio augimo iki tol, kol jos gyventojų poreikiai pasieks valstybei palaikymo prasme probleminį lygį (ką greitina vidinės paklausos skatinimas), joje arba įvyks didžiulis socialinis sprogimas (revoliucija), arba teks eiti keliu, kurį V. Leninas nurodė kapitalizmui: kai pritrūksta pinigų, kapitalizmas virsta imperialistiniu, tą įrodo vakarietiško kolonializmo ir iš dalies šiuolaikinės Amerikos pavyzdys. Kadangi niekas nenori žlugti iš vidaus, greičiausiai bus pasirinktas antrasis variantas, kuris reiškia karą (tragediją artimiausiems kaimynams – pirmiausia Pietryčių Azijai ir Rusijai). Štai tokia galima perspektyva, ir belieka tikėtis, kad milijardas kinų kaip nors susitvarkys savo namuose.

Japonija?

Kaip rašoma studijos pradžioje, „Pagrindinis dėmesys šioje dalyje skiriamas toms valstybėms, regionams ir tarptautinėms organizacijoms, kurios, dokumento rengėjų nuomone, turi arba gali turėti didžiausią įtaką Lietuvos saugumo ir gynybos politikai.“ Šiame kontekste straipsnio autoriui buvo daugiau negu keista pamatyti reikšmingų valstybių sąraše Indiją ir nepamatyti Japonijos.

Pažymėtina, kad nors Indija augina ekonominius raumenis ir sparčiai ginkluojasi, ji nerodo ypatingo noro atsisakyti taikaus neutralumo ir nesikišimo politikos tarptautinėje arenoje. Tą patvirtina ir dokumento autoriai: „Nors Indijos, kaip regiono lyderės, veiksmai gali kelti tam tikrų abejonių, tarptautinės bendruomenės požiūris į Indiją daugiausia bus teigiamas. Globaliu lygmeniu Indija sieks užsitikrinti nepriekaištingą reputaciją, aktyviai prisidėdama prie tarptautinių krizių valdymo ir taikos palaikymo pastangų.“  

O Japonija jau yra viena didžiausių pasaulio ekonomikų ir pastaruoju metu, reaguodama į pokyčius regione (pirmiausia į Kinijos galios augimą), pradeda rodyti dantis. Turint omenyje priešišką aplinką, kurioje japonams tenka gyventi (Kinija, Šiaurės Korėja, Rusija), manytina, kad šalies militarizacijos ir geopolitinio savarankiškumo didėjimo procesas tęsis („Japonijos militarizacijos ir geopolitinio savarankiškumo problema“ <...>). Tad Japonijos ignoravimas studijoje yra nesuprantamas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 20)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras