Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Išmanioji gynyba, arba saugumo optimizavimas pagal NATO (18)

Viktoras Denisenko
2012 12 24

Išmaniosios gynybos (smart defence) koncepcija yra gana nauja, nors ekspertai teigia, kad joje panaudoti principai vienaip ar kitaip aptariami jau nebe pirmus metus. Bet kurio atveju dėmesys šiai gynybinių pajėgumų optimizavimo koncepcijai yra svarbus, nes šiuo metu išmaniąją gynybą galima pavadinti pagrindine Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) filosofija, kuria bent jau artimiausią dešimtmetį bus siekiama vadovautis.

Finansinės krizės akivaizdoje

Pastarosios finansų krizės laikotarpis paliko savo pėdsaką ir daugelio šalių gynybos finansavimo sferoje. Tai išbalansavo ir Šiaurės Atlanto aljanso gynybinius pajėgumus – tik maža dalis NATO valstybių šiandien skiria gynybai lėšų, atitinkančių 2 proc. BVP, kaip to reikalauja neoficialus susitarimas. Pastebėjusi tai, NATO vadovybė iškėlė išmaniosios gynybos koncepciją, kurios esmė – optimizuoti į aljansą įeinančių šalių gynybinius pajėgumus ir paskatinti racionalesnį galimą jų panaudojimą (plačiau žr. http://www.nato.int/cps/en/SID-7BFB46F5-7D7E82FA/natolive/topics_84268.htm). Apie išmaniąją gynybą pradėta plačiau kalbėti po 2011 m. vasario mėnesį Miunchene vykusios saugumo konferencijos, joje šią koncepciją pristatė NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas. Išmanioji gynyba suprantama kaip „naujo mąstymo“ apie gynybą būdas. Ši koncepcija yra gana paprasta: išmanioji gynyba grindžiama principu, kad skirtingos aljanso valstybės turi prisiimti skirtingus gynybinių pajėgumų formavimo įsipareigojimus (tose srityse, kuriose joms geriausiai sekasi veikti).

Tarp kitų išmaniosios gynybos principų – galimybė ieškoti bendrų sąsajos taškų su kitomis organizacijomis. Pirmiausia, žinoma, su Europos Sąjunga (iš 28 NATO šalių 21 taip pat priklauso ir ES). Europos Sąjungos saugumo interesai iš esmės sutampa su NATO saugumo interesais, o tai yra puiki terpė bendradarbiauti.

Minėtoje kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje A. F. Rasmussenas apibrėžė išmaniąją gynybą kaip priemonę, skirtą „užtikrinti geresnes saugumo sąlygas panaudojant mažiau pinigų, dirbant visiems kartu ir lanksčiau, nei buvo anksčiau“  (http://www.nato.int/cps/en/natolive/news_70327.htm). A. F. Rasmussenas savo pasisakyme akcentavo būtinybę investuoti į technologijas ir mokslo tyrimus, taip pat stiprinti ryšius su Europos Sąjunga užtikrinant saugumo ir gynybos interesus. Šių nuostatų visuma ir sudaro išmaniosios gynybos esmę, tačiau išlieka klausimas: kaip visa tai turėtų veikti?

Išmaniosios gynybos filosofija

Išmanioji gynyba reikalauja iš NATO valstybių glaudesnio bendradarbiavimo ir didesnio tarpusavio pasitikėjimo. Karinio saugumo ekspertas Jacopas Leone MacDonaldas įvardija kai kuriuos bendrus tarpvalstybinius projektus, kuriuos jau šiandien galima pateikti kaip išmaniosios gynybos principus atitinkančius gynybos elementus. Tai, pavyzdžiui, 2010 metais Prahoje atidarytas karinės logistikos centras, arba AGS (Allied GroundSurveillance) programa, kuri yra skirta bendram NATO šalių nepilotuojamų orlaivių technologijų kūrimui. Tiesa, šią programą boikotuoja Prancūzija, kuri savarankiškai dirba šioje sferoje (žr. MacDonald, J. L. The Basis of Smart Defence. In: Smart Defense: A Critical Appraisal. NATO Defense College, 2012).

Tačiau nėra reikalo ieškoti išmaniosios gynybos pavyzdžių kur nors toli. Šių metų rugsėjį Rygoje vykusioje konferencijoje saugumo ir bendradarbiavimo klausimais nemažai buvo kalbama apie tai, kad Baltijos šalių oro policijos misiją, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvėje pakaitomis patruliuoja skirtingų NATO šalių oro pajėgos, galima pavadinti puikiausiu išmaniosios gynybos principų pavyzdžiu. Vadovaujantis išmaniosios gynybos filosofija, oro policijos misija turėtų būti pratęsta neribotam laikui, atsižvelgiant į tai, kad Baltijos šalims būtų sunku ir brangu pačioms sukurti oro pajėgas, kurios galėtų saugoti jų oro erdvę. Užtat pinigai, kurie turėtų būti skirti oro pajėgoms Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje stiprinti, galėtų būti panaudoti stiprinant kitas karines pajėgas. Atsisakydama ambicijų turėti savo karines oro pajėgas Lietuva, pavyzdžiui, galėtų investuoti į specialiųjų operacijų pajėgų kūrimą, nes mūsų šaliai neblogai sekasi šioje srityje („Aitvaro“ būriai puikiai užsirekomendavo Afganistane).

Kitaip sakant, išmanioji gynyba turėtų būti organizuota taip: skirtingos NATO valstybės koncentruoja savo finansinius išteklius stiprindamos tam tikras kariuomenės rūšis ir gynybos pajėgumus arba kartu dirbdamos tam tikruose gynybos klasteriuose. Pavyzdžiui, Lietuva galėtų parengti daugiau specialiųjų operacijų būrių, tačiau neturėtų investuoti į oro pajėgas. O, tarkim, Lenkija galėtų gerinti savo karines oro pajėgas (ir padėti Baltijos šalims ginti jų oro erdvę), bet mažiau rūpintųsi specialiųjų karinių operacijų būrių formavimu. Tokia būtų vieningos NATO šalių gynybinės sistemos raida. Aljansas turėtų vieną didelę, visavertę kariuomenę, galinčią efektyviai pasipriešinti bet kuriam agresoriui (suveikus NATO sutarties penktajam straipsniui, kuriame įtvirtinti kolektyvinės gynybos principai). Tačiau toks idealistinis pajėgų optimizavimas turi ir tam tikrų pavojų.

Galimos kliūtys

Jau minėtas J. L. MacDonaldas teigia, kad išmanioji gynyba nėra naujas išradimas. Vienaip ar kitaip panašios idėjos pastaraisiais metais vis nedavė ramybės NATO vadovams. Tam tikras spragas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos sistemoje parodė ir karinė operacija Libijoje. Tai leido vėl kalbėti svarbiu klausimu – kas būtų NATO be JAV? Ne paslaptis, kad aljanso pajėgumai yra grindžiami pirmiausia JAV karine galia. Vienas iš išmaniosios gynybos koncepcijos uždavinių kaip tik ir yra subalansuoti santykį tarp JAV ir Europos karinių galių. Svarbu, kad, esant reikalui, Europos valstybės galėtų apsiginti pačios, o ne lauktų skubios pagalbos iš už Atlanto.

Tačiau išmaniosios gynybos principai apriori reikalauja maksimalaus susikalbėjimo ir abipusio supratimo tarp visų NATO šalių. Kiekviena iš aljanso valstybių, atsisakydama investicijų į tam tikrus kariuomenės sektorius ir koncentruodama finansinius ir intelektualinius išteklius vienoje ar keliose sferose, turi būti tikra, kad ir kitos valstybės sąžiningai vykdys savo įsipareigojimus. Tad kalba pasisuka apie tarpusavio pasitikėjimo svarbą. Tai nėra paprastas dalykas.

Jau minėta karinė misija Libijoje rodo, kad NATO narės ne visada sutaria esminiais klausimais. Vadinasi, įtampa galima ir tarp aljanso šalių, ir tai neleidžia kalbėti apie visišką pasitikėjimą ir abipusį supratimą. Juolab kad istorija rodo, jog ir tarp vienos organizacijos narių gali kilti labai rimtų konfliktų. Bent vieną tokį konfliktą fiksuoja ir NATO istorija – tai Turkijos ir Graikijos konfliktas Kipre 1974 metais.

Čia galima paminėti ir pastaruoju metu išryškėjusius Lietuvos nesutarimus su Lenkija, kurių kontekste eskaluojamos tarpusavio nuoskaudos, vartojama kritinė ir dažnai tiesiog priešiška retorika. Tarp Lietuvos ir Lenkijos šiuo metu nebėra tokio pasitikėjimo, koks buvo kad ir 2004 metais, kai Baltijos šalys įstojo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, kuriai Lenkija priklausė jau nuo 1999 metų. Ši politinė trintis yra dar vienas pagalys į išmaniosios gynybos koncepcijos ratus.

Nurodoma, kad sutrukdyti išmaniosios gynybos koncepcijai gali ir atskirų šalių ambicijos. Kai kurios, ypač – didelės, šalys gali siekti nepaisydamos nieko turėti visų rūšių karines pajėgas ir atlikti nepriklausomo žaidėjo vaidmenį globalioje erdvėje. Bendram darniam darbui gali trukdyti ir vienos valstybės ambicijos dominuoti kurioje nors vienoje karinių technologijų srityje ignoruojant kitų valstybių patirtį bei įdirbį ir vengiant platesnio techninio bendradarbiavimo.

Dar vieną svarbų veiksnį galima priskirti prie techninio pobūdžio klausimų – tai, kaip skirtingos šalys supranta gynybos ir saugumo klausimų problematiką. XXI a. kalbama jau ne vien apie karinę agresiją, bet ir apie naujus agresijos būdus – informacinius, kibernetinius, energetinius karus. Svarbu tai, ar šie agresijos būdai irgi bus įtraukti į bendrą saugumo sampratą, ar visos šalys palaikys atitinkamų gynybinių sistemų ir koncepcijų kūrimą. Nors šis klausimas įvardijamas kaip techninis, reikia pripažinti, kad jis iš dalies yra ir politinis.

Taigi, tenka reziumuoti, kad išmaniosios gynybos koncepcija susiduria su tam tikromis politinėmis ir techninėmis kliūtimis. Techninius klausimus greičiausiai galima būtų be didesnio vargo išspręsti (pavyzdžiui, bendrai susitarus dėl pagrindinių saugumo principų), o štai politinis aspektas, ko gero, yra didžiausia kliūtis išmaniosios gynybos koncepcijos įgyvendinimo kelyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 18)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras