Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Tipinė europinio dešiniojo radikalizmo atmaina? (3)

Andreas Umland
2013 01 04

O. Tiagniboko vadovaujamos partijos „Svoboda“ („Laisvė“) per rinkimus į Ukrainos Aukščiausiąją Radą gauti 10,4 proc. balsų daugumai stebėtojų tapo siurprizu, tačiau Europos kontekste tokia ultranacionalistinės partijos sėkmė nėra išskirtinis reiškinys. Per pastaruosius du dešimtmečius Europoje panašių ir dar geresnių rezultatų rinkimuose pasiekė ultranacionalistinės pakraipos Austrijos laisvės partija, Serbijos radikalų partija, Prancūzijos nacionalinio fronto partija, vadovaujama Le Peno, nacionalistinis Vengrijos judėjimas „Jobbik“, V. Žirinovskio vadovaujama Liberalų demokratų partija Rusijoje bei kitos, nors visuomenės nuomonės apklausos prieš rinkimus jų šalyse nerodė galimos tų partijų sėkmės.

Viena iš partijos „Svoboda“ sėkmės rinkimuose priežasčių gali būti geografinis jos rėmėjų disbalansas – didžioji dalis už ją balsavusių radikaliai nusiteikusių rinkėjų gyvena Galicijoje ir aplinkiniuose regionuose, o Rytų ir Pietų Ukrainoje parama buvo daug mažesnė. Berklio universiteto sociologė tyrė ryšį tarp nacionalistų telkiamos pilietinės visuomenės plėtros Galicijoje ir partijos „Svoboda“ sėkmės rinkimuose. Naudodamasi Millio sociologinių tyrimų metodu ji palygino politines nuotaikas kaimyniniuose Galicijos ir Volynė regionuose. Nors demografinė ir socialinė bei ekonominė šių regionų situacija yra labai panašios, trijose Galicijos srityse įvairaus lygio vietiniuose rinkimuose, vykusiuose 2009–2010 m., „Svoboda“ surinkdavo vidutiniškai po 25,7 proc. rinkėjų balsų, o analogiškuose rinkimuose Volynės regione – tik 6,9 proc. Sociologė parodo, kad kryptinga partijos „Svoboda“ veikla randa terpę nacionalistiškai nusiteikusioje, dažnai neformaliai egzistuojančioje Lvovo, Ternopolio, Ivano Frankovsko sričių pilietinėje visuomenėje, ypač tarp jos jaunimo.

Pilietinės visuomenės struktūrų naudojimas partinei ir rinkimų agitacijai nėra Ukrainos išradimas. Nors kai kas „Svobodos“ ideologiją lygina su fašizmu ar bent su vokiškojo nacionalsocializmo kairiąja pakraipa – štraserizmu, ši partija greičiau tęsia Ukrainos nacionalistų organizacijos (UNO) ideologinę tradiciją. Ir metodai, kuriais naudojasi „Svoboda“, paradoksaliai primena tarpukario Vokietijoje naudotus poveikio pilietinei visuomenei metodus. Vadovaujantis tuo atrodytų, kad partiją „Svoboda“ galima apibūdinti kaip tipinę Europos dešiniųjų radikalų partiją, tačiau ji turi ir keletą savo specifinių ypatybių.

Pirmoji ypatybė – reali išorinė grėsmė Ukrainai. Tai galimai svarbiausia partijos „Svoboda“ iškilimo priežastis. „Svobodos“ ideologų nuomone, Ukrainos suverenitetui ir nacionaliniam identitetui egzistuoja reali grėsmė iš Putino Rusijos pusės. Šios grėsmės aktualumą pripažįsta ne tik nuosaikūs vietiniai, bet ir daugelis nepriklausomų tarptautinių stebėtojų, kuriuos jaudina Ukrainos valstybės saugumas, ypač kad Rusijos politikai ir netgi intelektualai yra ne kartą užsiminę, jog jie dabartinės Rusijos ir Ukrainos sienos nelaiko teisinga ir galutine. Pavyzdžiui, D. Rogozinas 2006 m. išleistoje knygoje Krymą vadina „Mažąja Rusija“ ir „paveldėtine rusų nacijos teritorija“.

Ryškiai išreikšta partijos „Svoboda“ rusofobija ir priešiškumas Kremliaus politikai yra tarsi grandis, rišanti ją su liberaliau ir demokratiškiau nusiteikusiais nacionalinės pakraipos Ukrainos visuomenės sluoksniais.

Antroji ypatybė – geografinė elektorato koncentracija. Ji išryškina prieštaravimą tarp radikalaus nacionalinio pobūdžio elektorato Vakarų Ukrainoje, ypač Galicijoje, ir partijos „Svoboda“ pretenzijų atstovauti visai Ukrainai. Šį prieštaravimą iš dalies sušvelnino nemažas balsų už O. Tiagniboko partiją Centrinėje ir netgi Rytų Ukrainoje skaičius, nors „Svoboda“ neslėpė savo simpatijų ultranacionalistinei UNO ir jos lyderiui Banderai kaip pagrindiniams tautinės ukrainiečių identifikacijos reiškėjams.

Panaši situacija yra Italijoje – partijos „Šiaurės lyga“ rinkėjai koncentruojasi šalies šiaurinėje dalyje arba Belgijoje, kurioje veikia Flamandų siekių partija. Tačiau, priešingai minėtoms partijoms, „Svoboda“ neturi separatistinių ketinimų ir, kaip minėta, siekia atstovauti visai Ukrainai. Bet šis siekis nepriimtinas didesnės šalies dalies, ypač rytinės, rinkėjams ir svarbiausia dėl to, kad partija pateisina ir netgi herojizuoja UNO bei Ukrainos sukilėlių armijos (USA) prieš SSRS nukreiptą veiklą II pasaulinio karo ir pokario metu. „Svoboda“ ideologai bando aiškinti, kad priešiškas daugumos ukrainiečių požiūris į UNO / USA veiklą yra sovietinės propagandos rezultatas, tikrosios šių judėjimų kovos tikslų ir istorijos nežinojimas, tačiau ne vien tik Kremliaus agitacija, bet ir Vakarų istoriografija (čia reikėtų paminėti istorijos profesorius: Jeilio universiteto T. Šnaiderį, Brauno universiteto – O. Bartovą, Hamburgo universiteto – F. Golčevskį, Albertos universiteto – D.P. Himką ir kitus), gana skeptiškai vertinanti UNO / USA veiklą, nesudaro jiems galimybės palenkti į savo pusę daugiau rinkėjų, ypač rusakalbėje rytinėje Ukrainos dalyje.

Trečioji ypatybė – sanitarinio kordono nebuvimas. Viena iš partijos „Svoboda“ sėkmės rinkimuose priežasčių buvo ta, kad svarbiausia demokratinė Ukrainos partija „Batkivščina“ („Tėvynė“) dar prieš rinkimus sudarė sąjungą su „Svoboda“, o Aukščiausioje Radoje – ir koaliciją su ja. Kartu Ukrainos demokratų pozicija nukrypo nuo vadinamosios sanitarinio kordono pozicijos, kurios laikosi centristinės Europos Sąjungos partijos, vengiančios politinių ryšių su ultranacionalistinės pakraipos partijomis, tokių ryšių vengia ir nuosaikūs ES dešinieji. Sudariusi koaliciją su „Svoboda“, „Batkivščina“ nukrypo nuo neoficialios ES partijų direktyvos, taip pat nereagavo į kai kurių žymių Ukrainos humanitarų, žurnalistų ir kitų visuomenės veikėjų raginimą pašalinti partiją „Svoboda“ iš „Komiteto prieš diktatūrą“.

Partijos „Batkivščina“ veikėjai teisinasi, kad politinė situacija Ukrainoje smarkiai skiriasi nuo situacijos ES ir kad Ukrainos demokratai patys yra „transformacijos režime“, privalo kovoti tiek su autoritarinių polinkių Regionų partija, tiek su komunistais, tiek ir su oligarchine visuomenės struktūra, todėl jiems praverčia bet kuris sąjungininkas. Apžvalgininkų nuomone, tokia „Batkivščinos“ pozicija kelia grėsmę jos pagrindinio demokratiškai nusiteikusio elektorato pasitikėjimui savo partija.  Iš kitos pusės, kaip bebūtų paradoksalu, dėl ryšių su „Batkivščina“ partijai „Svoboda“ pavyko pakelti savo reputaciją demokratiškai nusiteikusių Ukrainos rinkėjų akyse.

Ketvirtoji ypatybė – skirtinga rinkėjų, balsavusių už partiją „Svoboda“, motyvacija. Šiuo metu dar nėra detaliau ištirta, kodėl už partiją „Svoboda“ balsavo gana skirtingų politinių nuostatų rinkėjai, todėl šiuo klausimu galima kelti tik hipotezes. Apklausų prieš rinkimus rezultatai stebino tuo, kad jau apsisprendusių „Svoboda“ šalininkų ratas yra nusiteikęs ne mažiau europietiškai, negu partijų „Batkivščina“ ar „Udar“ šalininkai. Pavyzdžiui, jei atitinkamai 69 ir 65 proc. pastarųjų dviejų partijų šalininkų palaikė Ukrainos siekį įstoti į ES, šis rodiklis tarp „Svoboda“ šalininkų buvo 64 proc. Tačiau „Svoboda“ šalininkai skeptiškiau žvelgė į galimą Ukrainos stojimą į NATO ir ypač į Rusijos–Kazachstano–Baltarusijos muitų sąjungą.

Dar įdomiau yra tai, kad daugumą rinkėjų, balsavusių už ultranacionalistinę partiją „Svoboda“, negalima vadinti ksenofobais, o dalies jų – netgi nacionalistais. Aiškėja, kad galimai dėl taktinių ar kitokio pobūdžio sumetimų už radikaliuosius nacionalistus balsavo daugiau žmonių, negu jie realiai turi savo rėmėjų.

Iš rinkėjų apklausos tuojau pat po balsavimo rezultatų (apie 20 tūkst. apklaustųjų) išryškėjo, kad partijos „Svoboda“ elektoratas buvo labiausiai išsilavinęs ir miestietiškiausias: 48 proc. jos rinkėjų turėjo aukštojo mokslo diplomus, o 47,5 proc. gyveno miestuose. Būtent šie rodikliai skiria „Svobodos“ šalininkus nuo nacionalistinės pakraipos partijų šalininkų kitose ES šalyse.

Nacionalistiškai nusiteikusių „Svobodos“ rinkėjų tikriausiai buvo ne daugiau kaip pusė, o neideologizuotas šios partijos elektoratas galimai ją pasirinko norėdamas išreikšti protestą prieš, jų supratimu, antiukrainietišką Janukovyčiaus ir Azarovo politiką. Už partiją „Svoboda“ galėjo balsuoti ir tie, kurie buvo nepatenkinti nuolatiniu ankstesniojo parlamento deputatų perbėginėjimu iš vienos frakcijos į kitą – pasirinkdami nacionalistinę partiją jie galimai tikėjosi bent tokio stabilumo. Taip pat už šią partiją galėjo balsuoti tie, kurių ketinimus galima būtų pavadinti taktiniais – jie siekė, kad partija įveiktų privalomąjį 5 proc. barjerą, opozicija Radoje neprarastų ideologinių ukrainietiškų nuostatų  ir paįvairintų numatomą gana vienodą prorusišką Aukščiausiosios Rados „peizažą“.

Kokios gi dabar jau parlamentinės partijos „Svoboda“ perspektyvos? Jeigu ji ir toliau vadovausis ultranacionalistiniais motyvais, dauguma jos rinkėjų, be abejo, gailėsis savo pasirinkimo 2012 m. spalio 28 d. Tačiau partija, spaudžiama augančio visuomenės dėmesio jai, gali transformuotis į nacionalinę-demokratinę politinę jėgą ir taip stengtis išlaikyti savo dabartinį elektoratą. Kai kurie žinomi radikalūs Ukrainos nacionalistai – A. Škilis, A. Parubijus ir kt. – individualiai jau išgyveno panašią transformaciją ir šiandien yra laikomi nacionaldemokratais. Belieka tikėtis, kad ir partijos „Svoboda“ lyderiai pasirinks panašų politinį kursą ir pavers savo partiją jėga, kuri prisidės prie Ukrainos integracijos į Europos struktūras, o ne trukdys jai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras