|
V. Putino politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose: dviejų krypčių kelias (I) (1)
Aurimas Liubinskas 2007 04 01
Prezidento Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos politiką Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose pačia bendriausia prasme galima vadinti dviejų krypčių keliu: formuojant konstruktyvius ryšius su Izraeliu, tuo pat metu siekiama ir glaudžios sąveikos su kitomis regiono valstybėmis. Tokia Rusijos valdančiojo elito politika gali būti paaiškinama Rusijos pastangomis atkurti po SSRS žlugimo prarastą ekonominę bei strateginę šalies reikšmę regione. Ir nors siekiant šio tikslo Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose Rusijai neretai reikia griebtis dvejopų standartų (dėl šios priežasties jos oficialių valdžios atstovų sprendimai ne visada esti nuoseklūs ir aiškūs), sėkminga tokios politikos taikymo perspektyva atrodo objektyviai galima. Tai lemia kelios priežastys.
Šių dienų Rusijos politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose yra tolima Sovietų Sąjungos metais vyravusiam ideologizuotam nulinės sumos žaidimui - ji linkusi būti maksimaliai neideologizuota. Netiesioginiu to įrodymu galima laikyti Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimą, kuriame teigiama, kad Rusijos politika regione nėra nei proarabiška, nei proizraeliška. To reikalauja Rusijos nacionaliniai interesai bei jiems įgyvendinti būtinas glaudžių santykių palaikymas tiek su arabų valstybėmis, tiek su Izraeliu. Šiame pareiškime slypintis Rusijos užsienio politikos minėtame regione turinys sietinas su Rusijos valdančiuosiuose sluoksniuose šiuo metu neginčijamai vyraujančiu suvokimu, kad nulinės sumos žaidimas tegali duoti nedaug naudos ir tik trukdo regiono ekonominio, strateginio, politinio bei kitokio potencialo panaudojimui ir kylančių konfliktų spendimui Rusijai palankia kryptimi.
Kaip teigia Middle East Review of International Affairs analitikas Ilya Bourtmanas, V. Putino bvadovaujamos Rusijos politika regione yra linkusi remtis akivaizdžiu pragmatizmu, cinizmu ir ekonominiais išskaičiavimais, papildomais antiamerikietišku tonu. Ir nors Artimieji ir Vidurio Rytai vargu ar gali būti laikomi svarbiausiu Rusijos užsienio politikos prioritetu, akivaizdu, kad Rusijai šis regionas de facto išlieka svarbus. Strateginiu požiūriu regiono valstybės yra reikšmingos kaip Rusijos įgyvendinamos užsienio politikos rėmėjos. Ekonomine prasme tokios šio regiono valstybės kaip Iranas, iš dalies Egiptas, Sirija ir kitos svarbios Rusijai kaip ginkluotės pirkėjos, jos energetinės galios didinimo prielaida, neretai patraukli erdvė jos investicijoms ir kt. Kitaip sakant, konstruktyvus dialogas tiek su musulmoniškomis regiono valstybėmis, tiek su nuolatiniu JAV sąjungininku laikomu Izraeliu V. Putino valdymo metais imtas suvokti kaip viena iš esminių prielaidų sparčiau didinti Rusijos geopolitinę, geoekonominę, geoenergetinę ir kitokią galią, kurią ji galėtų projektuoti tiek regioniniu, tiek viršregioniniu lygmeniu. Todėl suprantamas dabartinio valdančiojo elito sprendimas atsisakyti valdant Borisui Jelcinui vyravusios vienakryptės Rusijos politinės linijos Artimųjų ir Vidurio Rytų regione.
Tokios V. Putino Rusijos politikos laikymasis, kaip minėta, suponuoja šios valstybės galios augimą Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Be šios, taip pat paminėtina ir kita galima regione vykstančių procesų tiesioginė nauda Rusijai tolimesnėje ateityje. Viena vertus, jei Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose pavyktų pasiekti taiką (įskaitant ir stabilaus režimo įsitvirtinimą Irake), tikėtina, kad šis regionas turėtų visas galimybes tapti klestintis. Taigi Rusija, jau šiuo metu siekianti įsitvirtinti regione ekonomiškai, tuo galėtų sėkmingai pasinaudoti. Kita vertus, nemenką politinę ir geopolitinę naudą galėtų duoti ir užsitęsęs konfliktas: šiuo metu egzistuojantiems regiono valstybių santykių sureguliavimo mechanizmams tebesant neefektyviems, Rusija galėtų siekti vis didesnio vaidmens konfliktų sprendimo procese kaip abiem pusėms (tiek Izraeliui, tiek musulmoniškoms regiono valstybėms) palanki tarpininkė, tuo pačiu didėtų ir jos galia regione.
Tokia dvejopa nauda, esantribotai Rusijos galiai kituose regionuose, šios valstybės valdančiajam elitui bent jau formaliai turėtų atrodyti patraukli, todėl taip pat vertintina kaip viena iš Rusijos pastangų didinti galią Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose paskatų.
Turint tai omenyje, būtina pabrėžti, kad nors konstruktyvūs Rusijos santykiai su įvairiomis regiono valstybėmis gali būti laikomi siekiamybe, vis dėlto su skirtingomis valstybėmis Rusija yra linkusi išlaikyti skirtingą dvišalių santykių tempą. Tai sietina su nevienoda šių valstybių reikšmeRusijai siekiant savų tikslų regione.
Pavyzdžiui, Iranas išlieka reikšmingu tiek ekonominiu, tiek kariniu Rusijos partneriu. Rusijai Iranas yra gera atominės energijos gamybos įrangos bei ginkluotės rinka, suteikianti jai papildomo geopolitinio svorio. Greičiausiai dėl šių priežasčių Rusija, tarptautiniu lygmeniu svarstant Irano branduolinės programos klausimą, yra linkusi remti diplomatinį šios problemos sprendimo būdą. Vykdydama kryptingą ribotos paramos Iranui politiką (pažymėtina, kad pastebimos Rusijos ambicijos riboti Irano siekį vienašališkai plėtoti branduolinę programą; tai sietina su galima šios valstybės grėsme pačios Rusijos interesams, peržengiantiems Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono ribas, Kaukaze, Vidurio Azijoje bei Kaspijos regione), Rusija skatina šios valstybės virtimą viena iš jai palankių regioninių dominančių, tuo pačiu stiprindama regione opozicijos JAV augimą. Įvertinant pastaruoju metu akivaizdžią JAV ir Irano įgyvendinamos politikos priešpriešą, toks rezultatas atrodo tikėtinas.
Rusija ir Sirija, vienijamos bendrų pastangų formuoti atsvarą JAV hegemonijai Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, susijusios dar sovietiniais laikais įtvirtintais diplomatiniais, kariniais bei ekonominiais ryšiais. Ir nors dėl Rusijos ir Sirijos dvišalių santykių intensyvumo galima ginčytis, akivaizdu, kad V. Putino vadovaujama Rusija su šia valstybe yra linkusi bendradarbiauti įvairiose srityse energetinėje, ekonominėje, karinėje ir kt. Bene pagrindinis klausimas čia yra tai, kiek šie santykiai su Rusija Sirijai yra priverstiniai. Sirijos santykiams su JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis esant įtemptiems, Rusija lieka viena iš nedaugelio galimų šios valstybės tarptautinių partnerių, nepriskiriamų vadinamajai blogio ašiai.
Egiptas - dar viena musulmoniška regiono valstybė, su kuria Rusiją sieja ekonominiai ir politiniai ryšiai. Rusija tikrai nėra pagrindinė Egipto prekybos partnerė: pavyzdžiui, 2005 m. bendroji Rusijos ir Egipto dvišalės prekybos apimtis tesiekė 500 mln. JAV dol. Vis dėlto Egiptas tebėra reikšmingas, nors tikrai ne pagrindinis, Rusijos rėmėjas regiono politikos klausimais(pvz., abiejų šių valstybių nuomonė dėl Palestinos ir Izraelio konflikto ir kt. iš esmės sutampa), jos ginklų pirkėjas ir kt.
Žinoma, Rusija, vadovaudamasi savo geopolitiniais interesais, siekia konstruktyvių ekonominių, politinių ir kitokių santykių ir su kitomis regiono valstybėmis. Vis dėlto pateiktų pavyzdžių pakanka anksčiau išsakytoms prielaidoms patvirtinti bene svarbiausias V. Putino užsienio politikos Artimųjų ir Vidurio Rytų regione tikslas tebėra pragmatiškas Rusijos galios regione didinimas mezgant vis glaudesnius ryšius su musulmoniškomis regiono valstybėmis. Siekiant detaliau atskleisti šiam tikslui pasitelkiamos dviejų krypčių politikos bruožus, taip pat būtina aptarti neretai opoziciniu Rusijos ir musulmoniškųjų regiono valstybių santykiams vadinamą Rusijos bendradarbiavimą su tradiciniu JAV sąjungininku Izraeliu.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |