Prisiekęs antrajai JAV prezidento kadencijai Barackas Obama formuoja savo vyriausybę. Įdomų straipsnį apie kandidatus į svarbius vyriausybės postus – užsienio reikalų ir gynybos ministrų – š. m. sausio 18 d. išspausdino portalas ej.ru (http://www.ej.ru/?a=note&id=12593). Pateikiame šio straipsnio vertimą į lietuvių kalbą.

Sausio 21 d. Vašingtone vyks inauguracija – Barackas Obama, galingiausias pasaulio žmogus, oficialiai priims JAV prezidento pareigas. Šiuo metu daugumos valstybių analitikai prognozuoja, kaip susiklostys jų šalių santykiai su valstybe, tarptautiniuose reikaluose vaidinančia tokį svarbų vaidmenį. Visą savaitę ir mūsų šalies spauda kūrė prognozes apie Rusijos ir Amerikos santykių ateitį. Šie santykiai, praėjus ketveriems metams nuo „perkrovimo“ pradžios, ko gero, yra pačiame žemiausiame taške per pastaruosius 20 metų.

Kongresas priėmė „Magnitskio įstatymą“, kurį Kremlius laiko pasikėsinimu į Rusijos suverenitetą. Maskva per kelis mėnesius suspėjo nutraukti Amerikos tarptautinės plėtros agentūros, finansavusios Rusijos nekomercinių organizacijų (NKO) veiklą, paskelbė apie Nano-Lugaro programos, finansavusios Rusijos branduolinio ginklo saugumo užtikrinimo priemones, nutraukimą. Ir dar uždraudė amerikietiško paso savininkams dirbti NKO vadovybėse, taip pat amerikiečiams įsisūnyti rusų našlaičius. Tuo pačiu metu Maskva atkakliai tvirtina apie Vašingtono ketinimus įgyti karinį pranašumą prieš ją.

Ar kas nors pasikeis B. Obamai būnant prezidentu antrą kartą? Sprendžiant iš visko, Vašingtonas nepraranda vilties pagerinti santykius. Spaudos duomenimis, sausio pabaigoje į Maskvą atvyks prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Tomas Danilonas (Tom Danilone), kuris turi įtikinti Vladimirą Putiną nebloginti santykių su JAV.

Kelias savaites Amerikos politinis gyvenimas suksis apie svarbiausių administracijos valdininkų patvirtinimą Kongrese. Jeigu viskas klostysis taip, kaip planuoja B. Obama, Rusijos užsienio politikos strategai gali manyti, kad jiems paprasčiausiai pasakiškai pavyko. Žmonės, kurie lems JAV užsienio politiką, turėtų būti ypač parankūs Kremliui. Kandidatas į valstybės sekretorius, Senato Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Džonas Keris (John Kerry) – daugeliu ordinų apdovanotas Vietnamo karo veteranas, vėliau – vienas iš antikarinio judėjimo lyderių. Dž. Keris – nuoseklus bet kokios konfrontacijos užsienio politikoje priešininkas. O jeigu tiksliau – bet kokių konfliktų su Rusija priešininkas. Pirmininkaudamas Senato komitetui, jis darė viską, kas įmanoma, kad, viena vertus, pasiektų diskriminacinės Džeksono-Veniko pataisos atšaukimo, o kita vertus – maksimaliai užlaikytų „Magnitskio įstatymo“ priėmimą.

Toks pat yra ir kandidatas į gynybos ministro pareigas, dar vienas Vietnamo karo veteranas ir Džordžtauno universiteto profesorius, buvęs senatorius Čakas Heigelas (Chuck Hagel), vienas iš savotiškiausių įstatymų leidėjų. Formaliai atstovaudamas Respublikonų partijai, jis Kapitolijaus kalvoje buvo kas tik nori, bet tik ne tradicinis konservatorius. Per savo politinę karjerą jis įsigudrino supykdyti ir liberalus (savo pasisakymais prieš abortus ir homoseksualų skyrimu į valstybinius postus), ir konservatorius (kvietimais tiesioginėms deryboms su Iranu, abejonėmis dėl invazijos į Iraką būtinumo). O dėl santykių su mūsų šalimi, tai Č. Heigelas buvo vienas iš dvipartinės komisijos, užsiėmusios Rusijos ir Amerikos santykių gerinimo klausimais, pirmininkų. 2009 m. komisija parengė pranešimą, paremtą keliais postulatais. Pirmiausia, kad į JAV siekius gerinti santykius su Maskva neturi būti žiūrima nei kaip į atpildą už „gerą“ Rusijos elgesį tarptautinėje arenoje, nei kaip į Kremliaus politikos palaikymą šalies viduje. Jeigu šią painią formuluotę išverstume į realios politikos kalbą, JAV turi stengtis gerinti santykius su Rusija nepriklausomai nuo to, kokią užsienio ir vidaus politiką pastaroji vykdo. Antra, pranešimas konstatavo, kad Rusija gali būti svarbi partnerė Jungtinėms Valstijoms siekiant globalių tikslų: Irano karinių branduolinio ginklo programų nutraukimo, „Al Qaeda“ likvidavimo, stabilizacijos Afganistane ir saugumo Europoje užtikrinimo.

Kad būtų galima užtikrinti pasitikėjimą tarp Rusijos ir JAV, pranešime siūloma peržiūrėti sprendimą Lenkijoje ir Čekijoje dislokuoti priešraketinės gynybos elementus, suformuoti bendrą su Rusija požiūrį į raketinę grėsmę iš Irano pusės. Be to, buvo siūloma viešai pripažinti, kad nei Gruzija, nei Ukraina nėra pasirengusios įstoti į NATO. Nesunku pastebėti, kad šios idėjos ir gulė į „perkrovimo“ pagrindus. Tačiau bėda yra ta, kad praėjus ketveriems metams mes galime konstatuoti tik tarpusavio santykių pablogėjimą.

Naujajam Pentagono vadovui iškils du ypač sunkūs uždaviniai. Pirmiausia – užtikrinti maksimaliai neskausmingą pajėgų išvedimą iš Afganistano. Antra – įvykdyti neregėto lygio šalies karinio biudžeto sumažinimą – nuo 4 iki 3 procentų BVP. Abiejų uždavinių sprendimui būtini geri santykiai su Rusija. Išėjimui iš Afganistano Vašingtonui reikalingas saugus tranzitas, o jį gali suteikti tik Rusija. Valstybės, kuri turi gigantišką branduolinį potencialą, vadovų antiamerikietiškos militaristinės retorikos fone karinio biudžeto mažinimas atrodys keistai.

Todėl nesunku numanyti, kad Keris, Heigelas ir Donilonas – žmonės, kurie, tiesą sakant, ir formuos JAV užsienio politiką – pasiūlys įkrauti iš naujo „perkrovimą“. Kuris, jeigu vadintume daiktus tikraisiais vardais, ves prie bandymų nuraminti Kremlių. Ekspertai mano, kad nuolaidos pirmiausia palies PRG sistemos, kurią Maskva laiko grėsme Rusijos branduoliniam potencialui, plėtros planus. Vašingtonas gali pareikšti apie pasirengimą prisiimti įsipareigojimus nedislokuoti laivų su raketomis perėmėjomis Baltijos ir Šiaurės jūrose. Ir taip atsisakyti net teorinės galimybės perimti rusų strategines raketas. Be to, JAV gali pareikšti, kad jos atsisako arba atideda neapibrėžtam laikui vykdyti ketvirtąjį PRG plėtros etapą, kurio metu Amerikos raketos perėmėjos turi įgyti galimybę sunaikinti strategines raketas. Be to, kaip „Komersantui“ sakė nenurodytas šaltinis, artimas diplomatiniams JAV sluoksniams, užtikrins Rusijos vadovybę, kad „Baltieji rūmai prie svarbiausių savo užsienio politikos prioritetų nepriskiria posovietinės erdvės“, t. y. faktiškai sutinka su tuo, kad buvusios SSRS respublikos įeina į „privilegijuotų“ Rusijos interesų zoną.

Taigi, JAV yra aiškiai linkusios pritarti Kremliaus reikalavimams, stengdamosi apraminti jo susirūpinimą. Juk vos ne kiekvieną savaitę mes girdime apie klastingąją PRG, kuri pažeis strateginį stabilumą, ir apie tai, kad amerikiečiai stumia Rusiją iš posovietinės erdvės. Atrodytų, yra puiki galimybė siekti sutarimo. Tačiau bijau, kad Vašingtono dovanos yra bergždžios. Ir PRG problema, ir JAV veiksmai posovietinėse valstybėse – tai ne konfrontacijos priežastis. Tai tik pretekstai, leidžiantys Kremliui reikšti savo susierzinimą dėl Jungtinių Valstijų. Tvirtinu, kad tikroji priežastis – visiškai nuoširdus Putino įsitikinimas, kad protestai Maskvoje prieš jo režimą – ardomosios Jungtinių Valstijų veiklos rezultatas. Jis įsitikinęs, kad piktavališkas „Vašingtono obkomas“ nori Rusijoje suorganizuoti spalvotąją revoliuciją ir atimti iš jo, Putino, valdžią. Ir tai – akivaizdi aklavietė. Vašingtonas negali duoti Kremliui garantijų, kad masinių protestų daugiau nebus. Dėl tos paprastos priežasties, kad nei Valstybės departamentas, nei CŽV nėra susiję su tų protestų rengimu. Bet Putinas tuo netiki ir niekada nepatikės. Šioje situacijoje Amerikos nuolaidos jo akyse atrodo kaip visiška veidmainystė: tie bjaurybės nori mane nuversti ir tuo pat metu apsimeta, kad yra linkę pritarti mano reikalavimams.

Todėl, kad ir kokie balandžiai ateitų į administraciją, santykiuose su Rusija jie bus pasmerkti visą laiką užsiimti vienu ir tuo pačiu: stengtis įkrauti iš naujo vis tą patį kompiuterį. Ir kartu uoliai dėtis, jog nepastebi svarbiausio. Kad kompiuteris sugedęs.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.