Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Ar gali dinozauras dalyvauti žirgų lenktynėse?

Borisas Tumanovas
2007 04 03

Vladimiro Putino kalbą Miunchene, o po jos ir neadekvačius Rusijos grasinimus dėl, beje, tokių pat beprasmiškų Vašingtono ketinimų išdėstyti priešraketinės gynybos sistemų (PGS) elementus kai kuriose Centrinės Europos šalyse daugelis suprato kaip Maskvos pasirengimą vėl grįžti į šaltojo karo laikus. Juolab kad didėjantis susierzinimas, su kuriuo „energetinė supervalstybė“ be apeliacijų atmeta bet kokias kritines pastabas savo atžvilgiu, vis labiau primena sovietinės agitacijos ir propagandos nepakantumą. 

Rusijos Federacijos (RF) užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šiomis dienomis pabandė sušvelninti šį įspūdį, atskirdamas avis nuo ožkų. Jo žodžiais tariant, „tikslingą antirusišką politiką“ vykdo vien Vakarų žiniasklaida, - kitaip nei Vakarų politikai, kurie, kaip pabrėžė ministras, kaip ir anksčiau geranoriški Rusijai. O „antirusišką kampaniją“ skatinančius motyvus ponas Lavrovas paaiškino taip: „Kuo stipresni mes tampame, tuo tikriausiai didesnis noras  sukliudyti mums tapti stipresniems tų, kurie nori kovoti už įtaką.“

Taigi, pagal Rusijos ministro logiką, jo šalis susidūrusi su precedento neturinčiu pagrindinių Vakarų laikraščių, televizijos ir radijo stočių redaktorių, nepaisančių savo vyriausybių politikos, sąmokslu, siekiančiu sutrukdyti Rusijai tapti stipresnei.

Neįrodinėsim tokios pozicijos absurdiškumo. Tik vis dėlto pasakysim, jog šį absurdiškumą sukelia tai, kad Rusijos užsienio politika pastaruoju metu vis dažniau yra reaguojamojo pobūdžio. Ir tai bus neišvengiama tol, kol Rusijos valdžios pasaulėžiūra išliks tam tikra „hidroponine“ kultūra, nesusijusia su savosios visuomenės šaknimis ir jos realiais interesais.

Visiškai suprantama, kad Rusijos valdžia nenori būti išvytąja iš pasaulio bendruomenės, kokia ji buvo sovietiniu laikotarpiu. Ypač šiandien, kai pakilusios naftos kainos lyja ant Rusijos aukso lietumi ir kai didėjanti Europos priklausomybė nuo Rusijos energetinių išteklių rusiškajam elitui sužadina visagalybės jausmą. Aišku, Rusijos politikai žino, kad į demokratinių valstybių bendruomenę gali būti priimta tik realiai ištikima demokratijos principams valstybė. Bet čia pat jie labai skausmingai reaguoja į bet kokias savo Vakarų partnerių pastabas, kurios teisingai kritikuoja netikrą Rusijos demokratijos institutų pobūdį, beveik sovietinį rusiškos žiniasklaidos „išdresavimą“  arba  rusiškos valdžios visišką savo piliečių teisių ignoravimą. Ši kritika erzina Rusijos politikus ne tik ir ne tiek dėl to, kad jie puikiai supranta jos teisingumą, bet pirmiausia dėl to, kad jie suvokia ją kaip kėsinimąsi į jų absoliučią ir labai pelningą visavaldystę.

Kurį laiką Kremliaus ideologai mėgino neutralizuoti Vakarų priekaištus, išrasdami beprasmius žodžių junginius, tokius kaip „suvereni demokratija“, nurodydami į nacionalines tradicijas, į nacionalinio mentaliteto ypatybes ir t. t. Bet tuo pačiu, atkreipkite dėmesį, jie netikslino, kas sudaro šį Rusijos savotiškumą ir kaip jis dera (arba nedera) su demokratijos principais. Galų gale pasaulis sulaukė RF generalinio štabo viršininko generolo Jurijaus Balujevskio išaiškinimo, kuris kariškai tiesmukai pareiškė, kad europietiška civilizacija nepriimtina Rusijai. „Rusija – ne Europa, ne Azija ir net ne Eurazija(!), - pareiškė jis, - Rusija – tai Rusija.“

Tiesą sakant, už šio iš pirmo žvilgsnio beprasmio apibrėžimo slepiasi tam tikra realybė, kurią puikiausiai žino Rusijos valdytojai, bet kurios jie niekada ir nė už ką nepripažins viešai Vakaruose. Pačioje Rusijoje tai yra „Polišinelio“ paslaptis, kuri politiniuose kuluaruose suvokiama kaip esatis ir kurią aktyviai propaguoja politologai „valstybininkai“ ir žymiausios intelektualaus elito figūros, uoliai įrodinėjančios, kad demokratija iš esmės yra svetima ir net netinkama Rusijos visuomenei.

Atviriausiai apie tai kalba garsus kino režisierius Andrejus Končalovskis, kurio straipsnis, neseniai paskelbtas viename Maskvos dienraštyje, pateikia paklausių argumentų, vartojamų demokratijos negalimumui Rusijoje įrodyti, esmę. Jo svarstymai apibendrinami teze, anot kurios, rusai visiškai neturį pilietinės atsakomybės jausmo ir visada buvę politiškai pasyvūs. Aktyviai jie pasireiškią tik dviem atvejais: įsiveržus užsienio užkariautojams ir kilus masiniam pasipiktinimui nepakeliama valdžios priespauda. Pastarasis išsiliejąs garsiuoju rusišku maištu – beprasmiu ir negailestingu. „Šiuo požiūriu, - pabrėžia ponas Končalovskis, - rusų pasyvumas netgi pageidautinas, kitaip mūsų šalis jau seniai būtų sudraskyta.“

Jeigu šiuos žodžius ištartų kuris nors Vakarų politinis veikėjas arba politologas, ministras Lavrovas akimirksniu paskelbtų jį patologiniu rusofobu. O štai pačios Rusijos viduje mintys apie vos ne genetiškus rusų negebėjimus įsisavinti demokratijos vertybes visaip remiamos, prisidengus samprotavimais apie Rusijos „savitumą“ ir „ypatingumą“. Dar daugiau: ši Rusijos visuomenės feodalinė-patriarchalinė būsena pateikiama patiems rusams kaip pagrindinė nacionalinė vertybė.

O juk šis patriarchališkumas visiškai nėra įgimta, imanentinė rusų žmonių savybė. Tai tik rusų valdžios, kuri sąmoningai trukdė ir toliau trukdo emancipuotos Rusijos visuomenės evoliucijai, siekdama išvengti bet kokios jos (visuomenės) kontrolės, daugiaamžės politikos padarinys.

Rusijos valdžia dėl savo prigimties negali nuoširdžiai to prisipažinti savo užsienio partneriams, kad pastarieji daugiau nebepriekaištautų dėl „atsitraukimo nuo demokratinių principų“, „piliečių teisių pažeidimo“ ir kitų paikysčių. Todėl rusų politikai kiekvieną kartą ir susierzina, kai jų užsienio pašnekovai, tegul ir mandagiai, bet atsisako pripažinti absoliutų dinozauro ir lenktynių žirgo panašumą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras