Nors įvykiai Malyje (valstybė Vakarų Afrikoje) ir gali atrodyti kaip lokalaus pobūdžio konfliktas, iš tikrųjų turi plačią geopolitinę reikšmę. Apie Malio konfrontaciją verta kalbėti kaip apie precedentą, rodantį realius pavojus, kurie tampa vis aktualesni ne tik Afrikos žemynui, bet ir kitoms pasaulio dalims.

Chronologija: kas ir kaip vyko Malyje

Analizuojant dabartinę situaciją Malyje verta pirmiausia apžvelgti aktualiausių įvykių seką. Darant tai bus remiamasi BBC.com sudaryta chronologija (šaltinis: http://www.bbc.co.uk/news/world-africa-21271345), kiek plačiau komentuojant kiekvieną atskirą įvykį.

2011 metų spalį tuaregų gentis Malio šiaurėje sukyla, siekdama išsikovoti teisę suformuoti šioje šalies dalyje savo nacionalinę valstybę – nepriklausomą Azavadą. Šie įvykiai siejami su Libijos karo pasekmėmis. Tuaregų genties vyrai vertinami kaip geri kovotojai, nemažai jų tarnavo Libijos diktatoriui Muammarui Gaddafiui. Nurodoma, kad po ilgamečio Libijos lyderio žūties daug tuaregų grįžo į Malį, kartu parsiveždami ir rimtą ginklų arsenalą, tai ir sudarė prielaidas ginkluotam sukilimui. Tačiau ne visi sutinka su tokiu situacijos aiškinimu. Pavyzdžiui, „The Foreign Policy“ autorė Laura Seay mano, kad esmine tuaregų sukilimo priežastimi tapo ne karas Libijoje ir jo pasekmės, o vidinė politinė krizė Malyje (http://www.foreignpolicy.com/articles/2013/01/30/mali_is_not_afghanistan_france_africa).

2012 metų kovo mėnesį Malyje įvyko karinis perversmas, per kurį valdžios neteko šalies prezidentas Amadou Toumani Toure. Čia verta pažymėti, jog Malis, kad ir kamuojamas ekonominių problemų ir aukšto korupcijos lygio, turėjo laisvos ir demokratinės šalies statusą. Po perversmo, nors kariškiai ir neuzurpavo valdžios visiškai, dėl šio statuso iškilo klausimų.

2012 metų balandžio mėnesį tuaregai ir juos palaikę islamistai įtvirtino savo kontrolę Malio šiaurėje ir paskelbė apie šios teritorijos nepriklausomybę. Šiuo atveju įdomu tai, kad kovojančius tuaregus palaikė radikalūs islamistai iš teroristinės organizacijos „Al Quaeda Islamo Magribe“, tačiau, kaip bus matyti toliau, jie šioje kovoje turėjo savo tikslų.

2012 metų birželį islamistų grupuotės nustūmė tuaregus į šalį ir užgrobė Timbuktu, Kidalio ir Gao miestus, kur įvedė šariato teisę. Faktiškai taip ir neužgimusi, nepripažinta Azavado valstybė tapo islamistų bastionu. Nors apie 90 proc. Malio gyventojų yra musulmonai, mažai kas apsidžiaugė islamistų pergale ir jų įvestomis griežtomis gyvenimo taisyklėmis.

2012 metų rugsėjo mėnesį islamistai pradėjo plėsti savo įtakos zoną. Jie įžengę į centrinę Malio dalį, užėmė Duentzo miestą. Tai parodė, kad ir taip sudėtinga situacija tampa kritiška. Naujų teritorijų užgrobimas atskleidė, kad islamistai nenori apsiriboti kontroliuojama teritorija, o potencialus jų tikslas – kontroliuoti visą Malį.

2013 metų sausio mėnesį islamistai užėmė Kono miestą. Kitas numanomas islamistų žingsnis būtų žygis į sostinę Bamaką. Malio vadovybė kreipėsi į Prancūziją, prašydama skubios karinės pagalbos. Paryžius sureagavo į prašymą (iki 1960 metų Malis buvo Prancūzijos kolonija). Į Malį buvo atsiųstos prancūzų karinės pajėgos, o karinė Prancūzijos aviacija pradėjo bombarduoti islamistų pozicijas.

Verta paminėti, kad Malio krizę iš pradžių buvo siekiama spręsti kitaip. Tai turėjo būti Afrikos Sąjungos uždavinys. Malio kariuomenei turėjo padėti Nigerijos kariniai daliniai, kuriuos papildomai turėjo apmokyti instruktoriai iš Vakarų (taip pat ir iš Prancūzijos). Tačiau sėkmingas islamistų žygis į šalies gilumą privertė keisti planus ir žaibiškai reaguoti į situaciją. Šis sprendimas pasiteisino, nes jau šių metų sausio 31 d. Prancūzijos pajėgos užėmė paskutinį islamistų bastioną šiaurinėje Malio dalyje – Kidalio miestą. Be to, jie tai padarė nesutikę islamistų pasipriešinimo.

Tačiau po šios optimistinės žinios lieka klausimas – kas toliau?

Probleminis klausimas: ar Malis taps „prancūzišku Afganistanu“?

Vienas iš svarbesnių klausimų, kurie yra aptarinėjami šiandien – ar Prancūzija neįklimps Malyje taip, kaip JAV ir jų sąjungininkai kitados įklimpo Afganistane? Į šį klausimą galima pažiūrėti iš dviejų požiūrio taškų.

Viena vertus, nėra didesnių priežasčių lyginti situaciją Afganistane ir situaciją Malyje. Prancūzų kariuomenė atvyko į šią šalį valdžios prašymu. Prancūzų kariai taip pat turi palaikymą tarp vietos gyventojų – islamistų užgrobtose teritorijose jie buvo sutikti kaip išlaisvintojai. Be to, Malio atveju netenka kalbėti apie esminę kultūrinę priešpriešą – kaip buvo minėta, Malį ir Prancūziją sieja bendra kolonijinė praeitis. Kitas svarbus veiksnys – Malis visą laiką buvo gana taikus kraštas, gyvenęs be didesnių vidinių konfrontacijų (ko negalima būtų pasakyti apie Afganistaną ir jo naujausią istoriją).

Be to, Prancūzija nesiruošia užsilikti savo buvusioje kolonijoje. Planuojama, kad palaikyti taiką ir stabilumą šalyje Malio kariuomenei padės papildomai apmokyti kariniai daliniai iš kaimyninių Nigerio ir Čado respublikų. Pagal BBC.com informaciją, šių šalių kariai jau yra dislokuoti Malio teritorijoje.

Tačiau, kita vertus, būtų pernelyg anksti dėti tašką šioje istorijoje. Malio islamistai nėra sunaikinti, jie pasitraukė į kalnus netoli sienos su Alžyru. Vadinasi, galima laukti naujų jų išpuolių, kurių mastas greičiausiai nebus toks, koks buvo krizės laikotarpiu, bet vis vien neleis kalbėti apie taiką ir stabilumą šioje Vakarų Afrikos šalyje.

Nėra išspręsta ir tuaregų bei jų siekių problema. Ši gentis palankiai žiūri į Prancūzijos kariuomenę, ypač po islamistų išdavystės. Tačiau tuaregai bijo Malio karinių dalinių sugrįžimo į regioną. Ko gero, tuaregų nuogąstavimai yra pagrįsti, nes Malio kariuomenė gali keršyti genties atstovams už sukilimą. Be to, tai žlugdo nepriklausomo Azavado idėją.  

Sunkumų gali kilti ir dėl nestabilios politinės situacijos. Rinkimai, kurie turėtų grąžinti šalį į normalų civilinį gyvenimą, yra suplanuoti liepos 31 dieną. Iki to laiko politinė situacija Malyje išliks gana sudėtinga, o politinis stabilumas – labai trapus. Tačiau sunku prognozuoti, ar po rinkimų atsiras daugiau stabilumo. Todėl neįmanoma atmesti galimybės, kad galiausiai Malis gali virsti dar vienu karštu tašku pasaulio žemėlapyje. Bandydama apsaugoti savo buvusią koloniją nuo tokio likimo, Prancūzija vienokia ar kitokia forma gali pasilikti Malyje (bent jau iki liepos mėnesio rinkimų). Paryžius greičiausiai ryžtųsi prisiimti tokius įsipareigojimus, tai būtų svarbus ir, straipsnio autoriaus manymu, teisingas žingsnis.

Žinoma, Paryžius pageidautų, kad Malis sugebėtų palaikyti stabilumą savo jėgomis, pasikliaudamas kaimyninių valstybių pagalba ir Afrikos Sąjungos palaikymu, tačiau kiek iš tikrųjų toks variantas yra realus, greičiausiai paaiškės jau pačiu artimiausiu metu.

Apibendrinimas: islamistai ieško silpnų grandžių

Malio krizė leidžia kalbėti apie platesnį geopolitinį kontekstą. Joje galima įžvelgti naują „Al Qaeda“ ir kitų panašių radikalių islamistinių ir teroristinių organizacijų taktiką. Šią taktiką galima apibūdinti paprastai – ji pasireiškia siekiu užgrobti kokią nors nusilpusią valstybę, paversti ją savo materialine, ideologine ir karine baze, iš kurios galima skleisti savo įtaką toliau. Šiuo atveju islamistų susidomėjimas Afrikos žemynu nėra atsitiktinis. Pirmiausia, islamas šiame kontinente yra gana paplitusi religija. Be to, čia galima rasti šalių, kurių valstybingumas dėl ekonominių ir socialinių problemų yra gana trapus ir nestabilus (pavyzdžiui, Somalis).

Radikalaus islamo šalies atsiradimas Afrikoje taptų rimtu galvos skausmu pasaulio visuomenei. Tokia valstybė, be didesnių abejonių, taptu radikalių islamistinių idėjų inkubatoriumi ir skleidėja. Taip pat pasaulinė praktika rodo, kad tokios teritorijos tampa prieglobsčiu įvairioms, ideologiškai artimoms teroristinėms organizacijoms. Čia jos gali lengvai organizuoti savo veiklą (rengti kovotojų treniruočių stovyklas ir pan.). Kadaise tokia valstybe buvo tapęs talibų valdomas Afganistanas. Šiuo atveju tai, kad Malis su prancūzų pagalba atsilaikė prieš radikalius islamistus, – didelė sėkmė. Priešingu atveju visai tikėtina, kad po kelerių metų apie Malį tektų kalbėti kaip apie „Afganistaną Afrikoje“. Atrodo, ši valstybė nuo tokio likimo vis dėlto išsigelbėjo, tačiau tai nereiškia, kad islamistai nebandys įgyvendinti panašaus scenarijaus kurioje nors kitoje šalyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.