Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Konfliktai, „afrikietiškoji demokratija” ir etninis prieskonis (2)

Vaiva Sapetkaitė, VU TSPMI magistrė
2013 02 13

„Etninė nesantaika“, „pilietiniai karai“, „pabėgėliai“, „šalies viduje perkeltieji asmenys“ (angl. internally displaced people), „nelegali imigracija į Europos šalis“ – dažnai vartojamos frazės kalbant apie Afrikos šalis. Ne vienoje Juodojo žemyno valstybėje stabilumas ir gerovė tėra miglotos ateities viltys, o kol kas matome daug skurdo, ligų, smurto, pamatinių žmogaus teisių pažeidimų ir vis atsinaujinančių konfliktų.

Didelėje žemyno dalyje neblėsta genčių ar etninių grupių nesantaika, neretai perauganti į kruvinus pilietinius ar tarpvalstybinius karus. Ne paslaptis, kad dėl kolonijinės praeities palikimo gentinė tapatybė ir etniniai sentimentai yra kur kas stipresni nei savęs kaip tam tikros valstybės piliečio suvokimas. Todėl į juos ir apeliuojama siekiant kokiam nors tikslui mobilizuoti žmones: kartais tai gali pasireikšti iš tos pačios genties kilusio kandidato palaikymu per rinkimus, o kartais – atvira genčių kova dėl įtakos. Dėl to traibalizmas, arba gentinė tapatybė ir ištikimybė, dažnai tebelaikoma vienu pagrindinių veiksnių, stabdančių Afrikos vystymąsi – ypač kai tai perauga į pilietinius karus. Kadangi Juodasis žemynas užima daugiau nei penktadalį planetos sausumos ploto ir jame gyvena apie 15 proc. žmonijos populiacijos, numoti ranka į jo problemas neprotinga, nes tai neišvengiamai veikia visą pasaulį, skiriasi tik įtakos forma ir mastai. Be abejo, didžiausia įtakos dalis tenka arčiausiai Afrikos esančioms valstybėms ir vis dar glaudžiai su buvusiomis kolonijomis susijusioms metropolijoms.

Demokratija – taikos ir stabilumo garantas?

Kas sudaro tinkamesnes sąlygas stabilumui: totalitariniai ar autoritariniai režimai ar demokratinė santvarka? Pasirėmus naujausiu, 2012 metų pasauliniu taikos indeksu (http://www.visionofhumanity.org/gpi-data/), atsakymas atrodo aiškus ir paprastas: taip, demokratinis valdymas sukuria palankesnes sąlygas stabilumui. Iš 15 taikingiausių valstybių 14 yra stipri demokratija ir tik dvyliktoje vietoje esanti turtingiausia (pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui) pasaulio šalis Kataras – absoliuti monarchija. Kita vertus, nors demokratija ir taikingumas koreliuoja, tačiau to absoliutinti negalima. Demokratijos stiprumas dar nelemia, kiek šalyje bus stabilumo: antai savo pamatine vertybe demokratiją deklaruojanti JAV šiame sąraše sunkiai į demokratinės valstybės rėmus įtelpančią Kiniją pralenkia vos viena pozicija.

Viena aišku – karai ir prievarta kainuoja brangiai. Atliekant taikos indekso nustatymo tyrimą, kartu apskaičiuota, jog, jei 2011 m. būtų praleisti visiškai taikiai, pasaulis būtų galėjęs džiaugtis 9 trilijonais dolerių didesne ekonomine nauda. Kad aiškiau įsivaizduotume tokią sumą, pasakysime, jog, pavyzdžiui, JAV bendrasis vidaus produktas sudaro apie 15 trilijonų dolerių. Tie „pinigai už taiką“ labiausiai praverstų toms teritorijoms, kuriose ir kyla daugiausia konfliktų. Čia akys vėlgi krypsta į skurstančias, neramumų draskomas Afrikos šalis – 2012 m. net 24-iose iš jų vyko ginkluoti konfliktai (šiuo metu aktualiausias – Malyje).

Kadangi nėra daug šansų, kad greitu metu pilietinė tapatybė taptų stipresnė už etninę, kyla pora esminių klausimų: ar traibalizmo kontekste demokratija gali tinkamai funkcionuoti ir ar bandymai Vakarų demokratijos modelį perkelti į visai kitokios istorinės raidos Afrikos valstybes tikrai buvo geras sprendimas?

Etninė tapatybė – instrumentas tikslui pasiekti

Afrikoje yra 54 valstybės, jose gyvena apie 100 palyginti didelių etninių grupių ir daugybė smulkesnių. Žemyne suskaičiuojama nuo 2000 iki 3000 skirtingų kalbų ir iki 8000 dialektų. Kai kurios iš jų nepaprastai margos: pavyzdžiui, Afrikos daugiausia gyvenamoje šalyje Nigerijoje, be keturių pagrindinių etninių grupių, galima priskaičiuoti dar iki pustrečio šimto mažesnių. Stipri gentinė tapatybė savaime nėra nei teigiamas, nei neigiamas dalykas, nes jos išlaikymas nebūtinai turi trukdyti jaustis didesnės bendruomenės dalimi, tai nėra nulinės sumos žaidimas. Vis dėlto dažnu atveju bent Afrikoje tai įgauna tiek trapių valstybių raidai, tiek saugumui nepalankių formų. Yra ir pozityvių aspektų, pavyzdžiui, gentis rūpinasi, kad jos nariams būtų teikiamos socialinės paslaugos, taip pat tokioms bendruomenėms lengviau susitelkti įvairiems darbams ar projektams atlikti. Kita vertus, buvimas vienos etninės grupės dalimi užgožia individų savarankiškumą renkantis, kaip jie norėtų kurti savo gyvenimą. Kaip teigia BBC žurnalistė Karen Allan, „Kenijoje yra apie 40 skirtingų grupių ir atrodo,  jog etniškumas veikia kiekvieną gyvenimo aspektą. Nuo darbo gavimo iki darbo radimo. Ar žmonos. Ar vyro.“ Panašiai yra ir daugelyje kitų Afrikos valstybių.

Etniškumo aspektas išlieka vienas esminių formuojant vyriausybes. Realybė tokia, kad net per laisvus rinkimus dažnai balsuojama vadovaujantis ne politinėmis partijų programomis ar jų propaguojama ideologija, o pagal etninę priklausomybę. Tokiu atveju laimėtojus nulemia etninių grupių dydis ir solidarumas. Kyla pavojus, jog mažoms, neįtakingoms grupėms niekas neatstovaus. Be abejo, Afrika didelė ir valstybės skirtingos, tad galima rasti kitokių pavyzdžių – štai Tanzanijoje buvo išrinktas prezidentas, kilęs iš gana nedidelės etninės grupės, ir tai rodo, kad grupės, kaip kandidato elektorato, ribos buvo peržengtos. Nors tokių pavyzdžių yra, dažniausiai per rinkimus geriausiai pasirodo didžiausios gentys: didelė tikimybė, jog, jei priklausai kokiai genčiai, tai priklausysi ne bet kuriai partijai, o tam tikrai, veikiančiai pagal savo genties interesus. Taigi, per rinkimus dažniau galima išgirsti retoriką, kad turėtų laimėti ne kairieji ar dešinieji, o vienos ar kitos genties atstovai. Tai ypač tinka kaimo vietovėms, nes ten augama ir gyvenama daugiausia tarp savo gentainių, tad natūralu, jog kone automatiškai renkamasi savą. Juolab jei nesudarytos palankios galimybės gauti pakankamai informacijos apie kitus kandidatus, jų vykdomą rinkimų kampaniją (o tai dėl neišplėtotos infrastruktūros pasitaiko dažnai). Kad to nepasirodytų per maža, dėl politinio populiarumo siekiant mobilizuoti potencialų elektoratą nevengiama paaštrinti esamų tarpetninių prieštaravimų.

Vidinį solidarumą stiprina ir tai, kad, kurios nors genties kandidatui gavus valdžią, veikiausiai jos gyvenimas pagerės, nes neretai gentis dėl to gaus naudos: valdžios postų siekimas dažnai tėra užmaskuotas noras užvaldyti vienokius ar kitokius išteklius, paveikti jų perskirstymą visuomenėje. Be abejo, išrinktojo politiko komandą dažniausiai sudarys jo gentainiai. Nors tokio scenarijaus tikrai negalima laikyti taisykle, tendencijos gana ryškios. Taip klostėsi paskutiniai rinkimai Siera Leonėje, Sudano politikoje taip pat vyrauja viena etninė grupė, o Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Jacobas Zuma savo tautiečių kaltinamas grąžinantis etniškumą į valstybės politiką ir į aukštus postus skiriantis daug savo – zulų – tautos žmonių... Panašių pavyzdžių rastume daug.

Profesorius Robertas H. Batesas teigia, kad etninės grupės Afrikos šalyse gali veikti panašiai kaip lobistai Vakaruose. Anot jo, dažnai Afrikos lyderiai padalina aukštus postus, atsižvelgdami į skirtingų etninių grupių interesus: jei kuriai nors iš pakankamai įtakingų genčių nesuteikiama jai „priklausanti“ valdžia, pozicija, gali kilti grėsmė režimo stabilumui, tad stengiamasi, kad to nenutiktų. Tai gali būti laikoma tam tikro balanso garantu. Tai vadinamoji „afrikietiškoji demokratija“. Dalis Afrikos šalių lyderių net neslepia, kad toks gentinės visuomenės ir šiuolaikinės politikos suliejimas jiems kur kas arčiau prie širdies negu vakarietiško demokratijos modelio perėmimas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1255)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (303)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (343)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (654)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (171)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras