Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Konfliktai, „afrikietiškoji demokratija” ir etninis prieskonis (2)

Komentarai:

Žygeivis - VVER, 2013 02 13 14:31
Jūsų komentaras ir siūlomas problemos sprendimo būdas yra tipiškas liberalo-individualisto europiečio požiūris: nuėmei genties vadą ir po to bus tikra "europietiška tvarka". :)

Sovietai, o vėliau ir jankiai labai panašiai mąstė, kada įsiveržė į Afganistaną.

Rezultatas akivaizdus. :)

Visų pirma, tos vadinamos gentys, labai dažnai turi dešimtis milijonų narių. Ir tai jokios ne gentys, o tautos, neretai žymiai gausesnės ir geriau susitelkusios nei įvairios europiečių tautos.

Na o jų vadinimas gentimis yra akivaizdus kolonijinės sistemos palikimas - "civilizuoti europiečiai turi nacijas, o laukiniai afrikiečiai, azijatai, australai, amerikiečiai - gentis"...

Esmė yra kiekvienos iš tų tautų per tūkstantmečius susiformavęs tautinis mentalitetas. Ir jokie išoriniai įsikišimai šio mentaliteto nepakeis - tautos tiesiog sukils ir kausis iki galo.

Beje, reikia atvirai pasakyti - ir "civilizuotoje" Europoje tautinė priklausomybė yra vienas iš pačių svarbiausių faktorių, apibrėžiančių žmonių požiūrius ir lemiančių valstybinę bei ekonominę politiką.

Pvz., pasiskaitykite rusiškus ar lenkiškus komentarus DELFYJE.

Kaip manote, kas ten keikiamas, o kas giriamas... :)

Ir atspėkite už ką per visus rinkimus balsuoja vadinamieji Lietuvos "lenkai" - vos ne šimtu procentu...

Lygiai tas pats ir Rumunijoje Transilvanijoje, ir netgi Vokietijoje - kur turkai ir kurdai renka tik savus.

Pažvelkite į tai, kokie procesai vyksta Didžiojoje Britanijoje, kur Škotija ir Velsas jau artėja į nepriklauomybę, apie Šiaurės Airiją tai neverta ir aiškinti - visi ir taip puikiai žino, kokia ten padėtis. :)

Tas pats Ispanijoje, kur ne tik baskai bei katalonai siekia nepriklausomybės.

Tas pats ir Prancūzijoje, kur Korsikoje bei baskų gyvenamose provincijose jau daugelį metų vyksta partizaniniai karai. Bretanė ir Lotaringija irgi "bruzda".

Apie Belgiją draskančias tautines problemas taip pat žino visi, kas tik ten gyvena.

Taigi, nereikia aiškinti, kad pas mus "civilizuotoje" Europoje yra kitaip nei "laukinėje" Afrikoje - visur pasaulyje veikia tie patys dėsniai.

Tik pas mus valstybių sienos daug geriau atitinka istorines tautines ribas, o Afrikoje kolonijos buvo grobiamos visai neatsižvelgiant į ten gyvenusių vietinių tautų ribas.

Todėl visur pasaulyje tokias problemas galima išspręsti arba bent jau sumažinti įtampą tik sukuriant kiekvienai tautai nuosavą valstybę, tos tautos istorinėse etninėse žemėse.

O įvairius imigrantus, kolonistus bei nutautėlius tiesiog būtina perkelti į jų tautines valstybes - į tas, su kuriomis jie save identifikuoja.

Taip, kaip tai buvo padaryta po Antrojo pasaulinio karo, pvz., Čekijoje ir kitur. Ir būtent tai likvidavo etninę įtampą.


VVER, 2013 02 13 12:29
Dėkoju autorei už išsamų straipsnį. Vis dėlto, būtų neblogai gauti dar pavyzdžių apie gentinę, ir nacionalinę demokratijos rūšis. Tačiau aš nesu tikras, ar iš tiesų galima tuos pačius standartus taikyti VISOMS Afrikos valstybėms. Turiu omenyje, visai galimas daiktas, kad skirtingi lyderiai skirtingai suvokia valdžios atstovavimo principus. Kai kurie jų (ir aš jiems iš tikrųjų pritarčiau) vertina pačią sąvoką "gentis" kaip visiškai atgyvenusią, neatitinkančią šiandieninių realijų. Juk pavyzdžiui, tokios šalys, kaip Alžyras, Libija prieš revoliuciją, Kenija galbūt ir PAR yra daugiatautės šalys, vis dėlto, manyčiau, yra suvokiamos ne kaip kažkokie feodaliniai dariniai, o normalios valstybės, savo politine struktūra niekuo iš esmės nenusileidžiančios JAV, Europos šalims, (tai yra, labiau nacionalinės, o ne tautinės valstybės). Ir prašau, ekonominis šių šalių išsivystymo lygis Afrikos standartais yra ganėtinai aukštas. O pavyzdžiui Sudanas, Ruanda kuriame tikrai gentys turi svarius balsus, kentė piletinius karus, ir jų pasekoje einančias pasekmes. Taip mano nuomone, vyksta dėl to, kad šalyje yra kelios frakcijos, kurios savo valdžia yra iš esmės lygios. Kadangi tikrai nė vienoje šalyje nebus įmanoma visada susitarti, kad visos pusės bus visiškai patenkintos, tokiu atveju (pavyzdžiui, nesugebėjus susitarti, kuriai, tarkim, genčiai priklausys ganyklų plotas, arba priėjimas prie upės, arba naudingosios iškasenos), tokiu atveju nė viena pusė negali susitarti diplomatiškai, ir belieka 2 išeitys: perleisti verdiktą centrinei valdžiai, arba skelbti karą. Manyčiau, kad net labiau tikėtinas antrasis variantas, nes centrinei valdžiai praktiškai neįmanoma priimti vieną sprendimą, nesupykdant kurios pusės. Va tokia situacija kyla esant "žmonės>genties atstovai>centrinė valdžia" valdžios hierarchijai. Todėl mano klausimas būtų, ar ilgalaikėje perspektyvoje, nebūtų geriau šią hierarchiją sutrumpinti vienu laipteliu, tai yra, vietinius genčių atstovus, a la vietinius karaliukus tiesiog nušalinti nuo pareigų, sakant kad jų postai tampa nereikalingi ir valstybė bus atstovaujama visuotiniu, o ne gentiniu lygmeniu. Ar toks atstovavimo principas būtų naudingas ar žalingas. Juk, iš istorijos žinome, kad ir pavyzdžiui, Europoje anksčiau egzistavo dvi, praktiškai besidubliuojančios valdžios, pasaulietinė ir religinė. Galiausiai pastarosios buvo atsisakyta. Tikrai galėčiau pasakyti, kad šis sprendimas išėjo į naudą. Taigi ar nebūtų naudingas panašus valdžios centralizavimas ir Afrikos šalims?

 
 
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1250)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (299)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (341)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (649)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (167)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras