Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Vengrija ir Rumunija: kas slypi po vėliavų karu?

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2013 02 20

Vasario pradžioje tarp Rumunijos ir Vengrijos užvirė žodžių karas dėl plevėsuojančios istorinės Seklerlando (Szeklerland) regiono vėliavos: Rumunijos užsienio reikalų ministras Titus Corlateanas netgi pagrasino iš šalies išsiųsti Vengrijos ambasadorių Oszkarą Fuzesą už jo atvirai reiškiamą paramą Seklerlando autonomijai.

Seklerlando autonomijos siekiai  

Seklerlando regione Rytų Transilvanijoje istoriškai daugumą gyventojų sudaro etniniai vengrai. Po Pirmojo pasaulinio karo kartu su visa Transilvanija Seklerlandas atiteko Rumunijai, bet po dvidešimties metų buvo grąžintas Vengrijai. Po Antrojo pasaulinio karo 1945-aisiais Seklerlandas vėl priskirtas Rumunijai. 1952–1967 metais šis regionas buvo laikomas vengrų autonomine sritimi Rumunijoje, bet vėliau šio statuso neteko.

Raginimai atkurti Seklerlando autonomiją girdimi jau dvidešimt metų – nuo pat Rytų bloko žlugimo. Šioje maždaug 13 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, 2002 m. visuotinio Rumunijos gyventojų surašymo duomenimis, gyveno per 800 tūkst. žmonių, iš jų daugiau kaip 600 tūkst. save priskyrė etniniams vengrams (76 proc.).

Vasario pradžioje Nacionalinė Transilvanijos vengrų taryba (Hungarian National Council of Transylvania) paskelbė besiimanti iniciatyvos įkurti autonominę Seklerlando sritį Rumunijos sudėtyje. Šiai tarybai vadovauja Europos Parlamento vicepirmininkas László Tőkésas, glaudžiai susijęs su Vengrijos valdžioje esančia radikalių dešiniųjų pažiūrų partija „Fidesz“. Remdamos šią iniciatyvą, Seklerlande esančios savivaldybės ant valstybinių pastatų iškėlė istorines Seklerlando vėliavas, tačiau šis žingsnis nepatiko Rumunijos vyriausybei. Jos atstovai savivaldybėse liepė nukabinti plevėsuojančią svetimos šalies simboliką.

Vengrija nepraleido progos pademonstruoti paramą už šalies sienų esantiems savo tautiečiams – Vengrijos ambasadorius Rumunijoje Oszkaras Fuzesas, remiamas Vengrijos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus Zsolto Nemetho, išreiškė paramą Seklerlando autonomijai ir už tai buvo pagrasintas išsiuntimu iš šalies. Rumunijos ministras pirmininkas Victoras Ponta pareiškė, kad jis neturėtų kištis į vidinius Rumunijos reikalus – esą ši valstybė laikosi Europoje pripažintų tautinių mažumų apsaugos normų, į kurias teritorinės autonomijos suteikimas neįeina.

Rumunijos įstatyminė bazė šalyje gyvenantiems vengrams suteikia ne tik galimybę būti atstovaujamiems šalies bei vietiniu mastu, bet ir kalbines teises – pradinis ir vidurinis išsilavinimas galimas vengrų kalba, taip pat Klužo (Cluj) mieste nuo 2001 metų veikia universitetas, kuriame dėstoma tiek rumunų, tiek ir vengrų kalbomis.

„Didžioji Vengrija“  

Vengrijos Konstitucijos 6-asis straipsnis teigia, kad „Vengrijos Respublika jaučia atsakomybę už vengrus, kurie gyvena už šalies ribų, todėl sieks stiprinti ir skatinti jų ryšius su Vengrija“. 

Pagal 2001 metais priimtą (pakeitimai priimti 2003-aisiais) Vengrų statuso įstatymą, per 2,5 mln. užsienyje gyvenančių vengrų gali gauti Vengro sertifikatą, suteikiantį su kalba, kultūra bei išsilavinimu susijusių privilegijų, o 2010 priimtos Pilietybės įstatymo pataisos supaprastina
galimybę vengrų kilmės asmenims gauti Vengrijos pilietybę. Abiejų įstatymų priėmimo metu vyriausybei vadovauja nacionalistinėmis dešiniosiomis pažiūromis garsėjantis Viktoras Orbánas.

Vengrų statuso įstatymo priėmimas sukėlė didelį nepritarimą tiek Slovakijoje, tiek ir Rumunijoje (šalyse, kuriose vengrai sudaro nemažą
tautinių mažumų dalį) [1] <http://geopolitika.lt/wm/wm.php?a=82&ttid=5937#_ftn1>. Esą Vengrija, kaimyninių šalių piliečiams siūlydama išskirtines privilegijas, pažeidžia tų šalių suverenumą.

Reiktų paminėti, kad šiuo metu trečia pagal dydį Vengrijos partija „Jobbik“, bendradarbiaujanti su valdančiaisiais, savo retorikoje dažnai vartoja terminą „Didžioji Vengrija“, taip vadindama aplinkinių šalių teritorijas, kurios istoriškai priklausė Vengrijai ir kuriose iki šiol gyventojų daugumą sudaro  etniniai vengrai.

Tokia ant kaimyninių valstybių suverenumo ribos balansuojanti politika nėra vienetinis atvejis Europoje – galima prisiminti debatus dėl „Lenko kortos“ Lietuvoje, Rusijos išduodamus pasus Pietų Osetijos gyventojams ar Rumunijos pasus moldavams (tiesa, šiuo atveju Moldovai yra mažai kuo skųstis, mat beveik trečdaliui jos gyventojų, galinčių gauti Rumunijos pasą, atsiveria Europos Sąjungos durys).

Dvejopos pilietybės svoris  

Kodėl valstybės stengiasi išlaikyti įtaką gretimose šalyse gyvenančių tautiečių atžvilgiu? Visų pirma taip perkami papildomi rinkėjų balsai, tikriausiai atiteksiantys nacionalistinę politiką vykdančioms partijoms (pavyzdžiui, „Fidesz“ ar „Jobbik“ Vengrijoje). Balsavimo rezultatų iškreipimas suteikiant politinio dalyvavimo teisę už šalies ribų gyvenantiems asmenims yra viena iš dvejopos pilietybės suteikimo keliamų problemų (plačiau apie tai žr. Szabolcs Pogonyi, Mária M. Kovács ir Zsolt Körtvélyesi, „The Politics of Externel Kin-State Citizenship in East Central Europe“).

Kita priežastis – geopolitinės įtakos išplėtimas. Galima ginčytis, kad Vengrijos ir Rumunijos atveju dvejopa pilietybė daug reikšmės neturi, nes abi valstybės yra ES narės, todėl papildomų privilegijų du pasai lyg ir nesuteikia. Tačiau Vidurio ir Rytų Europos valstybių situacija dėl tautinių mažumų yra ypatinga daugiausia dėl to, kad dėl praėjusiame amžiuje vykusių sienų pokyčių tautinės mažumos gyvenamos teritorijos požiūriu yra „koncentruotos“ – kaip vengrai Transilvanijoje ar lenkai Vilniaus krašte. Tokia koncentracija tautines mažumas įgalina turėti stiprų politinį balsą tiek regione, tiek ir visos šalies mastu – Demokratinė Rumunijos vengrų sąjunga (The Democratic Alliance of Hungarians in Romania, DAHR) šiuo metu turi 18 vietų šalies parlamente.

Nors tautinių mažumų atstovavimas valstybės mastu yra numatytas Rumunijos įstatymais, čia reiktų paminėti ištikimybės valstybei faktorių, kuris yra dažnas dešiniųjų pažiūrų politikų retorikoje – esą išrinktieji tautinės mažumos atstovai atstovauja ne tik savo tiesioginiams rinkėjams, bet ir istorinei „tėvynei“ bei jos interesams šalyje. Taip esą pažeidžiamas šalies suverenumas. Čia galima pateikti ir paralelinį pavyzdį iš Lietuvos – debatus dėl „Lenko kortą“ turinčių Lietuvos partijos – Lenkų rinkimų akcijos – atstovų Seime.

Trijų faktorių reikšmė  

Analizuojant Vengrijos ir Rumunijos santykius dėl pastarojoje gyvenančių etninių vengrų, vien tik dvišalių santykių apžvalgos neužtenka. Pasak amerikiečių sociologo Rogerso Brubakerio, analizuojant dviejų šalių politiką vienos iš jų etninės mažumos kitoje atžvilgiu, reikia atsižvelgti į tris faktorius[2]: kilmės šalies (mūsų atveju – Vengrijos), gyvenamosios šalies (Rumunijos) bei pačios etninės grupės (Transilvanijos vengrų) tiek vidinį, tiek ir išorinį politinį diskursą. Ir realūs, ir įsivaizduojami politikos pokyčiai vienoje iš trijų pusių daro įtaką kitų dviejų pusių politinei retorikai. Todėl jau minėti Vengrijos ir Rumunijos politikų pareiškimai vieni kitų atžvilgiu sudaro tik dalį viso paveikslo – reiktų atsižvelgti ir į vidines, „pogrindines“ sroves tarp abiejų šalių politinio elito, taip pat ir į tautinei mažumai atstovaujančių politikų siekius – ypač šiuo atveju, kai Transilvanijos vengrams atstovauja daugiau nei viena politinė partija.

Ar pavyks Seklerlandui įgyvendinti teritorinės autonomijos siekius? Tai lieka neatsakytas klausimas, priklausantis nuo jau minėtų trijų pusių tarpusavio santykių bei tarptautinės bendruomenės noro įsikišti.

Tačiau net jei konkrečias išvadas daryti dar ankstoka, Rumunijos ir Vengrijos vėliavų karas jau davė peno analitikams, besidomintiems Rytų bei Vakarų Europos nacionalinių judėjimų skirtumais. Palyginus taikų Seklerlando vėliavos atvejį su smurto protrūkiais dėl Jungtinės Karalystės vėliavos Šiaurės Airijoje matyti, kad klasikinės teorijos apie „taikius pilietinius Vakarus“ bei „kruvinus etninius Rytus“ dabartinės realybės nebeatspindi.

Parengta pagal politics.hu, unpo.org, sznt.ro informaciją.

[1] Szabolcs Pogonyi, Mária M. Kovács ir Zsolt Körtvélyesi, The Politics of Externel Kin-State Citizenship in East Central Europe (Italy: EUDO Citizenship Observatory, 2010 m. spalis).

[2] Rogers Brubaker, „National Minorities, Nationalizing States, and External National Homelands in the New Europe“, Daedalus 124, no. 2 (1995): 107–132.


Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras