Nuo praeitų metų pabaigos, suėjus susitarimo terminui, Rusija nutraukė Azerbaidžane esančios Gabalos radiolokacinės stoties eksploataciją. Nors Maskva norėjo pratęsti susitarimą su Baku dėl stoties darbo iki 2025 metų, Azerbaidžanas pareikalavo pernelyg aukštos nuomos kainos. Intensyvios derybos nedavė jokių rezultatų, tad Rusijai teko atsisakyti šio savo karinės infrastruktūros objekto. Azerbaidžanas laikosi pozicijos, kad Gabalos radiolokacinės stoties uždarymas neturės didesnės įtakos dvišaliams santykiams su Rusija. Maskvoje galvojama kiek kitaip. Tikėtina, kad po Azerbaidžano „nedraugiško gesto“ gali prasidėti santykių atšalimo laikotarpis.

Siekis – išstumti Rusiją

Tolimojo aptikimo radiolokacinė stotis Gabaloje pradėjo veikti 1985 metais. Tai buvo svarbus Sovietų Sąjungos, o vėliau – Rusijos karinis objektas. Stotis stebėjo maždaug 6 tūkstančių kilometrų teritoriją pietų kryptimi. Kitaip sakant, jos stebėjimo laukas apimdavo Iraną, Turkiją, Indostano pusiasalį, Artimųjų Rytų regioną, taip pat Indijos vandenyną ir net dalį Australijos. Gabalos stotis buvo SSRS ir Rusijos priešraketinės gynybos grandies dalis, todėl Maskva atkakliai siekė, kad ji veiktų ir po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Susitarimas su Azerbaidžanu dėl Gabalos radiolokacinės stoties darbo buvo pratęsiamas keletą kartų. Pastaruoju metu Rusija už stoties nuomą kasmet mokėdavo Azerbaidžanui po 7 mln. dolerių (apie 18 mln. litų). Tačiau, kai praeitų metų pabaigoje atėjo laikas pratęsti susitarimą naujam laikotarpiui, Baku pareiškė, kad nori pakelti stoties nuomos kainą 43 kartus – iki 300 mln. dolerių (apie 780 mln. litų). Maskvai tokia kaina buvo nepriimtina. Kaip pareiškė Rusijos gynybos ministerijos atstovai, už tokį vienų metų nuomos mokestį galima pastatyti dvi tokias pat stotis Rusijos teritorijoje.

Nėra didesnių abejonių, kad iškeldamas reikalavimą dėl nerealios nuomos kainos Azerbaidžanas tiesiog norėjo išstumti iš savo teritorijos šį Rusijos karinės infrastruktūros objektą. Nors Rusijai tai buvo gana netikėta ir nemaloni staigmena, bet ne tokia skaudi, kaip galėtų pasirodyti. Maskva be didesnių ginčų pasitraukė iš Gabalos, nes Rusijos teritorijoje – Armavire – jau pastatyta ir šiuo metu testuojama naujos kartos radiolokacinė stotis, kuri kompensuoja Gabalos netektį. Pranešama, kad visu pajėgumu ši stotis turėtų pradėti veikti jau šių metų pirmame ketvirtyje (http://www.eurasianet.org/node/66307).

Kitaip sakant, nors Azerbaidžanas ir išstūmė Rusijos karinę bazę iš savo teritorijos, padarė tai tinkamu momentu – nesukeldamas Maskvai didesnių nepatogumų (galima įsivaizduoti, koks triukšmas kiltų, jei stotis Armavire dar nebūtų pastatyta). Tai tik patvirtina nuomonę, kad pakeldamas nuomos kainą Baku siekė ne pasipinigauti, o atsikratyti Rusijos karinio objekto.

Traukiasi iš įtakos zonos

Azerbaidžano taktiką gali paaiškinti jo padėtis posovietinėje erdvėje. Po Sovietų Sąjungos žlugimo, kaip ir dauguma sovietinių respublikų, ši šalis buvo susieta daugybe ekonominių, politinių ir karinių ryšių su Rusija. Žinoma, čia tenka paminėti ir konfliktą su Armėnija dėl Kalnų Karabacho (apie šį konfliktą bus kalbama vėliau). Tačiau per du dešimtmečius, praėjusius po Sovietų Sąjungos žlugimo, Baku pavyko daugelį iš šių ryšių nutraukti. Faktiškai Gabalos stotis buvo paskutinis siūlas karinėje sferoje (http://rus.ruvr.ru/2012_12_12/RLS-v-Gabale-i-vneshnjaja-politika-Azerbajdzhana/).

Azerbaidžanas turi nemažus naftos ir dujų išteklius, o tai daro jį nepriklausomą nuo Rusijos energetinėje srityje. Iš esmės tai reiškia, kad Maskva negali naudoti Baku atžvilgiu savo pamėgtos energetinio karo taktikos, neretai taikomos Ukrainai ar Baltijos šalims. Tai leidžia Azerbaidžanui lėtai, bet gana užtikrintai tolti nuo Maskvos ir bandyti išslysti iš jos tiesioginės įtakos zonos.

Rusija taip pat nėra ta strateginė partnerė, kurios Baku ieškotų. Šioje sferoje Azerbaidžanas jau pasirinko – jis aktyviai ir glaudžiai bendradarbiauja su Turkija. Į strategines partneres Rusija jam netinka ir dėl to, kad ji tiesiogiai palaiko Armėniją, su kuria Azerbaidžano santykiai yra sudėtingi.

Tačiau Azerbaidžanas niekada nesiekė tiesioginės konfrontacijos su Maskva. Baku palaiko partnerystės ryšius su NATO, tačiau nėra išreiškęs pageidavimo įstoti į Aljansą (nors Aljanso nare yra Azerbaidžano partnerė Turkija). Azerbaidžanas yra Nepriklausomos Valstybių Sandraugos narys, tačiau priklauso ir GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova) – organizacijai, kuri buvo sukurta kaip atsvara Rusijos inicijuojamiems tarptautiniams projektams regione, tačiau pastaruoju metu praktiškai nevykdančiai jokios veiklos.

Maskva jaučia, kad Azerbaidžanas siekia nutolti nuo jos. Galbūt todėl Rusija ir  norėjo išlaikyti radiolokacijos stotį Gabaloje, nors realiai ji, pradėjus eksploatuoti stotį Armavire, tapo nebereikalinga. Galima numanyti, kad į savo išstūmimą iš Azerbaidžano Rusija vis dėlto reaguos gana skausmingai. Nors oficialiu lygmeniu kol kas ryškesnių santykių atšalimo pėdsakų nematyti, Azerbaidžano pozicija dėl Gabalos vienareikšmiškai interpretuojama Rusijoje kaip „nedraugiškas gestas“ (http://www.bbc.co.uk/russian/russia/2012/12/121211_gabala_putin.shtml).     

Jeigu rytoj karas

Svarbiausias Azerbaidžano ir Rusijos santykių darbotvarkės klausimas yra Kalnų Karabachas. Nuo 1994 metų įšaldytas konfliktas, kuriame Maskva atlieka tarpininkės vaidmenį (bet ne tik – ji  taip pat beveik atvirai šiame konflikte palaiko Armėniją), bet kuriuo momentu gali įkaisti. Šiandieninę Kalnų Karabacho situaciją galima pavadinti pato situacija, nes jau beveik du dešimtmečius besitęsiančios derybos nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Visa tai labiau tenkina Armėniją, o Azerbaidžanas akivaizdžiai netenka kantrybės. Naudodamasis savo gamtiniais ištekliais ir nuolat augančia ekonomika Baku pastaraisiais metais aktyviai investuoja į kariuomenės modernizavimą bei jos galios stiprinimą. Azerbaidžane, kurio kariuomenė šiandien akivaizdžiai lenkia savo pajėgumais Armėnijos kariuomenę, vis dažniau pasigirsta raginimų išspręsti klausimą (susigrąžinti Kalnų Karabachą ir kitas okupuotas teritorijas) jėga. Tikėtina, kad naujas karinis konfliktas jau seniai būtų įsižiebęs, bet nuo radikalių veiksmų Azerbaidžaną sulaiko Rusijos veiksnys. Nėra didesnių abejonių, kad Rusijos kariuomenė įsitrauktų į konfliktą, palaikydama jame Armėniją.

Egzistuoja nuomonė, kad, išstumdamas Rusiją iš Gabalos, Baku nupjovė šaką, ant kurios pats sėdėjo – neva, kilus naujam ginkluotam Azerbaidžano konfliktui su Armėnija, Rusija, siekdama išlaikyti savo radiolokacinę stotį Gabaloje, negalėtų atvirai palaikyti Jerevano ir nesiryžtų pripažinti Kalnų Karbacho (skirtingai nei Pietų Osetijos ir Abchazijos). Šios versijos šalininkai mano, kad dabar Kalnų Karabacho respublikos pripažinimui neliko jokių kliūčių ir tai yra labai tikėtinas Maskvos žingsnis (http://www.iarex.ru/articles/32237.html). Tačiau aš abejočiau, kad Gabala naujo karinio konflikto tarp Azerbaidžano ir Armėnijos atveju turėtų tokią reikšmę (ypač turint galvoje stoties Armavire veiksnį). Taip pat bent jau kol kas neatrodo, kad Maskva ruoštųsi pripažinti Kalnų Karabachą.

Tačiau nėra abejonių, kad reikalui esant „nedraugiškas gestas“ gali būti primintas Azerbaidžanui. Meksikiečių patarlė tvirtina, kad „kerštas – tai patiekalas, kurį reikia patiekti atšaldytą“. Neatmetama galimybė, kad anksčiau ar vėliau Maskva patieks tokį „patiekalą“ Azerbaidžanui ir greičiausiai tai bus susiję su Kalnų Karabacho konflikto problema, nes kitų poveikio Baku priemonių Rusija nelabai ir turi. 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.