Vos pasibaigus balsavimui praėjusių metų spalį vykusiuose Gruzijos parlamento rinkimuose, minia džiūgavo – žengtas dar vienas žingsnis demokratijos keliu, mat rinkimus gan netikėtai laimėjo opozicinė milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio vadovaujama koalicija „Gruzijos svajonė“, nugalėjusi Michailo Saakašvilio Jungtinį nacionalinį judėjimą (JNJ). Užsienio spauda negailėjo pagyrų Gruzijai, nes čia, nors pasitaikė smulkių rinkimų pažeidimų, įvyko pirmasis nepriklausomos šalies istorijoje demokratinis valdžios perėjimas iš vienų rankų į kitas.

Bet dabar, praėjus daugiau nei šimtui naujosios vyriausybės darbo dienų, pasigirsta nemažai nuomonių, kad B. Ivanišvilis šalį veda ne į Vakarus, o atgal į Rusijos glėbį. Kaip yra iš tikrųjų?

Vidaus politikos reikšmė ryšiams su Vakarais

Tapęs premjeru B. Ivanišvilis kartojo, kad Gruzija neišsižadės provakarietiškos politikos ir jo partija ves šalį link narystės NATO ir Europos Sąjungoje. Tačiau jo ir M. Saakašvilio vyriausybių politika skiriasi. Užsienio reikalų ministrė Maja Pandžikidzė perspėjo, kad, nors ir ką kalbėjo prieš tai buvusi vyriausybė, gruzinai bevizio režimo su ES šalimis šių metų pabaigoje tikėtis neturėtų.

Aštri retorika buvusios vyriausybės atžvilgiu, vadinant M. Saakašvilį (kuris vis dar yra prezidentas) diktatoriumi, abejotinas amnestijos įstatymas (į laisvę buvo paleista ne tik per 200 už politinius nusikaltimus nuteistų kalinių, bet ir tūkstančiai kitų įkalintųjų, tarp jų būta ir kriminalinio pasaulio lyderių, kuriems buvo įsakyta palikti šalį per 24 valandas) ir politinis valymas šalies viduje gali tapti kliūtimis siekiant priartinti Gruziją prie Vakarų politinės ašies.

Karas su opozicija apogėjų pasiekė vasario pradžioje, kai M. Saakašviliui nebuvo leista parlamente skaityti metinio pranešimo. Jam vietoj to nusprendus kreiptis į tautą iš Nacionalinės bibliotekos balkono, čia susirinko minia protestuotojų (tarp jų buvo ir nemažai ką tik iš kalėjimo paleistų asmenų), kurie sužalojo M. Saakašvilio sąjungininkus, besistengiančius patekti į pastatą per paradinį įėjimą. Po šio konflikto abi pusės kaltino viena kitą provokacijomis ir įstatymų pažeidimu.

Tačiau, atrodo, sveikas protas paėmė viršų ir praėjusią savaitę prie stalo susėdo abiejų partijų derybininkai. Kol kas jiems pavyko susitarti tik dėl to, kad provakarietišką Gruzijos politiką reikėtų įtvirtinti Konstitucijos pataisomis. Prasidėjusios derybos, be abejonės, pagerins šalies tarptautinį įvaizdį strateginių užsienio partnerių akyse.

Atsinaujinęs dialogas su Rusija

M. Saakašvilio užsienio politikos gairės buvo aiškios – atkurti Gruzijos teritorinį vientisumą, prisijungti prie NATO ir Europos Sąjungos, kartu nevengiant aštrios antirusiškos retorikos.

Tačiau po rinkimų šalies užsienio politikos kryptis pasikeitė. B. Ivanišvilis, turtus susikrovęs Rusijoje, neslepia savo pragmatinių pažiūrų didžiosios kaimynės atžvilgiu.

Nors vienašalių bandymų gerinti šalių santykius būta dar M. Saakašvilio vyriausybės laikotarpiu (2012 metų pavasarį Tbilisis įvedė bevizį režimą Rusijos piliečiams), pirmasis neoficialus Rusijos ir Gruzijos vyriausybių atstovų susitikimas įvyko gruodžio mėnesį Ženevoje. Jo metu nubrėžtos ateities derybų gairės prekybos, humanitarinių ir kultūrinių santykių srityse, kalbėta apie reguliarių skrydžių atnaujinimą. Antrasis tokio paties formato susitikimas numatytas pirmomis kovo dienomis. Sausio mėnesį Maskvoje svečiavęsis Gruzijos ortodoksų bažnyčios patriarchas Ilja II susitiko su prezidentu Vladimiru Putinu, o Davoso forumo metu B. Ivanišvilis keliolika minučių privačiai kalbėjosi su Dmitrijumi Medvedevu.

Pirmųjų „perkrautos“ politikos rezultatų galima laukti jau šį pavasarį – Rusija pažadėjo artimiausiu metu nutraukti draudimą importuoti vyną ir mineralinį vandenį iš Gruzijos (embargas šiems produktams truko nuo 2006-ųjų). B. Ivanišvilis taip pat pažadėjo, kad Gruzija dalyvaus 2014-ųjų Sočio olimpinėse žaidynėse.

Okupacijos įstatymo pataisos

Nors ekonominėje srityje ledai, atrodo, pajudėjo, aštresnių klausimų – Abchazijos ir Pietų Osetijos statuso – sprendimas dar neaiškus. Viena vertus, Gruzijos užsienio reikalų ministerija Abchaziją ir Pietų Osetiją vis dar vadina Rusijos okupuotais regionais, kita vertus, dabartinė šalies vyriausybė teikia Okupacijos įstatymo pataisas, švelninančias bausmę už neteisėtą Gruzijos sienos kirtimą Abchazijos–Rusijos bei Pietų Osetijos–Rusijos pasienio postuose.

Okupacijos įstatymas, priimtas netrukus po 2008 metų karinio konflikto su Rusija, iš esmės laiko Pietų Osetiją ir Abchaziją Rusijos okupuotomis Gruzijos teritorijomis, todėl bet kokie jo pakeitimai, pasak dabartinės opozicijos, reikštų okupacijos suvokimo menkinimą.

Numatomos įstatymo pataisos sušvelnins bausmes už neteisėtą minėtų sienų kirtimą. Šiuo metu asmenims už šiuos pažeidimus gresia iki ketverių metų nelaisvės ir kelių tūkstančių JAV dolerių bauda, tačiau, priėmus atitinkamas pataisas, laisvės atėmimo bausmės neliktų, o nusižengėliai būtų baudžiami tik piniginėmis baudomis.

Maskva šį įstatymą kelerius metus kritikavo dėl diskriminacijos Rusijos piliečių, kuriems patogiau į Abchaziją ir Pietų Osetiją vykti tiesiai iš Rusijos, o ne iš Gruzijos pusės, atžvilgiu. Reikia pažymėti, kad Psou pasienio postas (Rusija–Abchazija) ir Rokio tunelis (Rusija–Pietų Osetija) oficialiai uždaryti dar 2001 metų Eduardo Ševardnadzės dekretu, bet, Gruzijai neturint realios valdžios šiuose regionuose, sienos kirtimas gruzinų nebuvo reguliuojamas. Problemų pažeidėjams iškildavo nebent atvykus į Rusijos neokupuotą Gruziją.

Dabartinė Gruzijos vyriausybė svarsto ir dar drąsesnį žingsnį – pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos pasų galiojimą Gruzijos teritorijoje. Tiesa, galutinis sprendimas dar nepriimtas, nes baiminamasi kaltinimų pritarimu Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės siekiams.

Norėdama apsisaugoti nuo radikalių užsienio politikos pokyčių, JNJ partija siūlo provakarietišką Gruzijos užsienio politiką įteisinti Konstitucijos pataisomis ir tai padaryti privaloma nuostata visoms – ir esamai, ir būsimoms – Gruzijos vyriausybėms. Su šiuo siūlymu po dvišalio susitikimo sutiko ir valdančiosios daugumos atstovai.

Geležinkelių dilemos

Švelnėjančius santykius su Rusija ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos valstybėmis atspindi ir planai atkurti susisiekimą geležinkeliu iš Tbilisio į Maskvą per Abchaziją.

Geležinkelio linija per Abchaziją nutraukė darbą 1992-aisiais, kai prasidėjo Gruzijos ir Abchazijos karinis konfliktas. Geležinkelis jungė Maskvą su Pietų Kaukazu ir kaimyninėmis šalimis (Iranu). Nors Rusiją su Pietų Kaukazu (tiksliau – Azerbaidžanu) vis dar jungia geležinkelio linija, einanti per Jalamos pasienio postą, šis geležinkelis nutiestas per nestabilų Rusijos Šiaurės Kaukazo regioną ir dėl politinių priežasčių yra netinkamas nuolatiniam susisiekimui su artimiausia partnere regione – Armėnija. Susisiekimo geležinkelio linija Tbilisis–Maskva atnaujinimas pasitarnautų tiek Rusijos, tiek jai lojalios Armėnijos interesams.

B. Ivanišvilio vyriausybė taip pat yra įsitikinusi, kad geležinkelio linijos atkūrimas padėtų stiprinti Gruzijos įtaką Abchazijoje jei ne politinėmis, tai bent ekonominėmis priemonėmis.

Nors, atrodytų, ši geležinkelio iniciatyva tarnauja labiau Rusijos nei Gruzijos interesams, tuo pačiu metu tebevykdomas geležinkelio linijos Karsas–Tbilisis–Baku statybos projektas. Pradėta statyti dar 2007-aisiais, bet iki šiol neužbaigta linija turi sujungti Gruzijos geležinkelio linijas su Turkijos geležinkeliu, taip sukurdama galimybę iš Europos geležinkeliu pasiekti ne tik Tbilisį, bet ir tolimesnes Azijos šalis.

Gruodžio viduryje B. Ivanišvilis pareiškė turintis abejonių dėl šio geležinkelio ekonominio naudingumo Gruzijai, tačiau po kelių dienų, vizito Baku metu, teigė, kad jo abejonės buvo išsklaidytos ir jis nematantis kliūčių tęsti geležinkelio tiesimo darbus. Numatoma, kad geležinkelio linija turėtų būti baigta jau šiais metais.

Armėnija – tinkamas pavyzdys Gruzijai?

Pirmieji naujosios Gruzijos vyriausybės veiklos mėnesiai aiškios užsienio politikos krypties kol kas nenubrėžė. Viena vertus, vartojama provakarietiška retorika – kelias į NATO ir Europos Sąjungą, apie Abchaziją ir Pietų Osetiją vis dar kalbama remiantis ta pačia okupacijos samprata, nestabdomas Rusijai nepalankios geležinkelio linijos iš Karso į Tbilisį statybos projektas.

Tačiau, kita vertus, ryšiai su Rusija gerokai atšilo. Asmeniniai aukšto rango pareigūnų susitikimai, Gruzijos pažadas dalyvauti Sočio olimpinėse žaidynėse, gruziniško vyno ir mineralinio vandens eksporto į Rusiją atnaujinimas, geležinkelio susisiekimo per Abchaziją atnaujinimo planai ir Okupacijos įstatymo pataisos neabejotinai tirpdo Gruzijos ir jos didžiosios kaimynės santykių ledus.

Ar sugebės B. Ivanišvilis išlaviruoti ant peilio ašmenų tarp provakarietiškos ir prorusiškos retorikos? Viešėdamas Jerevane Gruzijos ministras pirmininkas pareiškė, kad Armėnijos užsienio politika, kai tuo pačiu metu išlaikomi geri santykiai ir su NATO, ir su Rusija, turėtų tapti pavyzdžiu Gruzijai. M. Saakašvilis iškart sukritikavo šią „armėnišką“ politikos kryptį – esą vienodai geri santykiai tiek su Vakarais, tiek ir su Rusija prieš tai nebuvo Gruzijos prioritetas.

Tačiau reiktų paminėti, kad tai nebe pirmas kartas šalies istorijoje, kai tuo pačiu metu bandoma suderinti visiškai skirtingus užsienio politikos prioritetus. M. Saakašvilio vyriausybė, save laikydama strategine JAV partnere regione, 2010-aisiais pasirašė dvišalę sutartį su Iranu dėl vizų režimo sušvelninimo – dabar ir Gruzijos, ir Irano piliečiams trumpalaikiams vizitams į Gruziją ir Iraną viza nereikalinga.

Bet net jei ir būtų įmanoma derinti skirtingas politikos kryptis, Armėnijos ir Gruzijos interesai gerokai skiriasi. Visų pirma Armėnijos ir Rusijos santykiai išliko tvirti visu posovietiniu laikotarpiu, o su JAV Armėniją sieja gausi armėnų diaspora šioje šalyje. O Gruzijos ir Rusijos santykiai dar tik pradeda atsigauti po 2008-ųjų karo, kurio pasekmės jaučiamos ne tik ekonomikoje ir politikoje, bet ir kolektyvinėje tautos sąmonėje. O su JAV Gruziją sieja pastarosios lojalumas Baltųjų rūmų politikai ir JAV siekis išlaikyti įtaką Pietų Kaukazo regione. Taigi, šių šalių pozicijos tiek Rusijos, tiek JAV atžvilgiu gerokai skiriasi (ką jau kalbėti apie vidaus politikos peripetijas), todėl Armėnijos pasirinkimas ilgalaikės politikos pavyzdžiu Gruzijai nėra tinkamas ir tuo labiau – legitimus.

Apibendrinant kol kas negalima teigti, kad naujasis ministras pirmininkas ir jo vyriausybė Gruziją veda išskirtinai prorusišku keliu, nors politinio kompaso rodyklė ir neberodo tik vienos aiškios (NATO ir Europos Sąjungos) krypties. Pirmieji mėnesiai parodė norą ir bandymus laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, o sėkmė priklausys ne tik nuo atsargaus žodžių parinkimo, bet ir nuo sugebėjimo išspręsti vidaus politikos problemas.

Parengta pagal civil.ge, georgiatoday.ge, georgiaonline.ge, dfwatch.ge, jameston.org, eurasia.org ir  rferl.org informaciją.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.