Palaiko Iraną

Dėmesį, kurį Rusija skiria Iranui, paaiškina jos geopolitiniai siekiai. Ne paslaptis, kad Maskva siekia atgauti kadaise buvusią galybę, o kartu ir savo įtaką pasaulyje. Rusijoje ypač dažnai ir garsiai piktinamasi JAV veiksmais, čia neretai galima išgirsti su nepasitenkinimu kalbant apie amerikiečių dominavimą pasaulio politikoje. Tačiau vargu ar Rusija jaudinasi dėl „vieno jėgos centro“ formavimosi todėl, kad mato čia pavojų globaliems demokratijos siekiams. Gana drąsiai galima teigti, kad Maskvą visai tenkintų „antrojo jėgos centro“ statusas. Kitaip sakant, ji norėtų atgauti status quo, egzistavusį tuo metu, kai pasaulyje vyravo JAV ir tuometinės Sovietų Sąjungos (faktiškai - Rusijos) politinė ir karinė priešprieša. Tai, be kita ko, reikštų ir aiškų įtakos zonų pasidalijimą.

Tokius Rusijos siekius atskleidžia jos užsienio politika. Maskva daugiau ar mažiau palaiko didžiumą marginalinių politinių režimų. Vienas ryškiausių tokių režimų bruožų (žinoma, nekalbant apie demokratijos stoką) yra stiprios antiamerikietiškos nuotaikos. Šiuo klausimu minėtieji režimai – ar kalbėtume apie šiandienos Baltarusiją, Šiaurės Korėją arba Iraną – yra stebinamai vieningi.

Didžiausią nerimą visame pasaulyje kelia Irano branduolinės ambicijos. Pastaruoju metu konfrontacija ypač paaštrėjo. JAV, kartu su Izraeliu ir kitomis susirūpinusiomis valstybėmis, reikalauja, kad Iranas sustabdytų urano sodrinimo programą. Rusija šiame dialoge (jeigu tai galima vadinti dialogu – kol kas Iranas visus reikalavimus ignoruoja) nors atvirai ir nepalaiko Irano, bet bando švelninti vedamų derybų toną.

Rusija visada didžiavosi savo gerais santykiais su Iranu, bet ne taip seniai juos aptemdė nesutarimai dėl (gana simboliška) branduolinės jėgainės statybos Bušere. Paminėtina, kad JAV anksčiau yra reiškusios nuogąstavimus dėl šio projekto. Galiausiai Rusijai teko ne tik prisiimti atsakomybę pastatyti jėgainę ir aprūpinti ją kuru, bet ir pažadėti panaudotą branduolinį kurą pargabenti atgal į Rusiją, kad Iranas negalėtų panaudoti jo kitiems tikslams. Todėl susiklosčiusi situacija yra gana skaudi tiek Iranui, tiek ir pačiai Rusijai.

Užsitęsęs projektas 

Bušero branduolinės jėgainės statyba prasidėjo dar praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje. Tada statybas vykdė vokiečių specialistai, tačiau projektas taip ir nebuvo užbaigtas dėl 1980 metais prasidėjusių karo veiksmų tarp Irano ir Irako. Galiausiai vokiečiai į objektą taip ir negrįžo. Tačiau dešimto dešimtmečio viduryje padėti Iranui pasiryžo Rusija – atitinkamas susitarimas buvo pasirašytas 1995 metų sausio 8 dieną. Rusija įsipareigojo baigti Bušero atominės jėgainės pirmojo bloko statybą, taip pat pristatyti į Iraną vieną VVER–1000 tipo reaktorių, branduolinį kurą jam ir parengti vietos specialistus darbui jėgainėje.

Pagal nustatytą grafiką Bušero jėgainė turėjo pradėti darbą 2003 metais, tačiau dėl įvairių priežasčių galutinis terminas keletąkartų buvo atidedamas. Galiausiai buvo pareikšta, kad jėgainė bus paleista šių metų rugsėjo mėnesį, o branduolinis kuras turėjo pasiekti Iraną jau šiomis dienomis. Bet atsiradę Irano ir Rusijos nesutarimai vėl atitolino projekto užbaigimą (kol kas, kaip pranešama, dviem mėnesiams).

Konflikto esmė tokia: Rusijos bendrovė „Atomstrojeksport“, vykdanti darbus Bušere, vasario 19 dieną pareiškė, kad nuo sausio vidurio negauna iš Irano pinigų už atliekamus darbus. Dėl šitos priežasties darbai buvo pristabdyti. Iranas savo ruožtu pareiškė, kad mokėjimai vykdomi pagal susitarimą, ir apkaltino Rusiją pinigų prievartavimu.

Pasakyti, kas šitoje situacijoje yra teisus, iš tikrųjų ne taip jau ir lengva. 

Kas ką pergudravo? 

Rusijos pozicija aiški. Teigdama negaunanti pinigų, ji pareiškė, kad neketina statyti Bušero jėgainės „savo sąskaita“ (Rusijos federalinės branduolinės energetikos agentūros vadovo Sergejaus Kirijenko žodžiai). Tokia pozicija atrodytų visai teisėta, bet vaizdas pradeda keistis, šią situaciją ėmus nagrinėti iš esmės.

Pirmiausia, keistai atrodo Irano užsispyrimas, su kuriuo jis teigia, kad pinigai buvo mokami laiku. Nepaisant žinomo šios šalies vadovų impulsyvumo, vargu ar tikėtina, kad jie sąmoningai blogintų santykius su faktiškai juos remiančia Rusija. Taip pat toks konfliktas ypač nepalankus Iranui dabar, kai kaskart, greta paminėjus šios šalies pavadinimą ir žodi „branduolinis“, pasaulyje kyla ypatinga reakcija.

Atrodytų, Rusija taip pat nėra suinteresuota konfliktuoti, bet visai kitas vaizdas atsiveria atkreipus dėmesį ne į oficialiosios rusų žiniasklaidos pranešimus, o į tai, ką savo forume (http://forum.iranatom.ru/) rašo žmonės, dirbantys Bušero jėgainės statyboje. Žinoma, interaktyvus forumas - nelabai patikimas informacijos šaltinis, bet jei nors dešimtadalis to, kas ten pasakojama, yra tiesa, tai galima kalbėti apie visai kitą nagrinėjamų įvykių eigą.

Pasak forumo dalyvių, Bušero jėgainės statyboje vyrauja tikrų tikriausia netvarka. Kitaip sakant, jėgainė vargiai gali būti parengta paleisti iki rugsėjo (ar net iki šių metų pabaigos). Forume taip pat rašoma apie algų vėlavimą. Įdomu, kad užuominų apie tai galima rasti dar 2006 metų įrašuose, nors pati Rusija teigia, kad iki pat šių metų sausio mėnesio Iranas laiku mokėjo pinigus už projekto įgyvendinimą.

Paminėtina, kad Rusijai Bušero projekto įgyvendinimas reiškia labai daug. Čia galima ir simbolinė plotmė – Rusija taip galėtų įtvirtinti savo tam tikra prasme  prarastas pozicijas branduolinėje energetikoje. Be to, Rusijos žiniasklaidoje ne kartą teko aptikti pareiškimų, kad Bušero jėgainės užbaigimas esąs „garbės reikalas“. Gal toks argumentas ir neatrodo itin svarus, tačiau Rusijoje į tokius dalykus reaguojama labai skausmingai.

Be to, Rusija turėjo ir gana ambicingų planų, susijusių su branduoline energetika. Jau minėtasis Rusijos federalinės branduolinės energetikos agentūros vadovas S. Kirijenko pareiškė, kad buvo planuojama plati rusų branduolinių objektų rangovų ekspansija į užsienį: jie iki 2030 metų dalyvautų statant 40–60 naujų branduolinių jėgainių. Nesėkmė Bušere gali gerokai pakoreguoti šiuos planus.

Tiesa ir tai, kad pradėjus darbus Bušere rusams teko spręsti gana rimtas problemas. Pavyzdžiui, vokiečių projektą pritaikyti prie rusiškų atominių jėgainių standartų buvo ne itin lengva. Tačiau visa tai nepateisina vangios projekto realizavimo eigos (kurią, atrodo, galima paaiškinti pačiu paprasčiausiu aplaidumu).

Manoma, kad Iranas galėjo laikinai nutraukti (kovo 26 d. Rusijos žiniasklaida pranešė, kad Iranas pamažu atnaujina statybų finansavimą, nors ir neskuba padengti viso įsiskolinimo) projekto finansavimą,  nematydamas didesnės pažangos Bušero branduolinės jėgainės projekto realizavime ir netekęs kantrybės dėl vis atidėliojamo jos paleidimo. Kaip ten bebūtų, susiklosčiusi situacija kol kas yra palanki tik Rusijai – tai suteikia jai galimybę išsaugoti dalykinį įvaizdį ir visą kaltę dėl bet kokių nesėkmių Bušere suversti Iranui.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.