Susirūpinimas dėl euro krizės pastaraisiais mėnesiais buvo šiek tiek mažesnis, bet rinkimai Italijoje vėl drebina finansų rinkas. Tiesą sakant, Italija – ne vienintelė to priežastis.

Tai vyko 2011-ųjų rudenį: euro krizė darėsi vis sudėtingesnė ir plito iš nedidelių ekonomikų, tokių kaip Graikija ir Portugalija, į didesnes – Ispaniją bei Italiją. Ypač kontraversiškas buvo tuometinio Italijos premjero Silvijaus Berluskonio (Silvio Berlusconi) elgesys. Politikas buvo išjuoktas tiek dėl savo pozicijos, tiek dėl veikimo stokos. Dėl to valstybė atsidūrė ties milžiniška praraja. Tiesa, netruko ateiti „išsigelbėjimas“, kai S. Berluskonis atsistatydino. Šalies vairą perėmė Marijus Montis (Mario Monti) – ekonomikos profesorius, tada planavęs išspręsti biudžeto problemas. Jis sulaukė pritarimo ir pasitikėjimo ne tik Italijoje, bet ir visoje euro zonoje. Tačiau Vokietijos vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais ir ekonomikos profesorius Larsas Feldas (Lars Feld) įsitikinęs, kad Italija ir toliau išlieka euro zonos problema, t. y. kad „veikiant M. Mončio vyriausybei, šalis tik laikinai ėmėsi struktūrinių reformų“.

Kyla klausimas, ar Italija pasirengusi pokyčiams. Rinkimai galėtų būti išbandymas krypčiai pasirinkti, bet, remiantis Vokietijos „Commerzbank“ analize, kad ir kas laimėtų – persilaužimo reformose nebus. Nepaspartės ekonominių problemų sprendimas, neišryškės konkretesnė ateities scenarijaus vizija.

Situacija Ispanijoje ne mažiau sudėtinga. Jos skiriamieji ženklai – skolų ir nusivylimo mišinys. Vyriausybė praranda savo skolų kontrolę. Auga tiek biudžeto deficitas, tiek valstybės skola, prasta ir Ispanijos bankų bei privataus sektoriaus padėtis. Be to, nuosmukį lydi valdžios (ir ne tik) atstovų kaltinimai korupcija. 

Kipras taip pat laukia finansinės pagalbos ir yra ant bankroto slenksčio. Atrodytų, Europos Sąjungai (ES) suteikti minėtąją pagalbą nebūtų itin skausminga, turint galvoje Kipro dydį ir gyventojų skaičių, tačiau Kipras yra mokesčių rojus, ypač – turtingiems rusams. Taigi Vokietijos vyriausybė, artėjant rinkimams, nenori sudaryti įspūdžio, kad vokiečių mokesčių mokėtojų pinigai naudojami rusų turtams gelbėti. Pasigirsta kalbų, kad reikėtų leisti Kiprui bankrutuoti, tada investuotojai žinotų, jog gali prarasti pinigus, jeigu klaidingai pasirinks. Tiesa, politikai, ko gero, šio pasiūlymo nepaklausys. Egzistuoja pernelyg didelė baimė, kad vienos valstybės bankrotas gali sukurti precedentą ir pakenkti pamažu grįžtančiam pasitikėjimui euru tarptautinėse rinkose. 

Pagal 2013 m. vasario 23 d. „Deutsche Welle“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.