Po penkerių metų intensyvių derybų Ukraina ir Europos Sąjunga (ES) 2012 m. vasarą parafavo Asociacijos sutarties tekstą. Sutartimi numatomas glaudus politinis Ukrainos ir ES bendradarbiavimas įskaitant ir laisvosios prekybos zonos sukūrimą. Šiandien Kijevas yra vos per kelis žingsnius nuo galimo sutarties pasirašymo 2013 m. lapkričio mėnesį, Rytų partnerystės šalių vadovų pasitarimo Vilniuje metu. Ši ypatingos svarbos sutartis – 906 puslapių dokumentas, numatantis Ukrainos ekonomikos, valstybinių struktūrų ir visuomenės „europizaciją“, taptų ir didžiausiu kontraktu, kada nors ES pasirašytu su šalimi, neįeinančia į Sąjungos sudėtį.

Maža to, jeigu būtų nuosekliai įgyvendinamos sutarties nuostatos, Briuseliui būtų sunku atidėlioti realias Ukrainos įstojimo į ES perspektyvas, nes Ukrainos ekonomika didele dalimi jau būtų įtraukta į Europos rinką, o jos įstatymų bazė – priartinta prie ES standartų.

Taigi, Asociacijos sutartis suteikia ukrainiečiams istorinį šansą galų gale tapti nacija, visiškai integruota į pokarinį Europos projektą. Suprantama, nuoseklus sutarties nuostatų įgyvendinimas nebus gausių Ukrainos problemų sprendimo panacėja, tačiau jis galėtų tapti atramos tašku vykdant esmines reformas, galinčiu Ukrainai nurodyti tai, ko jai šiandien labiausiai trūksta – tikslią reformų kryptį, bendrą tikslą ir sėkmingą būsimo vystymosi perspektyvą.

Nors Kijevas visai priartėjo prie šio proceso realizacijos pradžios, tačiau sutartis gali būti niekada nepasirašyta. 2010-aisiais prezidentu išrinkus V. Janukovyčių prasidėjęs Ukrainos politinio gyvenimo posūkis atgal veda šalį į autoritarizmą, pilkąją politinio izoliacionizmo zoną. Dėl to Briuselis buvo priverstas sustabdyti jau parafuotos Asociacijos sutarties pasirašymo procesą, nors dauguma ES šalių ir politinių stovyklų buvo suinteresuotos pasirašyti sutartį, tikėdamosi Ukrainą paversti Vakarų politinės ir ekonominės erdvės dalimi.   

Nors perspektyva, atrodytų, tokia šviesi, ES vis dėlto buvo priversta pateikti Ukrainai keletą papildomų sąlygų, kurias šioji turėtų įvykdyti iki sutarties pasirašymo. Pirmiausia Ukraina turėtų imtis įstatymų pakeitimų (pavyzdžiui, dėl rinkimų, valstybinių užsakymų ir kt.), taip pat atsisakyti naudoti teismų sistemą politinės opozicijos lyderiams persekioti.

Nors ES struktūrų atstovai ir šalių narių vadovai pastarąjį pusmetį dažnai apeliavo į V. Janukovyčių, siūlydami laikytis bent elementarių demokratijos standartų, niekas iš esmės nepasikeitė. 2012 m. gale tapo akivaizdu, kad Briuselis sutarties pasirašymą atidėlioja dėl neigiamo politinės ir teisinės padėties Ukrainoje vertinimo. Iki V. Janukovyčiui tampant prezidentu Ukraina dar galėjo būti laikoma „defektine“ (nepakankama) demokratija, šiuo metu tai jau jokia demokratija, o iš dalies autoritarinis režimas. Suprantama, Briuselis su tokiu režimu artimesnės asociacijos nesieks.

Kijevo reakcija į sugriežtėjusią ES poziciją – paradoksali. Užuot įsiklausiusi į daugkartinius Briuselio raginimus ir ėmusis keisti politinį bei teisinį šalies įvaizdį, Ukrainos vadovybė pasiduoda iliuzijoms, kad gali prisijungti prie Europos projekto nesilaikydama pagrindinių demokratijos taisyklių. Pavyzdžiui, sausio 28 d. TV kanalo ICTV laidoje „Žodžio laisvė“ Ukrainos užsienio reikalų ministras L. Kožara, atsakydamas į klausimą apie problemas dėl Asociacijos sutarties pasirašymo, pripažino, kad jos egzistuoja, tačiau jis tikisi, jog iki ES vadovų pasitarimo Vilniuje Europos šalys jas išspręs susitardamos tarpusavyje. Kas slypi po tokiu problemos supratimu? Ar tai – signalas, kad šalies vadovybė neketina pasirašyti Asociacijos sutarties, ar noras atsakomybę už galimą nepasirašymą suversti Europai?

Mažiau niūrus tokios Kijevo politikos paaiškinimas galėtų būti tai, kad dėl šių prieštaringų iliuzijų kaltas bendros ES politikos nesupratimas. Nors pastaruoju metu pastebimi ES šalių požiūrių į Ukrainos problemas skirtumai – kai kurioms Rytų Europos šalims geopolitinė sutarties pasirašymo reikšmė yra svarbi, tačiau yra ES šalių, linkusių nuosekliai ginti europietiškąsias vertybes. Todėl kai kurios šalys, į sutartį su Ukraina žvelgiančios kaip į galimą savo saugumo padidinimo priemonę, gali nuspręsti, kad reikia skubiai pasirašyti sutartį nekreipiant dėmesio į vidines Ukrainos problemas.

Šių realijų fone Ukrainai teks dėti daug pastangų, kad 2013 m. lapkričio mėnesį nepraleistų jai atsiveriančios galimybės prisijungti prie Europos projekto. Tačiau jeigu Vilniuje jai to padaryti nepavyks, nėra jokių garantijų, kad kada nors ji turės kitą panašią progą. Jeigu Ukrainos pilietinė, ekonominė, politinė ir intelektualinė visuomenė Asociacijos sutarties pasirašymą laiko istoriniu savo šalies momentu, ji privalo priversti savo vadovybę atsisakyti iliuzijų ir atidžiai sekti, kad iki Vilniaus pasitarimo būtų vykdomi konkretūs Ukrainos politikos ir teisinės sistemos pokyčiai sutinkamai su ES Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. protokolo išvadomis.

Kad istorinis šansas nebūtų praleistas, sudėtine Ukrainos valstybės įvaizdžio gerinimo kampanijos dalimi privalo tapti J. Tymošenko paleidimas iš kalėjimo. Jos – ekspremjerės ir dar moters – įkalinimas buvo rizikingas žingsnis, o pastaraisiais mėnesiais daugeliui europiečių jis tapo akivaizdaus Ukrainos regreso patvirtinimu. Ypač abejotinu šis žingsnis laikytinas kitų Janukovyčiaus ir K^o žingsnių fone, tokių kaip Konstitucijos keitimas ar „skerdenėlių“ koalicijos sudarymas, manipuliacijos su 2010 ir 2012 m. rinkimų rezultatais ar nepriklausomų žiniasklaidos priemonių veiklos suvaržymai. Europos politikus ir ekspertus taip pat nustebino buvusio vidaus reikalų ministro J. Lucenko areštas nepateikiant jam konkrečių kaltinimų. Susidaro įspūdis, kad Ukrainos vadovybė, areštuodama savo politinius oponentus, visiškai prarado saiką ir įtikino save, jog artimi ryšiai su ES tęsis, kad ir kas būtų.

Kartu su unikalia galimybe Vilniuje pasirašyti (arba ne) Asociacijos sutartį Ukrainos visuomenei teks spręsti rimtas problemas iki pat prezidento rinkimų 2015 metais. O jos – tai šalies ekonominė plėtra, finansinis stabilumas, tarpetniniai santykiai, energetinis saugumas, santykiai su Rusija ir t. t. Telkiant užgimstančią Ukrainos politinę naciją Asociacijos sutarties pasirašymas gali suvaidinti svarbų siejamojo veiksnio vaidmenį. Ukrainos eurointegracijos politiką – bent jau oficialiai – palaiko visos svarbiausios politinės jėgos, didesnė dalis gyventojų ir beveik visas intelektualinis elitas.

Būtų liūdna, o blogiausiu atveju – tragiška, jeigu Ukraina praleistų galimybę galų gale nulemti savo ateitį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.