Neseniai portale „Geopolitika.lt“ buvo publikuotas straipsnis, kuriame kalbama apie „istorinį Ukrainos momentą“ [http://www.geopolitika.lt/?artc=5901], o tiksliau – šansą priartėti prie Europos Sąjungos, o gal net ir padaryti realų žingsnį link narystės joje. Nekartojant šiame straipsnyje išsakytų minčių norėtųsi kiek plačiau panagrinėti, kokios problemos yra Ukrainai aktualios šiandien ir kokius geopolitinius pokyčius galėtų lemti hipotetinė Ukrainos narystė ES.

Kaip minėtame straipsnyje rašė Andreasas Umlandas, Ukraina turi realų šansą pasirašyti su Europos Sąjunga Asociacijos sutartį, o tai iš esmės reikštų, jog ES pagaliau priėmė sprendimą paraginti Ukrainą aktyviau judėti suartėjimo su Briuseliu link (žinoma, kol kas nėra jokių garantijų, kad Kijevas sugebės šiuo šansu pasinaudoti). Suprantant, kad Ukrainos narystė ES tikrai nėra rytojaus dienos klausimas, verta pažymėti, jog suaktyvėjusios kalbos apie Asociacijos sutartį rodo, kad Ukraina yra svarbi Europos Sąjungai ir, nepaisydama tam tikro Kijevo regreso (stiprėjančių autoritarinių tendencijų valdžioje), ES tikrai nenorėtų Ukrainą galutinai atstumti ir nurašyti.

Tačiau nepaleisti Kijevo iš savo įtakos yra suinteresuota ir Rusija. Pastaruoju metu, siekdama daryti poveikį Ukrainai, Maskva tam aktyviai naudoja energetikos klausimus. Priminsime, kad Rusijos valstybinė korporacija „Gazprom“ sausio pabaigoje išrašė Ukrainai 7 mlrd. JAV dolerių sąskaitą už tai, kad ji neįvykdė įsipareigojimų ir 2012 metais nupirko tik 33 mlrd. kubinių metrų dujų vietoj žadėtų 52 mlrd. kubinių metrų. Iš esmės „Gazprom“ reikalauja iš Ukrainos sumokėti už nenupirktas dujas. Kol kas, kaip galima suprasti iš įvairių pranešimų, Kijevo pozicija yra netenkinti „Gazprom“ reikalavimų. Visa tai panašu į naujo vadinamojo dujų karo užuomazgą.

Tikėtina, kad „Gazprom“ spaudimas Ukrainai gali būti susijęs su šios šalies noru prisidėti prie skalūnų dujų paieškos ir gavybos projekto. Sėkmingas jo įgyvendinimas leistų Ukrainai sumažinti, o gal ir išvis įveikti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, taip pat tai būtų galimybė parodyti Europos Sąjungai Kijevo gebėjimus spręsti sudėtingas energetikos problemas, kurios yra aktualios ir daliai susivienijusios Europos. Tačiau čia pat reikėtų paminėti, kad išspręsti energetinės priklausomybės problemas Ukrainai nebus lengva. Tam yra kelios objektyvios priežastys.

Teisę vykdyti skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą Ukrainoje gavo dvi kompanijos – „Royal Dutch/Shell“ ir „Chevron“. Abi jos jau sėkmingai vykdo skalūnų dujų gavybą JAV, taip pat siekia aktyviai plėtoti šią veiklą ir Europoje. Tačiau didžiausia problema yra ta, kad kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek iš tikrųjų realios gali būti „skalūninės svajonės“. Nurodoma, kad 2013–2014 metais Ukrainoje turi prasidėti pirmieji žvalgybiniai gręžimai, 2015–2016 metais laukiama pirmųjų pramoninės gavybos bandymų, o įprasta pramoninė skalūnų dujų gavyba galėtų prasidėti 2017–2019 metais. Taip pat sunku tiksliai pasakyti, kiek skalūnų dujų Ukraina turi. Amerikiečių kompanija „Advanced Resources International“ prieš porą metų įvertino išgaunamųjų skalūninių dujų perspektyvą Ukrainoje 1,2 trilijono kubinių metrų, o tai nėra daug. Kaip yra iš tikrųjų, parodys tik pramoninė gavyba ir čia gali realizuotis ir pats optimistiškiausias, ir pats pesimistiškiausias variantas. Be to, net jeigu teigiamos prognozės pasitvirtintų, tai gali ir neturėti iškart matomo teigiamo poveikio Ukrainos situacijai, nes dalis išteklių ir atitinkamai pelno pirmiausia atiteks gavybą vykdančioms bendrovėms [http://esco-ecosys.narod.ru/2012_8/art24.htm].    

Tačiau yra ir kita galimybė. Nurodoma, kad tradicinių (ne skalūnų) gamtinių dujų, išgaunamų Ukrainoje, ištekliai šiandien yra išnaudojami tik 25 procentais. Dalis Ukrainos mokslininkų mano, kad šalis turėtų pasitelkti visus savo pajėgumus naujų dujų (ir naftos) telkinių paieškai ir stiprinti tradicinių gamtinių dujų gavybą, nepuoselėdama ypatingų vilčių, susijusių su skalūnų dujomis. Pavyzdžiui, apie tai buvo kalbama XI tarptautinėje konferencijoje „Teoriniai ir taikomieji geoinformatikos aspektai“ („XI-th International Conference on Geoinformatics Theoretical and Applied Aspects“) mokslininkų V. Krivošejevo, V. Kukuruzos, J. Ivanovo ir V. Makagono pristatytame pranešime [su pranešimo tekstu galima susipažinti tinklalapyje: http://iv-g.livejournal.com/675560.html]. Kad Ukrainai vertėtų skirti daugiau dėmesio tradicinių dujų gavybai, mano ir amerikiečių ekspertas prof. Robertas Orttungas [http://gazeta.zn.ua/ECONOMICS/slantsevyy_gaz_v_ukraine_byt_ili_ne_byt.html].

Bet ir tai dar negarantuoja Ukrainai visiškos energetinės nepriklausomybės. Šiandien šalis išgauna per metus apie 20 mlrd. kubinių metrų dujų, o metinis šalies dujų poreikis yra apie 60 mlrd. kubinių metrų. Tai reiškia, kad du trečdalius reikiamo dujų kiekio Ukrainai tenka importuoti (perkant jas iš Rusijos). Pagal atsargius paskaičiavimus, investuodama į tradicinių ir netradicinių energetinių išteklių gavybą Ukraina galėtų padidinti išgaunamų gamtinių dujų kiekį iki 30 mlrd. kubinių metrų per metus, dar 10 mlrd. kubinių metrų galima būtų gauti išgaunant skalūnų dujas. Tačiau tai yra prognozės 2025–2030 metams [http://kontrakty.ua/infographics/22/embed] ir šis kiekis bet kuriuo atveju netenkina dabartinio Ukrainos dujų poreikio.

Įstojimo į ES atveju Ukraina ateitų į Bendriją su minėtomis energetikos sektoriaus problemomis, tačiau, kita vertus, energetinės nepriklausomybės klausimas nėra visiškai naujas iššūkis ES. Didesne bėda gali tapti tai, kad Ukraina nėra pažangi reformų vykdytoja. Be to, atsižvelgiant į milžinišką korupcijos mastą (pagal korupcijos suvokimo indeksą 2012 metais ji buvo 144 vietoje iš 174 pasaulio šalių) ir stiprėjančias autoritarines tendencijas, Ukrainos narystės Europos Sąjungoje perspektyvos šiandien labai miglotos.

Įstojusi į ES Ukraina, viena vertus, būtų panaši į Lenkiją, kita vertus – į Rumuniją ir Bulgariją. Panašumas į Lenkiją būtų tai, kad į Europos Sąjungą įstotų dar viena didelė Rytų Europos šalis. Ukrainoje gyvena apie 45 mln. gyventojų (Lenkijoje apie 38 mln.), šalies plotas – 603 tūkstančiai kvadratinių kilometrų (Lenkijos teritorija beveik dvigubai mažesnė – 312 tūkstančių kvadratinių kilometrų). Šalies dydis įstojimo į ES atveju lemtų ir atitinkamas ambicijas, o galbūt sudarytų prielaidas susikurti Europos Sąjungoje įtakingam „Rytų blokui“, kuris galėtų efektyviai apginti savo interesus ginčuose su ES senbuvėmis – Vakarų Europos šalimis (pavyzdžiui, kad ir ginčuose dėl ES biudžeto). Tačiau pakišti koją tokioms ambicijoms gali tai, kad įstojimo į Europos Sąjungos atveju Ukraina taptų vargingiausiai gyvenančia ES nare – šiuo metu šis „titulas“ priklauso Rumunijai ir Bulgarijai. Palyginimui galima pateikti tokius skaičius: „The Economist“ prognozėmis, 2013 metais Ukrainos BVP vienam šalies gyventojui sudarys 4010 JAV dolerių, o infliacija sieks 7,8 proc. (Rumunijos – 8070 JAV dolerių ir 3,4 proc., Bulgarijos – 7150 JAV dolerių ir 2,6 proc.). Bet kuriuo atveju Ukrainai reikia itin pasitempti, jeigu ji nori rimtai svajoti apie narystę ES.

Reikia suprasti, kad ir Briuselis, prieš priimdamas Ukrainą į susivienijusios Europos šeimą, labai ilgai ir preciziškai vertins visus rizikos veiksnius, kurie atsiras dėl tokio žingsnio. Šalies dydis ir jos politinis bei ekonominis nestabilumas gali tapti pagrindinėmis kliūtimis Kijevo kelyje į narystę Europos Sąjungoje. Žinoma, šalies dydžio nepakeisi, tačiau siekti stabilumo politinėje ir ekonominėje srityje Ukrainai reikėtų ne tik dėl galimos integracijos į ES, bet ir vardan savo žmonių gerovės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.