Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos ir Lenkijos santykiai akivaizdžiai pablogėjo. Reikia pasakyti, kad ekonominiai šalių santykiai plėtojosi ne itin intensyviai, bet be didesnių problemų, o politinių santykių lygmenyje atsirado tam tikros įtampos, abipusių priekaištų, nesusikalbėjimo požymių. 

Siekdami prisidėti prie dvišalių santykių gerinimo, Geopolitinių studijų centras (Lietuva) ir Kazimiero Pulaskio fondas (Lenkija) vasario 27 d. Vilniuje surengė diskusiją Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimais. Pagrindinės diskusijos temos – „Ekonominis bendradarbiavimas: iššūkiai ir galimybės“ ir „Energetinis bendradarbiavimas: iššūkiai ir galimybės“.

Diskusijos pranešimus skaitė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovai ambasadorius ypatingiems pavedimams Antanas Valionis ir Eksporto ir investicijų skatinimo skyriaus atašė Saulius Pumputis, Tarptautinių santykių centro (Lenkija) vykdomasis direktorius Bartolomiejus Nowakas, Geopolitinių studijų centro ekspertas Viktoras Denisenka, Lenkijos ekonomikos ministerijos Branduolinės energetikos departamento atstovas Tomaszas Nowackis, žurnalo „Valstybė“ ekonomikos redaktorius Eduardas Eigirdas ir Vytauto Didžiojo universiteto (Kaunas) doktorantas Giedrius Česnakas.

Diskusijoje dalyvavo svečiai iš JAV, Estijos, Latvijos, Rusijos ambasadų Lietuvoje, politikos ekspertai, žurnalistai.  

Ambasadorius A. Valionis pažymėjo, kad per kelių šimtmečių Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją būta ir gerų santykių, ir nesutarimų tarpsnių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1994 m. pasirašyta dvišalė sutartis „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“, o abiem valstybėms įstojus į ES ir NATO šie santykiai pasiekė strateginės partnerystės lygį. Atrodo, kad iš mirties taško pajudėjo automagistralės „Via Baltica“ atkarpos Lenkijoje, energetinio tilto tarp Lietuvos ir Lenkijos „LitPol Link“ statyba, tačiau esami tempai neturėtų tenkinti nė vienos pusės. Sunkiau sekasi pradėti geležinkelio linijos „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimą, svarstomos dujotiekio tarp Lietuvos ir Lenkijos tiesimo galimybės.

Lietuvos URM atstovas S. Pumputis nurodė, kad Lenkija Lietuvai – svarbi eksporto ir importo partnerė. Abi valstybės susiduria su panašiais iššūkiais, iš jų paminėtini didelė emigracija, pasirengimas euro įvedimui. Specifiniai iššūkiai Lietuvai – būsimas pirmininkavimas Europos Sąjungai ir didesnė nei Lenkijoje ekonomikos priklausomybė nuo eksporto. Bendras abiejų valstybių ekonominės veiklos bruožas – kai kurios firmos dalį gamybos perkelia į Baltarusiją, Ukrainą.

Geopolitinių studijų centro atstovas V. Denisenka, pažymėjęs, kad bendra valstybių istorija nėra paprastas dalykas, patarė daugiau žvelgti į ateitį, o ne ieškoti abipusių praeities nuoskaudų. Jis pasiūlė pasinaudoti bendra abiejų valstybių patirtimi, nužymėjo pagrindines galimos veiklos kryptis: rūpintis energetiniu saugumu (benzinas per brangus, tuo turėtų rūpintis abi valstybės), sutelktai veikti ES, NATO ir kitose tarptautinėse struktūrose (Baltijos valstybių baimės nėra suprantamos didžiųjų ES valstybių), pagerinti komunikacinius ryšius tarp Lietuvos ir Lenkijos, taip pat ir su Lietuvos kaimynėmis – Latvija, Estija, kad geriau girdėtume ir suprastume vieni kitus.

Lenkijos ekonomikos ministerijos atstovas B. Nowakas priminė A. Valionio paminėtus bendros istorijos faktus, pabrėždamas sėkmingą Lietuvos ir Lenkijos karinių misijų bendradarbiavimą Kosove. 2008–2010 m. krizė abi šalis užklupo netikėtai, Baltijos šalys ir Lenkija ją įveikė palyginti sėkmingai, nors jose gerokai padaugėjo bedarbių (ko negalima pasakyti apie Pietų Europos šalis, kurių ekonomikoms gelbėti buvo išleista dvigubai daugiau lėšų nei įgyvendinant pokarinį Maršalo planą). Kalbėdamas apie padėtį savo šalyje pranešėjas pažymėjo, kad ekonominiai ir politiniai Lenkijos ir Vokietijos ryšiai darosi tokie artimi, jog Prancūzija šias šalis kartais vertina kaip vieną valstybę. Lenkijos ekonomikos vystymuisi daug padėjo sėkmingas buvusio vicepremjero ir finansų ministro Leszeko Balcerovicziaus pasiūlytų šoko reformų įgyvendinimas. Pagal daugelį tarptautinių ekonominės raidos vertinimų Lietuva ir Lenkija yra panašiose pozicijose, tik Lenkijos apimtys daug didesnės, tačiau mažos apimtys gali tapti pranašumu: lengviau diversifikuoti tiek gamybą, tiek eksportą. Ekonominio šalių bendradarbiavimo skaičiai yra geri, jie rodo, kad jis plėtojasi sėkmingai. Atsakinėdamas į klausimus B. Nowakas pabrėžė, kad Varšuva kiek pervertino ekonominę Baltarusijos įtaką Lenkijai ir Lietuvai, taip pat taikomų ekonominių sankcijų poveikio galią. Dabar pastebima Lenkijos orientacija į Vokietiją, paskutiniu metu – į Prancūziją, bet jo šalis turėtų labiau įsiklausyti ir į Lietuvos problemas, reaguoti į jas. Taip pat B. Nowakas paminėjo, kad Vakarų Europa nesupranta Lenkijos ir Lietuvos prieštaravimų. Į ambasadoriaus A. Valionio užuominą, kad Lenkija tautiniu atžvilgiu yra vienalytė valstybė ir jai tokio pobūdžio problemos nėra svarbios (gal todėl stringa ir „Via Baltica“ bei „Rail Baltica“ projektų įgyvendinimas), B. Nowakas atsakė, jog galbūt prieš kelerius metus tam trukdė asmeninis valstybių vadovų nesusikalbėjimas, dabar ta kliūtis turėtų išnykti.  

Lenkijos ekonomikos ministerijos atstovas T. Nowackis savo pasisakyme pabrėžė ES teisinių normų laikymosi svarbą statant, modernizuojant ir eksploatuojant branduolines elektrines. Taip pat svarbu laikytis aplinkosaugos reikalavimų, todėl Lenkijai kelia nerimą, kad Rusija, jos kaimynystėje statanti Baltijos (Kaliningrado) atominę jėgainę, nėra ratifikavusi Espoo konvencijos – tarptautinio susitarimo dėl poveikio aplinkai vertinimo. Pranešėjas nurodė, kad viena iš svarbiausių ES struktūrų „Euratom“ privalėtų turėti kur kas didesnį poveikį rengiant ir derinant atominių jėgainių projektus, tačiau dabar yra nustumta į nuošalę. „Euratom“ galėtų aktyviau dalyvauti ir sprendžiant Ignalinos AE uždarymo problemas, jos ginčytinus klausimus su Vokietijos–Rusijos kompanija „Nukem Technologies“. Lietuva turėtų aktyviau įtraukti „Euratom“ į šių problemų sprendimą vadovaudamasi ES Branduolinio saugumo direktyvos reikalavimais.     

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas G. Česnakas apibūdindamas energetinę situaciją abiejose valstybėse pažymėjo, kad Lenkijos situacija yra geresnė: ji dujas iš Rusijos gauna 10–15 proc. pigiau, Lietuva dėl šio skirtumo per metus sumoka papildomus 0,32 milijardo dolerių. Pranešėjas pasiūlė keletą priemonių, kurių bendras įgyvendinimas galėtų padėti gerinti energetinę situaciją abiejose valstybėse: situaciją vertinti platesnio regiono (Lenkija ir trys Baltijos valstybės) požiūriu, branduolinių jėgainių naudą vertinti ne tik dėl jų gaminamos elektros, bet ir dėl šiluminės energijos, regioną sujungti didesnės galios elektros perdavimo jungtimis, drąsiau įsisavinti skalūnų dujų gavybą ir sujungti šalių mokslines pajėgas siekiant sumažinti galimą tos gavybos žalą aplinkai, pagal galimybę geografiškai diferencijuoti regiono naftos ir dujų terminalus, labiau vienyti šalių pozicijas derantis energetikos klausimais su ES ir jungiantis prie ES energetikos biržų, plačiau taikyti rinkos principus į energetikos sektorių įsileidžiant privatų kapitalą.

Žurnalo „Valstybė“ ekonomikos redaktorius Eduardas Eigirdas prisiminė, kad prieš kelerius metus jų žurnalas rašė, jog Lenkija yra nesuinteresuota elektros jungtimi su Lietuva, o dabar, atrodo, padėtis keičiasi. Lenkija turi žinoti, kad Lietuva nori atsijungti nuo Rusijos energetinės sistemos ir pirmiausia per Lenkiją prisijungti prie europinės sistemos. Atominės jėgainės statybos vertintojai kažkodėl pamiršta, kad perkant energiją ar perduodant ją tranzitu nesurenkami socialiniai mokesčiai, o atominė jėgainė sukuria daug darbo vietų ne tik statybos, bet ir eksploatacijos bei aptarnavimo metu. Tad kodėl mes turėtume užsiimti tik energijos tranzitu iš Rusijos į Europą, jeigu galėtume ją kartu gaminti ir parduoti? Šaltiniai Rusijoje nurodo, kad planuojama eksportuoti Kaliningrado AE energiją per Lenkiją, tam tikslui žadama tiesti elektros jungtį į Europą per šią šalį, bet mums nėra aišku, ar lenkai sutinka statyti tokią jungtį. Jeigu nesutinka, kompetentingi Lenkijos pareigūnai turėtų apie tai pareikšti, kad gandai be reikalo netrikdytų kaimynų.

Per bendrą diskusiją, vykusią pasibaigus pranešimams, buvo toliau aptariami energetinio saugumo, energijos šaltinių diversifikacijos ir kiti abiem valstybėms aktualūs klausimai. Pažymėta, kad Rusija stengiasi užimti pozicijas (įsijungti į investicinius projektus) ne tik energetikos, bet ir kitose Rytų Europos valstybių ūkinės veiklos srityse, kai kur net užblokuodama vietines kompanijas. Lenkijos atstovai nurodė, kad, jų žiniomis, vyriausybiniu lygmeniu yra priimtas nutarimas nepirkti Kaliningrado AE gaminamos energijos, be to, Lenkijos pusė nėra tikra, kad ši jėgainė atitiks ES keliamus branduolinės saugos reikalavimus. Taip pat vyriausybiniu lygmeniu nesvarstoma galimybė statyti atskirą elektros jungtį energijos tranzitui į Europą, nes net ir jungčiai su Lietuva nepritaria Lenkijos žalieji. Į klausimą, ar gali šalies žaliųjų pozicijoms daryti įtaką kitos valstybės, svečiai iš Lenkijos atsakė, kad tokios įtakos požymių nematyti, nors žaliųjų pozicijas energetikos sektoriaus atžvilgiu tiek savo šalyje, tiek Europoje vertina skeptiškai. Pritarta bendrai nuomonei, kad nors Rusija turi galimybę elektros energiją gaminti pigiau, abi šalys turi rūpintis savo energijos generavimo pajėgumų ir alternatyvių energijos šaltinių paieška ir plėtra, nesitikėti didelio pelno iš galimo elektros energijos tranzito ir kritiškai vertinti įvairių energijos biržų galimybes, nes jos yra sunkiai prognozuojamos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.