Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Penkios tezės Lietuvos ir Lenkijos santykiams (24)

Viktoras Denisenko
2013 03 25

Nustatyti šiandien tikrąją Lietuvos ir Lenkijos santykių padėtį nėra lengva. Bendrai sutariama, kad šių santykių plotmėje susikaupė daug neišspręstų problemų ir įsisenėjusių skaudulių, kurie liečia tautinių bendruomenių (lenkų Lietuvoje ir lietuvių Lenkijoje) gyvenimą. Šios problemos plačiai žinomos: tai ir pavardžių rašymo klausimas, ir dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės, ir vieningas lietuvių kalbos egzaminas visiems ir lietuviškų, ir tautinių mažumų mokyklų dvyliktokams (nors aršiausiai sukilo prieš jį lenkiškos mokyklos). Visas šias pretenzijas Lietuvai reiškia Lenkija. Lietuva irgi yra susirūpinusi – nerimauti verčia antilietuviški vandališki išpuoliai prieš kultūros objektus (paminklus) Lenkijos teritorijoje. Šiandien aštrėja ir lietuviškų mokyklų, uždaromų Lenkijoje, klausimas.

Atrodo, kad įtampa Lietuvos ir Lenkijos santykiuose neslūgsta (nors, ko gero, šiandien ji bent jau nebeauga). Galima prisiminti, kad ne taip seniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo laikomi pavyzdiniais. Ko gero, santykių atšalimą galima sieti su valdžios pasikeitimu – tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Dėmesys Lenkijai, kaip „artimiausiai kaimynei“, susilpnėjo po Dalios Grybauskaitės išrinkimo prezidente 2009 metais. Naujoji LR Prezidentūros šeimininkė pakeitė iki tol vyravusius užsienio politikos prioritetus (vertybinė politika buvo nurašyta, atėjo laikas pragmatinei politikai). Iš esmės buvo nutraukti per Valdo Adamkaus prezidentavimą susiformavę „ypatingi santykiai“ tiek su Lenkija, tiek, pavyzdžiui, su Gruzija.

Tačiau svarbesniu veiksniu tapo nelauktas valdžios pokytis Lenkijoje, įvykęs po tragiškos šios šalies prezidento Lecho Kaczynskio žūties per lėktuvo katastrofą prie Smolensko. Galima priminti, kad prieš pat šią tragediją Lenkijos prezidentas lankėsi Lietuvoje – tuomet kaip tik buvo svarstomas įstatymas, kuris turėjo leisti rašyti lenkiškus vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens tapatybės dokumentuose originalo kalba. Tačiau įstatymo projektas buvo atmestas, L. Kaczynskis po kelių dienų žuvo, o Lenkijoje į valdžią irgi atėjo pragmatinės politikos šalininkai. Lenkija, panašiai kaip ir Lietuva, peržiūrėjo savo tarptautinių santykių prioritetus – Lietuvos nenaudai.

Grįžtant prie šiandieninių santykių būklės, galima kalbėti apie Lietuvos ir Lenkijos santykių normalizavimo bandymus. Pirmiausia čia reikėtų išskirti Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymą už Lietuvos valdžios nelankstumą lenkų tautinės bendrijos atžvilgiu (tačiau reikia paminėti, kad už šį atsiprašymą L. Linkevičius sulaukė aštrios prezidentės D. Grybauskaitės kritikos). Kaip ten bebūtų, Lietuva parodė gerą valią, siekdama atkurti gerus ir draugiškus ryšius su Lenkija.

Kitą taktiką yra pasirinkęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Šiuo atžvilgiu įdomus yra jo interviu Latvijos savaitraščiui „Ir“ (šis interviu taip pat išspausdintas š. m. kovo mėnesio žurnalo „IQ“ numeryje). Nors šiame interviu R. Sikorskis kalba apie „pagerėjusią situaciją“ Lietuvos ir Lenkijos santykiuose ir teigia, kad Lenkija draugiškai ištiesė Lietuvai ranką, čia pat jis ragina Lietuvą apsispręsti, ką pasirinkti energetikos srityje – ar gamtinių dujų jungtį su Lenkija, ar statyti savo suskystintų gamtinių dujų terminalą, nes „abu projektai neatsipirks“. Daug kas čia įžiūrėjo bandymą daryti spaudimą Lietuvai, o tai nepanašu į geranoriškus partnerystės santykius. 

Nepaisant viso to atrodo, kad esminės problemos Lietuvos ir Lenkijos santykiuose glūdi viešosios (matomos) diplomatijos plotmėje. Kol kas neteko girdėti, kad santykių atšalimas darytų didesnę įtaką kituose lygmenyse (pavyzdžiui, kol kas nekalbama apie kokius nors Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus ES lygmenyje ar pan.). Kad problemos nepersimestų giliau, reikia siekti, kad santykiai grįžtų į geros ir patikimos kaimynystės plotmę. Čia bus suformuluotos penkios tezės, kurios, straipsnio autoriaus manymu, galėtų tapti pagrindu Lietuvos ir Lenkijos santykiams normalizuoti.

1 tezė – susitaikymas su bendra praeitimi. Ši tezė iškelta pirmoje vietoje neatsitiktinai. Praeities nesutarimai neretai meta šešėlį ir dabartiniams šalių santykiams (tai ne tik Lietuvos ir Lenkijos santykių ypatybė). Daug kas priklauso nuo sugebėjimo susigyventi su tais šešėliais. Dažnai mes matome, kad, egzistuojant realioms nūdienos problemoms, konfliktinis diskursas būna papildomas ir praeities skriaudomis bei nesutarimais. Kol praeitis bus vertinama kaip atvira žaizda, tol bus sunku kalbėti ir apie dabarties bei ateities perspektyvas (Lietuva ir Lenkija kitados sugebėjo parodyti pavyzdinį sutarimą dėl keblios istorinės praeities, išbraukdamos iš politinės darbotvarkės Vilniaus okupacijos klausimą).

Galima pritarti minčiai, kad šiandien Lietuvos ir Lenkijos santykiuose labai trūksta Česlovo Milošo lygio asmenybių, sugebančių taip kalbėti apie bendrą abiejų modernių valstybių praeitį, kaip tai darė šis iškilus Nobelio premijos laureatas (Č. Milošas vadino save „paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu“ ir nemažą dalį savo kūrybos skyrė bandymui perprasti šios Europos dalies kultūros ir istorijos ypatybes).

2 tezė – bendradarbiavimas ekonominio ir pirmiausia energetinio saugumo sferoje. Vargu ar kas nors galės laimėti šioje plotmėje, bandydamas traukti antklodę į savo pusę. Lygiai taip pat R. Sikorskio pareiškimas, kad Lietuva turi pasirinkti arba gamtinių dujų jungtį su Lenkiją, arba suskystintų gamtinių dujų terminalą, rodo pragmatinės politikos požiūrį, tačiau pasaulyje, kur energetika tampa ne tik ekonominio, bet ir saugumo iššūkio dalimi, tiesioginio atsipirkimo klausimas ne visada turi būti esminis.

Žinoma, čia reikia išsakyti priekaištų ir Lietuvai. Mūsų šalis kol kas neparodė sugebėjimo tiksliai ir atsakingai vykdyti svarbius ne tik nacionalinius, bet ir regioninius energetinius projektus. Šioje srityje Lietuva aiškiai pralaimi. Atrodo, kad strateginiai prioritetai tiesiog skęsta politiniuose žaidimuose. Lietuva nerodo tinkamo užsispyrimo ir ryžto, o R. Sikorskiui čia jau cituotame interviu į klausimą apie galimą Lenkijos dalyvavimą Visagino atominės elektrinės projekte belieka atsakyti: „Mes vis dar nesame gavę įtikinamo pasiūlymo, kuriuo remdamiesi galėtume atlikti reikalingus skaičiavimus.“

Taip pat reikėtų kalbėti apie visų galimų bendradarbiavimo krypčių stiprinimą –intensyvius kultūrinius mainus, abiejų valstybių mokslininkų bendradarbiavimą, verslo sąveikos skatinimą ir pan.

3 tezė – regioninis bendradarbiavimas. Regioninis lygmuo šiandieninėje Europoje tebėra labai svarbus. Galima teigti, kad regionalizacija dar nėra tinkamai išnaudojama Europos Sąjungos mastu. ES neretai galima apibūdinti kaip didelę, bet nelabai lanksčią ir biurokratizuotą organizaciją. Esant tokiai situacijai, šalių narių susivienijimas į interesų grupes, kad tam tikrais klausimais galima būtų kalbėti „vienu balsu“, atrodo natūralus ir suprantamas procesas. Dauguma Baltijos šalių problemų ir baimių gali būti visiškai nesuprantamos Vakarų Europos šalims, tačiau gali būti gerai žinomos tai pačiai Lenkijai.

Tačiau ši tezė liečia ne vien Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lenkija, turėdama rimtų ambicijų ES formatu (tos ambicijos ypač išryškėjo pastaruoju metu), pagrindine ir artimiausia savo partnere mato ne mažą Lietuvą, o kitą savo kaimynę – šiandien Europoje pirmu smuiku griežiančią Vokietiją. Įtikinti Lenkiją jungtis į stiprų regioninį projektą su Baltijos ir (gal) Skandinavijos šalimis nebūtų lengva, bet tai nereiškia, kad neverta bandyti.

4 tezė – bendradarbiavimas plėtojant santykius su trečiosiomis šalimis. Faktiškai tai galėtų būti grįžimas prie vertybinės politikos principų, kurie vyravo netolimoje praeityje. Lietuva ir Lenkija turi unikalią patirtį kelyje į ES ir NATO. Tos patirties perdavimas visoms suinteresuotoms valstybėms galėtų tapti Lietuvą bei Lenkiją vienijančiu veiksniu, nes dalyvavimas bendruose projektuose skatina labiau vertinti partnerius ir geriau vienas kitą pažinti. Žvelgiant iš šio požiūrio taško, būtina aktyvi ir Lietuvos, ir Lenkijos pozicija vykdant ES Rytų partnerystės programą.

Čia galima įžiūrėti ir svarbų bendrą interesą – stabili ir demokratiška Rytų Europa reikštų galimybę ir Lietuvai, ir Lenkijai plėtoti gerus santykius šia geografine kryptimi ne tik politinėje, bet ir ekonominėje plotmėje.

5 tezė – komunikacijos veiksnys. Tenka pripažinti, kad šiandien Lenkijos tema Lietuvos informacinėje erdvėje, kaip ir Lietuvos tema Lenkijos informacinėje erdvėje, aktualizuojama tik tarpusavio nesutarimų kontekste. Mes iš tikrųjų labai mažai žinome vieni apie kitus, arba, kitaip sakant, mažai kas Varšuvoje žino, kuo iš tikrųjų šiandien gyvena Vilnius, ir mažai kas Vilniuje numano, kuo iš tikrųjų šiandien gyvena Varšuva (vėlgi, tai nėra specifinė Lietuvos ir Lenkijos santykių problema – lygiai taip pat mažai kas Lietuvoje gaudosi Latvijos ar Estijos politiniame gyvenime, gal kiek daugiau mes žinome apie Rusiją, Baltarusiją ir JAV).

Gera tarpusavio komunikacija tikriausiai padėtų išspręsti daug dabar esančių nesutarimų. Informacinė erdvė, kurioje būtų akcentuojamos ne tik problemos, bet ir geroji patirtis, būtų palanki abiejų šalių santykiams, taip pat skatintų tarpusavio supratimą.

Žinoma, šios penkios tezės nėra garantuota panacėja Lietuvos ir Lenkijos santykiams, tačiau, straipsnio autoriaus manymu, paminėti punktai rodo tiesiausią kelią gerų ir abipusiai naudingų santykių formavimui.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 24)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras