Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusijos karinių pratybų scenarijų analizė (40)

Krzysztof Zielke
2013 04 13

Tinklaraštis gazetapolska.pl vasario 20 d. išspausdino Krzysztof Zielke straipsnį "Karas su Rusija - galimi scenarijai" ("Wojna z Rosją – możliwe scenariusze").  Pateikiame šiek tiek sutrumpintą šio straipsnio vertimą. Straipsnį galima rasti adresu: http://www.gazetapolska.pl/28093-wojna-z-rosja-mozliwe-scenariusze.

Rusija ir Baltarusija ketina šių metų rudenį surengti karines pratybas Lenkijos pasienyje. Buvęs Lenkijos nacionalinės gynybos viceministras Romualdas Szeremietiewas netgi mano, kad rusai atvirai ruošiasi karui su Lenkija.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis tikino, kad Lenkija į tai žiūri labai rimtai, ir priminė, kad paskutiniai bendri Rusijos ir Baltarusijos manevrai „Vakarai 2009“ buvo aiškiai provokaciniai Lenkijos atžvilgiu. Pasak jo, „Kariuomenė visuomet ruošiasi blogiausiam atvejui – tai yra karui.“ Iki šiol paskelbti galimo konflikto scenarijai rodo, kad išvengti Rusijos agresijos prieš Lenkiją galėtų padėti bendradarbiavimas su Baltijos šalimis ir greitas NATO pajėgų dislokavimas Lenkijos teritorijoje.

Amerikiečių parengti Lenkijos gynybos modeliai

Kadangi dabartiniai Lenkijos gynybos planai yra slapti, tenka remtis Lenkijos ir Rusijos konflikto modeliu, kurį 1992 m. paskelbė JAV RAND centro analitikas ir NATO plėtros bendraautoris Richardas L. Kugleris. Nors savo scenarijuose jis laikė, kad abiejose galimo konflikto pusėse dalyvaus daug daugiau kariuomenės, jo modeliai ir dabar perteikia jėgų santykius ir svarbiausius politinius bei logistinius sunkumus ginant Lenkiją nuo Rusijos.

Amerikiečių analitiko nuomone, rusai sieks įveikti Lenkijos kariuomenę, užimti Varšuvą ir sudaryti naują Lenkijos vyriausybę. Rusija okupuotų tik rytinę Lenkijos dalį, esančią toli nuo Vokietijos sienos, kad neprovokuotų NATO. Pasak R. Kuglerio, iš Baltarusijos teritorijos Lenkijai smogtų 30 rusų divizijų, o joms priešintųsi 9 Lenkijos divizijos. Esant jėgų santykiui 4:1, lenkų pajėgos būtų greitai nugalėtos, o rusai savo tikslus pasiektų per savaitę. Nors nuo to laiko Rusijos kariuomenė sumažėjo nuo 2,8 mln. iki 1 mln. (63 proc.), bet Lenkijos kariuomenė, kuri nuo 400 tūkst. sumenko iki 100 tūkst., buvo sumažinta dar labiau.

Kadangi šiuo metu Lenkija galėtų karo laukan pasiųsti tik 30 tūkst. karių, jos galimybės savarankiškai apsiginti tapo dar menkesnės nei prieš 20 metų.

Kitas RAND svarstomas scenarijus – tai Vokietijos pagalba Lenkijai. Nors šioje schemoje į pagalbą atsiųstos Vokietijos pajėgos prilygsta Lenkijos pajėgoms ir rusų persvarą sumažina iki santykio 2:1, mūšio rezultatas būtų beveik toks pat kaip ir pirmuoju atveju – daugiausia todėl, kad Vokietijos kariuomenės permetimas užtruktų apie savaitę, ir kai ji įsitrauktų į mūšį, Lenkijos kariuomenė jau būtų nugalėta, o Varšuva užimta. Taigi labiausiai tikėtina, kad tokiu atveju Vakarų Lenkija liktų Vokietijos įtakoje, o Rytų Lenkiją okupuotų Rusija.

Dar vienas amerikiečių svarstomas scenarijus – Lenkijos ir Vokietijos pajėgas remia amerikiečių ir britų divizijos iš Vokietijos. Nors tokiu atveju rusų persvara sumažėtų iki santykio 1,5:1, koalicija nepajėgtų apginti Varšuvos, nes ji iš pradžių neturėtų galimybės veikti bendrai su Lenkijos kariuomene ir turėtų ilgas aprūpinimo linijas; o priešas turėtų trumpas aprūpinimo linijas ir integruotą oro gynybą.

Teigiamo rezultato būtų galima tikėtis tik tuomet, jeigu amerikiečiai suteiktų paramą iš JAV teritorijos kelių divizijų pajėgomis, kurios kilus konfliktui iš karto turėtų būti permestos į Europą. Tik jeigu amerikiečiai permestų į čia savo pajėgas iš JAV, o visų pirma – jeigu jie turėtų persvarą ore, koalicija galėtų sustabdyti rusus Varšuvos prieigose ir pereiti į kontrpuolimą, kad išstumtų priešą iš Lenkijos. Siekiant atbaidyti agresorių nėra svarbu, ar Europoje yra dislokuotos keturios, ar dvi amerikiečių brigados. Lemiamos reikšmės turi amerikiečių pasirengimas permesti savo pajėgas oro keliu ir lenkų pasirengimas priimti amerikiečių kariuomenės pastiprinimą iš JAV.

Rusija treniruojasi kariauti Vakaruose – „Ruduo 2009“

Nors įstojus į NATO Lenkijos karinė padėtis radikaliai pagerėjo, po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo negalima atmesti juodojo scenarijaus, kad Rusija užpultų Lenkiją ir Baltijos šalis konvenciniu ginklu. Rusijos planą pradėti karą Vakaruose galima įžvelgti trejų Rusijos karinių pratybų, surengtų viename operacijų cikle kodiniu pavadinimu „Ruduo 2009“, scenarijuje. Jau rusų manevrai „Kaukazas 2008“ buvo vadinami pratybomis realiu laiku. Juose dalyvavę daliniai, užuot grįžę į kareivines iš pozicijų, kuriose baigė pratybas, beveik iš karto pradėjo kovinius veiksmus prieš Gruziją.

Rusijos kariškiai manė, kad konflikto Vakaruose atveju Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pasinaudodamas situacija siektų atkovoti Pietų Osetiją ir Abchaziją, kaip kad bandė tai padaryti 2008 metais. Todėl Rusijos pratybų ciklas, pavadintas „Ruduo 2009“, prasidėjo jau birželio ir liepos sandūroje pratybomis „Kaukazas 2009“, kuriose buvo pakartotas karo su Gruzija scenarijus. Manevruose „Kaukazas 2009“ dalyvavo apie 8,5 tūkst. Kaukazo karinės apygardos karių.

Rusijos planuotojai padarė išvadą iš Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio iniciatyva surengto Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų bendro vizito į Gruziją Rusijos agresijos metu. Jie nusprendė, kad jeigu Baltijos šalių ir Lenkijos vadovai yra pasirengę rizikuoti gyvybe skrisdami Lenkijos vyriausybiniu TU-154 į konflikto rajoną, kai ten vyksta kovos, tai jie bus solidarūs ir siųs kovoti savo karius. Todėl nuo rugpjūčio iki rugsėjo pabaigos rusai suplanavo pratybas „Ladoga 2009“, kuriose fronto linija buvo laikoma Rusijos siena su Latvija, Estija ir Suomija. Šis rusų planas priminė SSRS agresiją prieš Baltijos šalis per Antrąjį pasaulinį karą. Rusų kariškiai baiminosi, kad prie Estijos gynybos prisidės kalbiniu ir ekonominiu atžvilgiu su ja susijusi Suomija. Todėl į pratybų scenarijų buvo įtrauktas ir Suomijos užpuolimas, primenantis 1939/1940 m. žiemos karo pradžią. Pratybų rajonas buvo išplėstas iki Murmansko ir į jas įtraukti visi Leningrado karinės apygardos ir keli Sibiro karinės apygardos daliniai. „WikiLeaks“ paviešintoje JAV ambasadoriaus NATO Ivo Daaladerio telegramoje buvo teigiama, kad pratybose „Ladoga 2009“ iš viso dalyvavo net 15 tūkst. Rusijos karių. Tik po suplanuoto Gruzijos neutralizavimo birželį ir liepą, o Latvijos, Estijos ir Suomijos – nuo rugpjūčio 10 d. rusai rugsėjo 8–29 dienomis numatė konfrontaciją su Lenkija ir Lietuva.

Ginkluotas konfliktas su Lenkija ir Lietuva buvo repetuojamas per didžiausias nuo šaltojo karo pabaigos pratybas „Vakarai 2009“, kurių net pavadinimas susijęs su sovietų ir NATO konfrontacija. Pagal pratybų „Vakarai 2009“ scenarijų Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės atremia Lenkijos intervenciją, ginančią lenkų mažumos Gardine sukilimą. Atsakydamos į tai Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės turėjo per Lenkijos ir Lietuvos teritoriją pramušti koridorių į Karaliaučiaus sritį, kad Baltijos karo veiksmų teatras būtų atskirtas nuo operacijų Lenkijoje. Galimas dalykas, kad Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės, kaip buvo numatyta senuose sovietų planuose, ir dabar repetavo 250 km žygį iš Gardino ir Bresto regionų į Varšuvą, o daliniai iš Karaliaučiaus – desantą Gdansko įlankoje. NATO duomenimis, manevruose „Vakarai 2009“ dalyvavo 11 tūkst. Rusijos kariuomenės karių iš Maskvos bei Uralo karinių apygardų ir 7 tūkst. Baltarusijos kariuomenės karių. Iš viso pratybų cikle „Ruduo 2009“ dalyvavo 34,5 tūkst. Rusijos karių iš visų karinių apygardų, išskyrus Tolimųjų Rytų apygardą.

NATO karinis štabas mano, kad Rusija pademonstravo galinti reaguoti į vieną nedidelį arba visuotinį regioninį konfliktą Vakaruose. Tačiau, NATO nuomone, platus rusų pajėgų išdėstymas nuo Kaukazo iki Murmansko parodė, kad Rusija nepajėgtų susidoroti su dviem nedideliais konfliktais toli vienas nuo kito esančiuose regionuose. Rusijos silpnumą esą rodo ir pratybų pabaigoje imituotas Varšuvos sunaikinimas taktiniu branduoliniu ginklu. Juk pagal praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio imitavimus rusai galėtų ją lengvai užimti ir be to.

Manevrai „Ruduo 2009“ parodė, kokia vertinga Lenkijos sąjungininkė buvo Gruzija. Dėl jos Rusija ne tik privalėjo Kaukaze laikyti 25 proc. tuose manevruose panaudotų pajėgų, bet ir turėjo sunkumų vykdydama operacijas tuo pat metu vakaruose ir šiaurėje. Deja, per pastaruosius rinkimus rusams pavyko politiniais metodais išstumti iš valdžios M. Saakašvilį, jo prezidento kadencija baigiasi šių metų spalį. Vadovaujama „Gazprom“ akcininko Bidzinos Ivanišvilio Gruzija pereina iš Vakarų į Rusijos pusę. Rusijai jau nereikia baimintis smūgio iš pietų ir ji gali didžiąją dalį savo pajėgų sutelkti vakaruose. Šių metų rudenį Maskva planuoja surengti tik pratybas „Vakarai 2013“, kurios vyks dviejuose Baltarusijos poligonuose.

„Erelissergėtojas“

2009–2010 m. NATO kuriant gynybos planus daugiausia problemų kėlė klausimas, ar Lenkiją ir Baltijos šalis reikėtų ginti atskirai, ar parengti vieną planą visam regionui. Bendro Lenkijos ir Baltijos šalių gynybos plano atžvilgiu tuometis Lenkijos nacionalinės gynybos viceministras ir dabartinio prezidento pusbrolis Stanisławas Komorowskis (žuvo Smolenske 2010 m.) iš pradžių buvo skeptiškas. Galiausiai 2010 m. gruodį NATO priėmė kompromisinį planą, pagal kurį Lenkijos gynybos planas, pavadintas „Eagle Guardian“ („Erelis sergėtojas“), buvo išplėstas į Baltijos šalis. Nuspręsta, kad Lenkijai apginti pakaks 9 divizijų (4 lenkų ir amerikiečių, vokiečių bei britų divizijos).

Regis, Lenkija be reikalo baiminosi gynybos plano išplėtimo į Baltijos šalis. Jau Rusijos kampanija „Ruduo 2009“ parodė, kad Latvija, Estija ir Suomija pritraukė net 45 proc. visame pratybų cikle dalyvavusių rusų pajėgų. Kadangi pajėgos turėjo kovoti kituose frontuose, rusai prieš Lenkiją ir Lietuvą galėjo mesti tik 30 proc. pratybų cikle dalyvavusios kariuomenės. Įtrauktos į NATO planą Baltijos šalys priima pirmąjį priešo smūgį, padidindamos Lenkijos galimybes veiksmingai gintis.

Regioninės gynybos strategiją patvirtins didžiausios nuo šaltojo karo pabaigos NATO pratybos, lapkričio pradžioje vyksiančios Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Lenkijoje Pamario Dravsko (Drawsk Pomorski) poligone netoli Ščecino bus surengtos pratybos „Steadfast Jazz 2013“, kuriose dalyvaus 3 tūkst. Lenkijos ir ne mažiau kaip 2 tūkst. kitų NATO šalių karių. Pratybose taip pat dalyvaus JAV, Prancūzijos, Čekijos, Vengrijos ir galbūt Didžiosios Britanijos kariai. Tuo pat metu vyks manevrai „Baltic Host 2013“, juose Baltijos šalys mokysis priimti kitų Aljanso šalių karines pajėgas.

„Baltijos skydas“

Visi čia aptarti scenarijai rodo, kad svarbiausia Lenkijos saugumui – atsikratyti iliuzijos, jog galima apsiginti patiems. Lenkijos nacionalinio intereso vardan visą dėmesį reikia skirti bendradarbiavimui su NATO sąjungininkais. Greta bendradarbiavimo su JAV svarbiausia Lenkijos karinės gynybos sąlyga yra politinis, ekonominis ir strateginis bendradarbiavimas su Baltijos šalimis, ypač su Lietuva.

Kuo greičiau suvoksime, kad galimas pleišto tarp Lenkijos ir Lietuvos įvarymas visų pirma naudingas Maskvos interesams, tuo geriau. Lenkijos interesai reikalauja glaudinti ryšius su Lietuva, ypač vykdant projektus, kurie pagerintų galimybes permesti medžiagas ir karines pajėgas tarp Lenkijos ir Baltijos šalių. Taigi būtina nutiesti ne tik geležinkelio jungtį „Rail Baltica“, bet ir visų pirma greitkelį „Via Baltica“, kuris jungtų Varšuvą su Kaunu, Ryga, Talinu ir Helsinkiu. Reikia kuo greičiau nutiesti Augustavo ir Suvalkų aplinkkelius – ir jie turi eiti ne viaduku, o žeme.

Lenkijos sausumos kariuomenės pagrindas turi būti ne prie sienos su Vokietija, o arčiau galimo karinių veiksmų teatro, kad Lenkijos kariuomenė galėtų dalyvauti ginant Varšuvą, o jeigu reikės – paremti Lietuvą. Ypač 11-oji šarvuotoji divizija turi būti atkelta iš Žaganio, pavyzdžiui, į Zambruvą, kad konflikto atveju galėtų suteikti pagalbą Varšuvai arba Vilniui, arba kontratakuoti Karaliaučiaus ar Baltarusijos kryptimi.

Tačiau regiono saugumą vis dėlto lemia NATO viešpatavimas ore ir galimybė saugiai permesti JAV kariuomenę į Lenkiją ir Baltijos šalis. Šių metų pradžioje Rusija Karaliaučiuje ir Peipaus (Pskovo) ežero apylinkėse dislokavo „Iskander-M“ tipo raketas, kurios, galėdamos nuskristi daugiau kaip 500 km, konvencinėmis priemonėmis ir 5–50 kilotonų galios branduolinėmis galvutėmis gali pasiekti taikinius beveik visoje Lenkijos teritorijoje, visose Baltijos valstybėse ir Suomijos pietuose. Estų ekspertas Kaarelas Kaasas atkreipia dėmesį, kad krizės atveju „Iskander“ ir rusų oro gynybos sistema gali sukomplikuoti ir sulėtinti NATO pagalbos pajėgų permetimą į Baltijos šalis.

Reaguodamos į šią grėsmę, Lenkija ir Baltijos šalys, padedamos JAV, turi sukurti bendrą oro ir priešraketinės gynybos sistemą „Baltijos skydas“. Čia pirmieji žingsniai jau žengti. Lenkijos ir kitų NATO šalių naikintuvų patruliavimas Baltijos šalyse jau reorganizuotas į nuolatinę Aljanso misiją. Be to, reikėtų pagalvoti apie Lenkijos aviacijos bazės įsteigimą Estijoje arba Latvijoje. Taip pat reikia skatinti amerikiečius, kad pagal planus išplėstų dabartinę mikroskopinę aviacijos bazę Laske netoli Lodzės į dvi bazes su 250 karių, skirtas atitinkamai naikintuvams F-16 ir transporto lėktuvams „Hercules C-130“. Dar viena amerikiečių bazė Redzikove netoli Slupsko nuo 2018 m. ne tik turi tapti viso Aljanso priešraketinio skydo dalimi, bet ir jos elementai – pavyzdžiui, radaras, galėtų tarnauti ir „Baltijos skydui“, t. y. regioninei oro ir priešraketinės gynybos sistemai.

Didžiausia per 20 metų įtampa tarp JAV ir Rusijos, kurią rodo planai įsteigti Lenkijoje tris JAV bazes, suteikia Lenkijai didžiausią po įstojimo į NATO galimybę greitai ir smarkiai padidinti saugumą. Tačiau dabartinę situaciją būtina išnaudoti ir siekiant gauti stipriausias saugumo garantijas, kurias suteikia branduolinis ginklas. Pasak jau minėto estų eksperto, Baltijos jūros regione stiprėjant Rusijos konvenciniam potencialui ir silpnėjant NATO potencialui, artimiausią dešimtmetį NATO gynybos strategijoje didės taktinių branduolinių ginklų vaidmuo. Tai nereiškia, kad Lenkija turi kur nors už kampo nusipirkti posovietinę bombą, kaip kadaise siūlė Lechas Walęsa. Tokie svarstymai gali tik sugriauti pasitikėjimą Lenkija kaip sąjungininke. Tačiau galbūt reikėtų pasiūlyti, kad vienoje amerikiečių bazėje, esančioje Lenkijos ir/arba Baltijos šalių teritorijoje, būtų dislokuoti taktiniai branduoliniai ginklai – pavyzdžiui, tie, kurie išgabenami iš Vakarų Europos. Tuomet įgytume didžiausias saugumo garantijas, nes, kaip parodė NATO istorija, Rusija niekuomet nepuls nei konvenciniais, nei branduoliniais ginklais šalies, kuri galėtų atsakyti branduoliniu ginklu. Joks teritorinis arba politinis grobis Lenkijoje ir Baltijos šalyse nevertas kontrsmūgių, branduolinės eskalacijos ir Rusijos miestų sunaikinimo rizikos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 40)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras