Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ką Kipro precedentas reiškia euro zonos ateičiai?

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2013 03 30

Pastarosiomis savaitėmis Kipras, maža Viduržemio jūros salos valstybė, karaliauja pasaulio žiniasklaidos antraštėse. Dėl blogų paskolų beveik sužlugusią šios euro zonos valstybės bankų sistemą turėjo gelbėti didžioji trijulė – Europos Sąjunga, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas.

Taigi kas atsitiko, kad didžiajai trijulei teko tartis dėl Kipro ekonomikos, paremtos bankų gaunamais pelnais, gelbėjimo? Viena iš pagrindinių Kipro bankų sektoriaus perkaitimo priežasčių buvo indėlininkų –fizinių ir juridinių asmenų, tiek kipriečių, tiek ir užsienio piliečių – lėšų investavimas į valstybines Graikijos obligacijas. Finansų krizė šioje valstybėje paskui save į duobę nusitempė ir Kiprą. Paprastai tariant, Kipro bankuose liko mažiau pinigų, negu jų reikia indėliams išmokėti.

Kipro bankininkystės sektorius susidūrė su dviem problemom tuo pačiu metu: niekaip nemažėjančiais įsiskolinimais indėlininkams dėl prieš tai nustatytų aukštų palūkanų normų ir gerokai sumažėjusiomis įplaukomis, iš kurių būtų galima šiuos įsiskolinimus padengti. Bankininkų veiksmus taip pat ribojo ES galiojantis mažesnių nei 100 tūkstančių eurų indėlių draudimas.

Kaip populiariai aiškina marketplace.org analitikai, Kipro bankų sektorių galima palyginti su didelės šeimos galva, kuriam staiga gerokai sumažintas atlyginimas, bet vis vien reikia išmaitinti keliolika atžalų, kurių amžius nuo 5 iki 25 metų. Iš nepilnamečių atimti kasdienės duonos negalima (aliuzija į mažesnių nei 100 tūkst. eurų indėlių draudimą), o suaugusių vaikų dienos maisto norma gali būti sumažinta. Kaip tik dėl šio sumažinimo ir buvo sutarta praėjusį sekmadienį (kovo 24 d.). Kipro prezidentas Nicos Anastasiades su ES, TVF bei ECB lyderiais Briuselyje suderėjo, kad mainais už 10 milijardų eurų paskolą didieji (t. y. didesni nei 100 tūkst. eurų) indėliai Kipro banke bus apmokestinti 40 proc., o antras pagal dydį Kipro bankas „Laiki“ bus likviduojamas, jo „gerieji“ (vėlgi – mažesni nei 100 tūkst. eurų) indėliai pervedami į jau minėtą Kipro banką, o atitinkamos didesnių indėlių dalys įšaldomos ir ateityje bus naudojamos skoloms išmokėti. Taigi, didžiosios trijulės nutarimu už prastai pasvertą Kipro bankų riziką turės mokėti ir stambieji šios šalies bankų indėlininkai, o ne tik ES mokesčių mokėtojai.

Savaitę prieš galutinai susitardami dėl šių paskolos sąlygų Kipro valdantieji aptarinėjo ir kitą galimą išeitį. Jie planavo apmokestinti visus indėlius nepriklausomai nuo jų dydžio, bet balsavimas už šį vadinamąjį planą A parlamente žlugo.

Kovo 24 d. sprendimas Briuselyje ne tik išgelbėjo, kaip jau minėta, bankų pelnais pagrįstą Kipro ekonomiką (bent jau kol kas, jei nepasikartos Graikijos scenarijus ir neprireiks kitos paskolos), bet ir nubrėžė tam tikras gaires ateičiai. Kipro precedentas parodė, kad euro zonos narės neketina ir toliau stengtis išlaikyti eurą vien tik savo šalių mokesčių mokėtojų lėšomis, bet nuo šiol, spręsdamos bankų problemas, reikalaus finansinio indėlio ir iš stambiųjų bankų klientų.

Rusija atsuko nugarą

Kadangi didelę indėlių dalį Kipro bankuose sudaro lėšos iš Rusijos (ekspertų vertinimu, nemaža jų dalis – įtartinos kilmės), prieš galutinai baigdama derybas su Briuseliu Nikosija pagalbos kreipėsi į Maskvą.

Kipras prašė Maskvos atidėti jau turimos 2,5 milijardo eurų skolos grąžinimo terminą penkeriems metams – nuo 2016-ųjų iki 2021-ųjų – ir sumažinti palūkanų dydį, kad iš didžiosios trijulės galėtų prašyti mažesnio finansinės pagalbos paketo palankesnėmis sąlygomis. 

Tačiau derybos žlugo, nors Kipras ir bandė suvilioti Rusiją neseniai salos priekrantės zonoje atrastais gamtinių dujų ištekliais ir dalininkės vaidmeniu juos eksploatuojant. Kipro finansų ministras Michaelis Sarris Maskvą paliko net nesusitaręs dėl paskolos grąžinimo atidėjimo. Rusijos finansų ministras A. Siluanovas pareiškė, kad prieš nuspręsdama, kaip toliau elgtis, Rusija lauks trijulės sprendimo.

Rusijos atsisakymas padėti Kiprui yra gana keistas dėl kelių priežasčių. Visų pirma tai – praleista proga dar labiau sustiprinti savo įtaką Kipre, kurio strateginė partnerystė labai svarbi siunčiant ginkluotę į Siriją. Antra, stambiųjų Kipro bankų klientai yra rusų oligarchai, prarasiantys didžiąją dalį (jei ne visas) čia laikomų lėšų. Trečia, Rusija praleido progą padidinti savo įtaką sprendžiant ES problemas.

Atsisakydamas padėti Nikosijai Kremlius kartu aštriai kritikavo vadinamąjį planą A – apmokestinti visus Kipro bankuose laikomus indėlius. Tačiau patvirtintam planui B – gerokai didesniam didžiųjų indėlių apmokestinimui – didelio pasipriešinimo nebebuvo. Kai kurie analitikai, rašo newsru.com, teigia, kad galbūt rusiško kapitalo Kipre yra mažiau, nei prieš tai manyta, todėl ir nuostoliai dėl jo apmokestinimo ar įšaldymo bus mažesni.

Kita versija, siūloma Globalizacijos studijų centro Monrealyje (Kanada), yra ta, kad turtingiausi rusai pasinaudojo politiniu chaosu Kipre ir per Rusijos „Uniastrum“ banką, kurio 80 proc. akcijų priklauso Kipro bankui, išsiėmė savo indėlius, nes šis rusų bankas neblokavo indėlių pervedimo operacijų.

Dar viena versija teigia, kad V. Putinui susiklosčiusi situacija padės susitvarkyti su tomis rusų kompanijomis, kurios, norėdamos išvengti 20 proc. pelno mokesčio Rusijoje, renkasi savo verslą registruoti Kipre ir mokėti tik 10 proc. pelno mokestį.

Europos susiskaldymas

Agentūra „Associated Press“ pabrėžia, kad sprendimas dėl Kipro gelbėjimo dar labiau padidina politinę šiaurės ir pietų atskirtį Europoje, t. y. tarp didžiųjų euro zonos valstybių donorių (pavyzdžiui, Vokietijos, Nyderlandų, Suomijos) ir įsiskolinusių Pietų Europos valstybių. Vokietijoje, pagrindinėje euro zonos gelbėtojoje, ant bankroto ribos esančios valstybės (pavyzdžiui, Graikija ar Kipras) žiniasklaidoje vaizduojamos kaip neatsakingos veikėjos, siekiančios lengvo išsikapstymo iš duobės, į kurią pačios per savo neapdairumą ar nesąžiningumą ir įkrito. O pietiečiai atsako nepasitenkinimu dėl Vokietijos diktato nustatant traukimo iš duobės sąlygas. 

Pasak Vokietijos finansų ministerijos, gelbėdama kitas euro zonos nares – Graikiją, Airiją, Portugaliją ir Ispaniją – šalis jau išleido daugiau kaip 220 milijardų eurų, tačiau gelbėjamos šalys yra nepatenkintos Vokietijos reikalaujamomis taupymo sąlygomis. Nuolatinis tamsios Vokietijos praeities priminimas (pavyzdžiui, protestuotojų plakatai, vaizduojantys kanclerę A. Merkel su Hitlerio ūsais) kelia nepasitenkinimą šios šalies valdžios sluoksniuose. Vokietijos teisingumo ministrė Sabine Leutheusser-Schnarrenberger kreipėsi į ES lyderius Briuselyje prašydama apginti Vokietiją nuo nepagrįstų pietiečių kaltinimų, pabrėždama, kad susitarimai dėl pagalbos silpnesnėms euro zonos valstybėms yra priimami dalyvaujant visoms euro zonos valstybėms, o ne vienašališku Vokietijos sprendimu.

Nors nuomonės reiškiamos skirtingos, matome, kad finansiškai stiprios euro zonos valstybės nėra linkusios leisti vieningos valiutos zoną palikti kad ir mažoms valstybėms (Kipro ekonomika „gamina“ vos 0,2 proc. euro zonos BVP, taigi didelės žalos šiai zonai Kipro pasitraukimas nepadarytų), bet vien tik savo lėšomis gelbėti skęstančiųjų nenori.

Precedentas dėl skolų naštos perdėjimo ant didžiųjų indėlininkų ir bankų akcininkų pečių taip pat gali tapti kryžiumi kitoms finansiškai nestabilioms euro zonos valstybėms, nes dėl padidėjusios rizikos prarasti indėlius iš jų gali pasitraukti stambiausi investuotojai. O tai jų ekonomikai tikrai nepadės.

Graikija ir Kipras – ne vienintelės pietinės Europos valstybės, iki pamatų purtomos finansų krizės. „Financial Post“ analitikai perspėja, kad po kelių mėnesių panašus likimas gali laukti Slovėnijos, jei ministrės pirmininkės Alenkos Bratusek vadovaujama vyriausybė nesiims atitinkamų veiksmų blogoms šios šalies bankų paskoloms suvaldyti.

Parengta pagal „Associated Press“, „Financial Post“, „The Telegraph“, „The Economist“, marketplace.org, „The Washington Post“, „The New York Times“, „The Guardian“, newsru.com informaciją.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (315)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (53)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (156)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (12)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (17)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras