Situacija Kipre šiandien yra viso pasaulio dėmesio centre, ir klausimų šioje istorijoje yra kur kas daugiau nei atsakymų. Pirmiausia iki galo neaišku, kaip ES priėmė atitinkamus sprendimus – ES valdininkai patys negali jų tiksliai paaiškinti. Kitas akivaizdus faktas yra tas, kad euras dinamiškai krenta dolerio atžvilgiu dėl mažėjančio pasitikėjimo euro zona ir Europos finansine politika bei jos baziniais principais. Eurą dar labiau žlugdo kalbos, kad Kipro modelis gali tapti kitų ES šalių „gelbėjimo“ (jeigu jį galima taip pavadinti) pavyzdžiu. Išskirtinai įdomi šiuo atveju yra Vokietijos pozicija. Viena vertus, jos visuomenėje didėja nepasitenkinimas dėl to, kad Berlynas yra priverstas gelbėti visokiausius „elgetas“. Kita vertus, A. Merkel nuolat sako, kad euro zonos išsaugojimas yra jos prioritetas. Šiuo atveju pažymėtini keli momentai. Pirma, Vokietija pakankamai ramiai reaguoja į tai, kas vyksta. Antra, A. Merkel griežtu tonu pareikalavo, kad Kipras nesiderėtų dėl finansinės pagalbos su Rusija (tarp kitko, viena iš artimiausių ekonominių Vokietijos sąjungininkių): teoriškai Maskva galėtų savo lėšomis padėti Nikosijai pataisyti finansinius reikalus, bet Berlynas kažkodėl prieš.

Kremliaus situacija šiame kontekste irgi yra neeilinė. Viena vertus, Kipre „atimami“ rusų pinigai. Kaip, prisiminęs komunizmo klasikus, pasakė D. Medvedevas, ten toliau „grobia tai, kas prisigrobta“. Tačiau kažkokios ypatingos panikos požymių Rusijos valdžia nerodo. Maža to, vicepremjeras I. Šuvalovas pareiškė: „Tai, kas vyksta, yra geras signalas tiems, kas pasiruošęs pervesti savo kapitalus Rusijos jurisdikcijon, į Rusijos bankus.“ Štai toks įdomus posūkis po V. Putino kalbų, kad atėjo laikas grąžinti rusiškus pinigus iš lengvatinės prekybos zonų („ofšorų“) namo.

Pagaliau, Jungtinės Valstijos apskritai nesinervina – toliau sau spausdina dolerius savo ekonomikai palaikyti, o Kipro krizė vis tiek padeda išsaugoti stabilų amerikietiškos valiutos kursą ir investicinį patrauklumą.

Trumpai sakant, nieko neaišku, bet visi – Rusija, Vokietija (ES), JAV – patenkinti, žinoma, išskyrus Kiprą, kurį, susidaro įspūdis, paprasčiausiai „pakišo“ – pirmiausia ta pati Vokietija, kuri iš pradžių privertė jį nusipirkti graikiškų obligacijų, o dabar nuosekliai skandina. Tai kas gi vyksta? Nuomonių ir spėlionių yra daug. Šiame kontekste Geopolitika.lt siūlo susipažinti su žinomo ir tarptautiniu mastu labai autoritetingo Rusijos eksperto Sergejaus Karaganovo pozicija, kurią jis išsakė savo interviu laikraščiui „Vzgliad“ (http://www.vz.ru/politics/2013/3/21/625273.html).

„Vzgliad“ (VZ): Sergejau Aleksandrovičiau, koks yra jėgų išsidėstymas ES viduje? Kodėl Angela Merkel taip griežtai pasisakė prieš Kipro bandymus gauti Maskvos paramą?

Sergejus Karaganovas (S. K.): Neatmestina galimybė, kad Merkel turi savo darbotvarkę tiek dėl Kipro, tiek dėl euro. Mes apie šią darbotvarkę nežinome. Tačiau pradeda susidaryti įspūdis, kad vokiečiams nusibodo graikai, kipriečiai... Aš neatmetu galimybės, kad vokiečiai specialiai pradeda skandinti Kiprą, suprasdami, kad visos euro zonos išsaugoti neįmanoma [išskirta straipsnio autoriaus]. Jie sumokėjo beprotiškus pinigus ir išgelbėjo Graikiją, kuri galu gale greičiausiai neatlaikys šio smūgio. O po jos gali subyrėti Ispanija, Portugalija ir taip toliau. Ir Italija kabo ant plauko: ten vis keičiasi vyriausybė. Iš tikrųjų nei Merkel, nei kas nors kitas neprisipažįsta, ko realiai jie nori, nes tai gali tapti nekontroliuojamos įvykių eigos priežastimi. Aš manau, kad jie nori kontroliuoti situaciją ir galiausiai sukurti dvi euro zonas... [išskirta straipsnio autoriaus] Aš, jais dėtas, taip ir padaryčiau.   

VZ: Kokia, žiūrint iš politinio taško, bus Europos Sąjunga po to? Kai paaiškėjo, kad tai visai ne lygiateisių šalių, kaip buvo tvirtinama Briuselyje, sąjunga?

S. K.: Ji niekada nebuvo lygiateisių šalių sąjunga. ES ant euforijos dėl komunizmo žlugimo bangos padarė keletą strateginių klaidų. Europos Sąjunga nusprendė priimti daug naujų narių nesant tam pakankamų sąlygų. ES pamiršo, kad didieji Europos tėvai kūrė politinę sąjungą. O jie pradėjo kelti vieną ekonominę sąlygą po kitos. Ir pamiršo apie politinę sąjungą, nes ji neišeina. Buvo klaida bandymas sukurti vieningą užsienio ir gynybos politiką, iš kurios nieko neišėjo. Labai sumažėjo didžiųjų Europos valstybių įtaka. Viskas baigėsi tuo, kad Berlynas, Paryžius, Madridas ir Londonas, sąlyginai tariant, buvo geriausiu atveju prilyginti Liuksemburgui, o blogiausiu – Nikosijai. Buvo padarytos ir dar kelios struktūrinės klaidos, už kurias dabar tenka mokėti. Žinoma, negalima buvo plėsti euro zonos taip greitai. Galu gale, daugelis vokiečių jau pradėjo gailėtis dėl euro sukūrimo. Juk euras buvo sąlyga, kurią vokiečiams primetė prancūzai už sutikimą su Vokietijos susivienijimu. Apie tai visi tiesiog pamiršo. Ir nors dabar už euro stovi didžiuliai interesai, nors tai yra viena iš rimčiausių valiutų, vokiečiai su dideliu gailesčiu atsisveikino su marke. Nors galiausiai iš euro įvedimo jie ir laimėjo. Aš manau, kad iš stipraus euro, kuris realiai remsis Vokietija, sukūrimo jie laimės vėl. Didesnė dalis darbotvarkės, kuri svarstoma televizorių ekranuose – tai veikiausiai ne ta darbotvarkė, kuri tikriausiai yra lyderių galvose.  

VZ: Ar Turkija laimės iš galimo Kipro pašalinimo iš ES? Tai didina jos priėmimo į ES šansus? Juk Kipras niekada neįleistų turkų į ES, kol jie okupuoja salos šiaurę.    

S. K.: Turkijai bus malonu, kad Kipras silpnas. (...) Tačiau tai nedarys jokios įtakos Turkijos šansams įstoti į ES. Jie yra minimalūs. Man atrodo, kad pačioje Turkijoje silpsta noras stoti į Europos Sąjungą. Ir į kokią ES Turkijai stoti? Dabar niekas nežino, kokia ji bus po 4–10 ar 15 metų, kada realiai gali būti iškeltas klausimas dėl Turkijos ar kokios nors kitos šalies stojimo į Europos Sąjungą. Neatmetu galimybės, kad dabar ES grįš prie politinės valstybių sąjungos, susilpnins biurokratiją, taps daug patrauklesnė kitoms šalims. Galbūt net iškils klausimas dėl Rusijos ir Europos Sąjungos integracijos. Tačiau dabar yra beprasmiška apie tai spėlioti.   

***

Moralas. Vokietija galbūt sąmoningai skandina Kiprą, planuodama per krizę pereiti prie dviejų greičių (finansinių ir politinių) Europos, apie kurią viešojoje erdvėje tai kalbama, tai pamirštama. Rusija apie tai, kas bus su Kipru, tikriausiai žinojo (kad ir iš tos pačios Vokietijos). Galbūt buvo net sutarta, kad ji praras dalį ten esančių savo pinigų, bet kiti sugrįš namo, o, be to, Kipras atskleis visas Kremliui reikiamas sąskaitų ir schemų paslaptis. Na, o JAV tiesiog stebi viską iš šalies ir toliau ramiai subsidijuoja savo ekonomiką.

Parengė Vadim Volovoj.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.