Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Dešimt Irako metų ir toliau (7)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2013 04 19

Praėjo dešimt metų nuo JAV karinės operacijos Irake pradžios (o paskutinis Amerikos kontingento karys paliko šią šalį tik 2011 m. pabaigoje). Gera proga prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo (kokios buvo oficialios ir tikrosios šio Vašingtono sprendimo priežastys) ir kuo viskas baigėsi, ir žvilgtelėti į artimiausią ateitį.

Jau po pirmojo JAV karo su Saddamu Husseinu dėl Kuveito išlaisvinimo iš Irako okupacijos buvo kalbų, kad darbas nebaigtas. Tuomet JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos, veikiančios pagal JT Saugumo Tarybos mandatą, visiškai sutriuškino Irako armiją (pirmiausia – iš oro), sausumos pajėgos išvadavo Kuveitą ir užėmė apie dešimtadalį Irako teritorijos pietinėje dalyje (Basros apylinkėse). Žengti toliau – link sostinės Bagdado – tuometis JAV prezidentas Bushas nesiryžo ir atitraukė koalicines pajėgas į Kuveito teritoriją. Tačiau jo sūnus Bushas jaunesnysis 2003 m. kovo 20 d. tai padarė. Daug kas šiandien pamiršta, kaip atkakliai amerikiečiai bandė visam pasauliui įrodyti, kad Irake yra masinio naikinimo ginklų. Tuomečiam JAV Valstybės sekretoriui C. Powellui turėtų būti ligi šiol gėda dėl spektaklio su mėgintuvėliais, kurį jis surengė Jungtinėse Tautose. Tada juo nepatikėjo ne tik Rusija, bet ir Paryžius bei Berlynas, ir tai leido ekspertams prabilti apie transatlantinės vienybės skilimą ir vis ryškėjančius Europos (ypač senosios) ir Amerikos požiūrio į tarptautinius reikalus skirtumus. Šiame kontekste taip pat įdomu prisiminti, kad tuometis Lietuvos premjeras A. Brazauskas pareiškė, kad Jungtinių Valstijų pateikti įrodymai, jog Irakas turi masinio naikinimo ginklų, yra įtikinantys. Deja, istorija buvo skeptikų pusėje.

Sunku patikėti, kad JAV specialistai, žvalgyba ir aukščiausio rango politikai nežinojo realios situacijos. Kitaip tariant, tokie respublikonų „vanagai“ kaip šalies viceprezidentas D. Cheney‘is ir gynybos ministras D. Rumsfeldas greičiausiai tiesiog ieškojo daugiau ar mažiau įtikinamo preteksto karinei intervencijai į Iraką. Koks gi buvo tikrasis jų motyvas? Didelė dalis ekspertų mano, kad tai nafta (paliekant nuošalyje amerikietiškos karinės pramonės ir įvairių kompanijų, susijusių su aukščiausiais JAV pareigūnais, interesus). Irakas iš tiesų turi labai daug šio resurso, jo gavyba šalyje yra labai pigi. Tačiau pažiūrėkime, kokią vietą Irakas dabar užima pasaulyje pagal naftos eksportą. Pasaulinė naftos paros paklausa yra apie 90 mln. barelių, o Irakas tiekia apie 3 mln. barelių (http://alto-group.ru/analitika/88-mirovoj-rynok-nefti-v-konce-2012-goda.html). Tai nemažas rodiklis, bet jis neleidžia sakyti, kad Irakas yra vienas iš globalios naftos rinkos lyderių. Pradėdama karą, Amerika negalėjo nesuvokti, kad taip ir atsitiks dėl būtinybės po konflikto atkurti Irako naftos pramonę ir terorizmo (naftotiekių ir gamyklų sprogdinimo) grėsmės.

Tai kas, jeigu ne nafta? Didžiųjų Artimųjų Rytų demokratizacijos idėja, tikėtina, užvaldžiusi respublikonų galvas, kuri turbūt turėjo prasitęsti Irane (apie tai, beje, neseniai pasakė ir buvęs Irake dirbusios TATENA grupės vadovas Hansas Blixas), bet žlugo? Po pergalingo žaibo karo, Saddamo generolų išdavystės ir Irako kariuomenės išsilakstymo prasidėjo ilgas ir nuobodus partizaninis karas, kurio pagrindiniais dalyviais tapo ne tiek nušalinto, o vėliau „demokratiškai“ pakarto prezidento šalininkai, kiek įvairūs islamo radikalai teroristai, negalėję praleisti progos pakovoti su „kryžiuočiais“ (beje, karo strategus Irako kampanija dar labiau įtikino, kad greita okupacinė pergalė yra kelias į ateities pralaimėjimą, ir jo išvengti galima tik pasitraukus iškart po aktyvios konflikto fazės). Padėtį dar labiau komplikavo anksčiau prispaustų šiitų (juos iš karto pradėjo remti Iranas) ir kurdų priešprieša su sunitais dėl valdžios ir naftos. Kaip 2006 m. pareiškė Rusijos prezidentas V. Putinas: „Mes labai nenorėtume turėti tokios pat demokratijos kaip Irake“, – ir buvo visiškai teisus.

Tačiau dar svarbesnė šiuo atveju yra ne jo, o Irako ir Amerikos gyventojų nuomonė. Irakiečiai sako, kad nors gavo daugiau laisvių, šalyje gerokai sumažėjo saugumo, o gyventojų apklausos rodo, kad dabartinė situacija daugeliui jų atrodo blogesnė nei prieš karą. Štai keletas nuomonių, papildomas komentaras joms nebūtinas (http://www.delfi.lt/news/daily/world/irakieciai-po-amerikos-invazijos-i-sali-regresuojame.d?id=60973699): „Amerikos kariai atėjo čia ir sunaikino mūsų miestus, mūsų visuomenę. Dabar mes kenčiame nuo skurdo“; „JAV invazija į Iraką buvo neteisinga. Mes turbūt būtume sugebėję nuversti režimą be jų pagalbos“; „Nuo tada, kai Amerikos daliniai įsiveržė į Iraką, visose gyvenimo srityse žengėme žingsnį atgal, nematome progreso“; „Mes turime daugiau laisvių, laisvus rinkimus, bet išaugo terorizmo grėsmė, po karo atsirado ginkluotų grupuočių“. Akivaizdžiai pasikeitė ir paprastų amerikiečių pozicija. Remiantis televizijos kanalo CBS apklausa, 54 procentai respondentų pažymėjo, kad JAV reikėjo laikytis atokiau nuo Irako, ir tik 38 procentai pateisino karą. Palyginimui: 2003 m. jį rėmė 69 procentai Amerikos gyventojų, o dabar tik 41 procentas mano, kad nubrėžti tikslai buvo pasiekti (http://www.newsru.com/world/20mar2013/iraq10years.html). Laikraštis „The New York Times“, komentuodamas „vieną iš baisiausių strateginių Amerikos užsienio politikos klaidų“, priminė apie 100 tūkst. žuvusių irakiečių, 4,5 tūkst. nužudytų ir 30 tūkst. sužeistų JAV karių bei 2 trilijonus karui išleistų dolerių (http://www.nytimes.com/2013/03/20/opinion/ten-years-after-the-iraq-war-began.html?_r=0). Kartu laikraštyje pareikšta nuostaba, kad JAV valdančioji klasė tarsi pamiršo visa tai, o tokie veikėjai kaip D. Cheney‘io ir D. Rumsfeldo bičiulis P. Wolfowitzas vis dar mano, kad invazija į Iraką buvo teisingas žingsnis.

Šioje vietoje pats laikas pereiti prie ateities. JAV demokratai, žinoma, ne respublikonai, bet Irano lapas toli gražu nėra užverstas. Šalia toliau liepsnoja Sirija ir stiprėja kalbos apie neskraidymo zonos virš jos įvedimą. Tai ar JAV pasimokė iš savo klaidų Afganistane ir Irake? Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad nelabai. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kantrybė beveik išseko (jos yra pasiruošusios tiekti ginklus Sirijos sukilėliams, nepaisydamos embargo tiekti ginklus abiem kariaujančioms pusėms). Jungtinės Valstijos kol kas nesiima aktyvesnių veiksmų, suprasdamos visuomenės karinį skepticizmą ekonominio sunkmečio laikais, bet akivaizdžiai nori nuversti B. Assado režimą, o tai tik dar labiau padidintų nestabilumą Didžiųjų Artimųjų Rytų arkos zonoje. Nesinori tikėti, kad kaip tik tai ir yra Amerikos tikslas. Norisi tikėti, kad B. Obamai užteks išminties susilaikyti nuo naujos avantiūros, bet garantijų, kad jis atlaikys šį testą („vanagų“ savo aplinkoje spaudimą), nėra.

Žinoma, S. Husseinas buvo, o B. Assadas neabejotinai yra autoritarinis diktatorius (nors tai ir netrukdo Vašingtonui draugauti, pavyzdžiui, su „demokratiška“ Saudo Arabija), bet kartais iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. Karinė intervencija į Siriją (tiesioginė ar pagal Libijos scenarijų) šiuo atveju dėl neprognozuojamų pasekmių vis dėlto yra didesnis blogis, bet „Sirijos draugų“ (įskaitant ir lyg tai pavargusias nuo karų JAV) tai gali nesustabdyti ir po dešimties metų gali tekti prisiminti kitą „jubiliejų“ ir apgailestauti dėl jo klaidų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 7)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras