Balandžio pradžioje įvykęs Turkijos prezidento Abdullah Gülo (Abdula Giulo) ir gausios jį lydinčios delegacijos vizitas į Lietuvą turėjo svarbią reikšmę ne tik dvišalių santykių, bet ir artėjančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungoje kontekste. Vilnius šiandien dairosi tam tikrų temų, kurios galėtų tapti svarbiausiais artėjančio Lietuvos pirmininkavimo akcentais. Turkija ir jos narystės Europos Sąjungoje siekis gali tapti vienu iš tokių akcentų.

Lietuva jau yra išreiškusi savo aiškią poziciją dėl Turkijos narystės ES. Prezidentė Dalia Grybauskaitė patikino A. Gülą, kad Lietuva tvirtai remia Turkijos integracijos į Europos Sąjungą siekį. Turkijos prezidento vizito metu taip pat buvo akcentuojama, kad vienas iš strateginių Lietuvos pirmininkavimo ES tikslų gali būti „suteikti naują impulsą įšaldytam derybų tarp Turkijos ir ES procesui“ [http://www.alfa.lt/straipsnis/15127987/Prezidente..Lietuva.ir.Turkija.stiprina.politinius.ir.ekonominius.rysius=2013-04-03_16-08/].

Žinoma, galima paklausti – ar verta kelti tokį tikslą? Vien Lietuvos paramos Turkijai akivaizdžiai nepakaks, kad šios valstybės narystė Europos Sąjungoje jau artimiausiu metu taptų realybe. Kad tai suprastum, užtenka bent trumpai apžvelgti Turkijos ir ES santykių istoriją.

Turkija jau gana ilgai stūkso ant Europos Sąjungos slenksčio. Šalies kandidatės statusas Turkijai buvo suteiktas dar 1999 metais gruodžio mėnesį Helsinkyje vykusiame ES forume. Aktyvias derybas dėl narystės Ankara pradėjo 2005 metais, tačiau jos iš pat pradžių nepasižymėjo didele pažanga.

Galima teigti, jog Turkija pati nepakankamai stengiasi, kad jos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje būtų sėkmingos, tačiau reikia paminėti, jog ir pačioje ES nėra tvirto sutarimo dėl galimos Turkijos narystės. Kai kurios valstybės tiesiog nenorėtų matyti Turkijos susivienijusios Europos sudėtyje.

Integracijos į Europos Sąjungą kelyje pagalius į ratus Turkijai kiša Kipro problema. Graikiška šios salos dalis (Kipro Respublika) tapo ES nare 2004 metais. Reikia paminėti, jog buvo nagrinėjamas variantas, kad Kipras galėtų susivienyti ir tapti Europos Sąjungos nariu kartu su Turkijos kontroliuojama salos dalimi, tačiau prieš tai pasisakė Kipro Respublikos gyventojai. Verta priminti, kad šiaurinė salos dalis nuo 1974 metų yra okupuota Turkijos. Toje teritorijoje yra įkurta nepripažinta Šiaurės Kipro Turkų Respublika. Svarbu paminėti ir tai, kad Turkija neturi diplomatinių santykių su graikiška Kipro administracija, kas irgi apsunkina jos derybas su Europos Sąjunga.

Tarp šalių, kurios linkusios neskubėti suteikti Turkijai narystę Europos Sąjungoje, taip pat yra minimos Prancūzija ir Vokietija. Aiškiu Turkijos narystės ES priešininku buvo kadenciją praėjusiais metais baigęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy. Galima teigti, kad jis apskritai pasižymėjo įtariu požiūriu į naujas ES valstybes ir jų gyventojus.

Tačiau šiandien pasipriešinimas Turkijos narystei Europos Sąjungoje mažėja. Naujoji valdžia Paryžiuje yra linkusi peržiūrėti ankstesnę Prancūzijos politiką Turkijos atžvilgiu, tačiau dar nėra jokių garantijų, kad taip ir bus padaryta. Galima numanyti, kad Prancūzijos pozicijai įtaką daro ir gausi armėnų bendruomenė, gyvenanti šioje šalyje (Turkija iki šiol nepripažįsta 1915 ir vėlesniais metais vykdžiusi armėnų genocidą).

Kalbant apie kitus galimus Turkijos narystės Europos Sąjungoje aspektus verta pažymėti, kad vargu ar kliūtimi įstoti į ES galėtų tapti ekonominė Turkijos padėtis. Tarp didžiausių pasaulio ekonomikų (vertinant pagal BVP apimtį) ji užima 17-tą vietą [http://www.indexq.org/economy/gdp.php]. 2012 metais jos BVP augo 3 proc., o probleminių ES šalių BVP mažėjo. Niekas negalėtų pasakyti, kad Turkija negali tapti Europos Sąjungos nare dėl ekonominių priežasčių.

Vargu ar kaip priežastys neskubėti su ES plėtra galėtų būti įvardintos ir dabartinės vidinės Europos Sąjungos problemos. Šių metų liepos 1 d. visaverte ES nare taps Kroatija, o tai reiškia, kad Europos Sąjunga, net nepaisydama savo narių Portugalijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos problemų, yra atvira plėtros procesams. Todėl tai irgi nėra priežastis užverti duris Turkijai.

Tačiau didesnės problemos yra susijusios su teisinėmis ir vertybinėmis šios valstybės pozicijomis. Nors Turkija laiko save Europos dalimi ir bent jau oficialiai deklaruoja panašias vertybes, žmogaus teisių gynėjai turi Ankarai nemažai klausimų. Pavyzdžiui, pagal Niujorke įsikūrusios tarptautinės organizacijos „Žurnalistų apsaugos komitetas“ informaciją, Turkija yra tarp tų šalių, kurios savo teisinę sistemą naudoja žurnalistų persekiojimui ir įkalinimui. 2012 metų gruodžio 1 d. duomenimis, Turkijoje dėl savo profesinės veiklos buvo kalinami 49 žurnalistai [http://www.cpj.org/2013/03/in-turkey-journalist-freed-from-prison-pending-tri.php].

Sunkiai sprendžiamas ir Turkijos kurdų klausimas. Kurdų separatistų, siekiančių įkurti nepriklausomą Kurdistaną, problema kamuoja Turkiją jau ne vieną dešimtmetį. Priimdama į savo gretas Turkiją, Europos Sąjunga būtų priversta vienaip ar kitaip skirti dėmesio ir šiai problemai. Ko gero, tai irgi daro įtaką Briuselio pasvarstymams apie Turkijos galimybę tapti ES nare.

Kita vertus, mąstant strategiškai, niekas nenorėtų atbaidyti Turkijos ar atimti iš jos viltį anksčiau ar vėliau prisijungti prie Europos Sąjungos. Turkiją ir ES sieja glaudūs prekybiniai ryšiai. Taip pat pažymima, kad Turkija užima strateginę geopolitinę padėtį tarp Balkanų, Juodosios jūros ir Artimųjų Rytų [http://www.time.com/time/magazine/article/0,9171,1889048,00.html]. Ji yra faktiškai vienintelė ES sąjungininkė šiame sudėtingame, politiškai neramiame regione. Be to, Turkija, būdama NATO narė, yra gana svarbi grandis bendroje Vakarų pasaulio saugumo sistemoje.

Atsižvelgiant į visa tai galima konstatuoti, kad ES durys Turkijai nėra užvertos, tačiau ir plačiai jas atverti niekas pernelyg neskubės. Sunku pasakyti, kiek realus ir strategiškai apgalvotas būtų Lietuvos žingsnis iškelti Turkijos ir ES dialogo suaktyvinimo siekį kaip vieną iš savo pirmininkavimo Europos Sąjungai prioritetų. Visai gali būti, kad Vilnius sugebėtų gana sėkmingai sužaisti šioje sferoje, nes atrodo, kad vidinis ES pasipriešinimas Turkijos narystei Europos Sąjungoje irgi po truputį silpnėja (Prancūzijoje pasikeitė valdžia, o graikiškasis Kipras, kaip ir pati Graikija, pernelyg pasinėręs į savo ekonomines problemas ir t. t.).

Suprantama, jeigu Lietuvai pavyktų suaktyvinti ES ir Turkijos dialogą, tai būtų neabejotinas diplomatinis laimėjimas, o tokio pobūdžio laimėjimai Vilniui labai reikalingi. Žinoma, vargu ar per pirmininkavimo pusmetį Lietuva galėtų ženkliau priartinti Turkijos narystės ES valandą (daug kas čia priklauso pirmiausia nuo pačios Turkijos), tačiau teigiamus poslinkius šioje srityje bet kuriuo atveju galima būtų vertinti kaip svarbų laimėjimą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.